Tarptautinis Baudžiamasis Teismas karo nusikaltimą naudojant gyvuosius skydus apibrėžia kaip „pasinaudojimą civilio ar kito saugomo asmens buvimu, kad tam tikri taškai, teritorijos ar karinės pajėgos būtų apsaugotos nuo karinių operacijų.“ „Hamas“ priekaištaujama, kad jis įkurdina vadavietes, slepia savo ginklus ir amuniciją gyvenamuosiuose pastatuose, mokyklose, mečetėse, ligoninėse arba po jais. Kaltinimai rimti, ypač, jei slapstomasi po ligoninėmis ir mokyklomis. Bet reikia atsižvelgti į ypatingas Gazos Ruožo sąlygas. Gazos Ruožas yra viena tankiausiai apgyvendintų vietovių pasaulyje, 360 km² plote gyvena apie 2,3 mln. gyventojų. Nuo 2007 m. tai kalėjimas po atviru dangumi, kurį itin nuodugniai stebi Izraelio gynybos pajėgos (IGP) ir saugumo tarnybos.
Karas nėra savęs naikinimo pratybos. Kiekviena pusė turi teisę į nedidelę, bet realią sėkmės tikimybę. Jei silpnoji pusė privalo dėvėti uniformas ir pulti tik visaverčius karinius taikinius, ji pasmerkta pralaimėti. Tik asimetrinės priemonės gali atkurti lygybę. Nors asimetrinė taktika sukelia pernelyg didelį pavojų civiliams, ją pateisina teisingumas, siekis atkurti pusiausvyrą radikaliai nelygiaverčiuose konfliktuose. Tai pagaliau pripažino ir tarptautinė bendruomenė, kai 1977 m. buvo priimtas pirmasis papildomas protokolas prie Ženevos konvencijos, nurodęs, jog uniformų nedėvintys nereguliarūs kovotojai įgyja kareivių privilegijų ir teisių, kai jie kovoja „su kolonijine valdžia, svetimšalių okupacija ir rasistiniais režimais, idant galėtų naudotis apsisprendimo teise.“ Protokolą ratifikavo beveik visos pasaulio šalys, išskyrus JAV, Izraelį ir kelias kitas valstybes.
Skydų naudojimas susietas su teise nedėvėti uniformų. Izraelietis filosofas Michaelas Grossas pažymėjo, kad nusivilkdamas uniformą ar jos nedėvėdamas kovotojas susimaišo su vietos gyventojais, o susimaišymas – tai gyventojų panaudojimas paramai, kartais ir be jų sutikimo. Jei nebūtų civilių gyventojų, nebūtų prasmės nusivilkti uniformas, nes partizanus vis tiek būtų galima atpažinti, ar jie dėvėtų uniformas, ar maudymosi kostiumėlius. Taigi, jei partizanai turi teisę nusivilkti uniformas, jie taip pat turi teisę naudotis skydais.
Yra dvi gyvųjų skydų rūšys: skydai kaip taikiniai ir skydai kaip atgrasymo objektai. Civiliai tampa skydais-taikiniais, kai kovotojai tarp savęs ir priešo pajėgų prievarta pastato juos į ugnies liniją, iš esmės paversdami juos taikiniais kulkoms, kurios kitu atveju būtų nukreiptos į juos pačius. Dažniau pasitaiko atvejų, kai kovotojai, artėjant priešui, išsidėsto šalia nekovotojų, tarp jų slapstosi, tikėdamiesi, kad priešas gerbs nekovotojų imunitetą ir nepuls. Skydų-taikinių prašoma priimti kulką, skydų-atgrasymo objektų prašoma stoti į pavojų, tikintis, kad priešas jų nepuls. Sėkmingais atgrasymo atvejais, kovotojai daug laimi be jokių išlaidų ir nuostolių. Gyvieji skydai gali būti tiek savanoriai, tiek ir tie, kurie tokiais tampa nesuteikdami sutikimo. Vieni gyvieji skydai priversti saugoti karinius objektus arba žygiuoti kartu su partizanais, kiti tampa pasyviais skydais, kai kovotojai, jų neatsiklausę, pradeda veikti jų kaimynystėje.
Savanoriai paprastai neveiksmingi, nes praranda imunitetą ir gali būti puolami. M. Grossas tai vadina skydo paradoksu. Idealiomis sąlygomis nereikėtų versti žmonių būti gyvaisiais skydais, tačiau jei jie savo valia tai daro, jie iš esmės prisijungia prie partizanų, todėl praranda imunitetą ir negali suteikti siekiamo atgrasomojo poveikio. Pagrindinė karo taisykles gerbiančių pajėgų problema yra ta, kad jos dažnai negali nustatyti, ar skydai yra savanoriai, ar ne. Jie apsupa, tad saugo karinį objektą, bet paprastai negalima nustatyti, ar jiems prie galvos pridėtas ginklas. Net jei civiliai nepasitraukia po tokių įspėjimų, kokius duoda izraeliečiai, neaišku, ar tai lemia vienų noras būti skydu, ar kai kurie kiti nepasitraukia dėl amžiaus, negalios, transporto trūkumo, ar nemano, kad kitur bus saugiau. Įsivaizduokime, kad civiliai gyventojai plūsta ant pastato, kuris, kaip vyriausybė įspėjo, bus puolamas, stogo. Ar jie tai daro norėdami suteikti apsaugą ten galbūt pasislėpusiems partizanams, ar bando išgelbėti savo namus nuo sunaikinimo? Pastarasis pasirinkimas leistinas.
Yra lyg akivaizdi ir lemiama priežastis gyvųjų skydų naudojimui pasmerkti. Moraliniu požiūriu, nevalia reikalauti, kad pašaliniai žmonės rizikuotų savo gyvybe dėl kitų. Nereikia gaudyti nuo stogo krintančio storo žmogaus, šokti priešais lekiantį automobilį, kad išgelbėtumėte kūdikį, veržtis į degantį namą. Naudoti žmogų taip, kad jis būtų priverstas rizikuoti savo gyvybe, reikštų, kad jis naudojamas kaip priemonė kitų tikslams pasiekti. Immanuelio Kanto aukščiausias moralės principas, kategorinis imperatyvas, moraliai neteisingais laiko visus veiksmus, kuriais žmonės traktuojami tik kaip priemonės. Tad kare civiliai neprivalo suteikti apsaugos kovotojams, kurie savo ruožtu neturi pateisinimo statyti civilius priešais savo tankus, rinktis tankiai apgyvendintas vietoves ir jas paversti mūšio laukais, priversti civilius stovėti šalia karinių objektų.
Argumentas, jog negalima naudoti kitų kaip priemonės išsigelbėti, grindžiamas prielaida, kad neturime vykdytinos moralinės pareigos mirti ar patirti sunkių sužalojimų dėl kitų. Prancūzų filosofė Cécile Fabre teigia, kad ši išvada pernelyg greita, nes neatsižvelgiama į pareigas, kylančias iš teisingumo principo. Jei žmogus yra bendruomenės narys, galime reikalauti, kad jis dalyvautų krašto gynybos kare. Jei galime pašaukti savo bendrapiliečius į kariuomenę, galime reikalauti, kad ir kiti atliktų savo vaidmenį ir veiktų kaip skydai. Teisingumas reikalauja, kad visi bendruomenės nariai prisidėti prie neišskiriamų viešųjų gėrybių gamybos – vieni kaip kariai, kiti kaip skydai.
Argumentas labiau įtikina, kai žmogus yra atgrasomasis skydas, o ne skydas-taikinys. Nekovotojai privalo tarnauti kaip skydai, jei tai padidina jų gero gyvenimo galimybes (jų bendruomenė bus laisva arba išvengs agresijos, galės vystytis pagal savo principus). Tačiau beveik užtikrinta, kad skydai taikiniai bus greitai nukauti, tad to gero gyvenimo nesulauks.
Kas atsakingas už žalą, padarytą žmogui-skydui? Kartais tvirtinama, kad gynėjas atsako už proporcingą žalą – už tai, kad skydus pastato į pavojų; užpuolikai atsako už neproporcingą žalą, kurią jie padaro, griebdamiesi perteklinių priemonių. Sudėtinga nustatyti, kas yra proporcinga ir kas ne. Tarkime, JAV suduoda bepiločio lėktuvo smūgį 4 talibams sunkvežimyje, nužudo juos ir dar 12 civilių, tarp jų moteris ir vaikus. Ar JAV gali teigti, kad žala buvo proporcinga, tad ataka leistina? Kiek svarbu, jei tie 4 buvo didelės vertės taikiniai? Nėra aiškių proporcingumo kriterijų, tad ginkluotosios pajėgos turi didelę laisvę, nustatydamos antpuolio mastą. Vis dėlto, ne viskas leistina. Kai 1964 m. JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Potteris Stewartas buvo paprašytas apibūdinti pornografiją, jis atsakė: „Aš ją pažįstu, kai ją pamatau.“ Vieno žvilgsnio į subombarduotos Gazos kraštovaizdį pakanka matyti, kad Izrealis net minimaliai nemėgino apsaugoti nekaltų civilių nuo savo antpuolių.
Kadangi nėra jokios garantijos, kad skydai nebus puolami, jie turėtų būti naudojami tik tada, kai nėra kitų vienodai veiksmingų priemonių, t. y. kai jų naudojimą galima pagrįsti karine būtinybe, bei atidžiai įvertintas priešininkų ryžtą gerbti skydus kaip civilius. Tad nevalia naudoti skydų prieš ISIS, rusų karius Čečėnijoje, vokiečių ir sovietų karius per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat ir IGP, nes visi jie be jokių skrupulų nušienauja civilius. Jei „Hamas“ atsakingas už tai, kad stato savo tautiečius į pavojų, tai Izrealis atsakingas dėl nesuvaržomo polinkio juos žudyti.
