Karbauskio nepopuliarumas yra itin akivaizdus, palyginus jį su Seimo pirmininku V. Pranckiečiu. Jų santykiai seniai atšalo, o pastaruoju metu Karbauskis visomis išgalėmis puola Pranckietį, siekia priversti jį pasitraukti iš Seimo pirmininko posto. Šie retoriniai apsišaudymai nepakenkė Pranckiečio populiarumui. Pranckietis yra ketvirtasis mėgstamiausias politikas. Ji palankiai vertina 54,5 proc., nepalankiai – tik 14,1 proc. Atrodo, kad naudinga būti Karbauskio oponentu ar priešu.
Silpnėja Karbauskio autoritetas partijoje. Ne vienas apžvalgininkas nepritartų tokiam teiginiui. Nurodoma, kad „valstiečiai“ vieningai balsuoja Seime. Tai tiesa, bet nebūtinai dėl meilės Karbauskiui. Yra įvairiausių priežasčių, tarp jų ir savisaugos instinktas. Jei iširtų partijos drausmė, gerokai padidėtų pirmalaikių Seimo rinkimų tikimybė, o tai reikštų, kad daugelis „valstiečių“ Seimo narių taptų bedarbiais.
Nurodoma, kad liepos 15 d. „valstiečių“ tarybos nariai slaptu balsavimu pareiškė pasitikėjimą Karbauskiu. Už pasitikėjimą balsavo 65 partiečiai, nepasitikėjimą pareiškė 11 politikų. Vienas biuletenis buvo sugadintas, o trys „valstiečiai“ per balsavimą susilaikė. Taigi, Karbauskį palaikė tik 65 partiečiai, apytikriai keturi iš penkių. Tai ne pergalė, bet pralaimėjimas, nes paprastai beveik visi balsuojantys išreiškia pasitikėjimą.
Pažymėtina, kad gegužės viduryje už pasitikėjimą S. Skverneliu balsavo visi 46 posėdyje dalyvavę „valstiečių“ frakcijos nariai, taigi, vienbalsiai. Frakcija nėra taryba, bet matyti, jog Karbauskio saulė leidžiasi net savo sukurtoje partijoje.
Karbauskio įtakos smukimą patvirtino nelauktas „valstiečių“ etikos ir procedūrų komisijos sprendimas, kad V. Pranckietis nepažeidė etikos normų. Neabejoju, kad jis buvo tikras, jog komisija neigiamai vertins Pranckiečio veiklą. Karbauskis suskubo paskelbti, kad sprendimas nevykęs, nes komisija rėmėsi „klaidingomis prielaidomis“, o jis ketina toliau siekti pašalinti V. Pranckietį iš partijos. Taigi, jis rengiasi dar kartą šauti sau į koją. Savo ruožtu Skvernelis sveikino nutarimą, kuris rodo, jog atsiranda vis daugiau ir daugiau demokratijos, saviraiškos laisvės valstiečių partijoje.
Karbauskis yra susiginčijęs su daugeliu įtakingiausių partijos ir Vyriausybės narių – Pranckiečiu, Skverneliu, V. Baku, V. Sinkevičiumi. Bakas nebūtų išstojęs iš frakcijos, jei būtų sugyvenęs su Karbauskiu. Premjeras nepraleidžia progos įgnybti Karbauskiui – ne tik dėl etikos komisijos sprendimo, bet ir dėl nutarimo į Europos sąjungos (ES) komisarus iškelti Ekonomikos ir inovacijų ministro V. Sinkevičiaus kandidatūrą, nesuderinus jos su Vyriausybe.
Sinkevičiaus kandidatūros iškėlimas šiek tiek nelauktas. Ne paslaptis, kad Sinkevičius ir Karbauskis nesusigyvena, nei vienas, nei kitas nebando to nuslėpti. Plinta gandai, kad Karbauskis pasiūlė Sinkevičių į postą Briuselyje, nuogąstaudamas, kad Sinkevičius tvirtai palaikytų Skvernelį per kitų metų Seimo rinkimus, jei Skvernelis sukurtų savo partiją. Dirbdamas komisaru Sinkevičius negalėtų dalyvauti Lietuvos politikoje. Yra ir kitas makiaveliškas aiškinimas. Esą viliamasi, kad Sinkevičiaus kandidatūrai nebus pritarta arba Lietuvoje arba Briuselyje, tad nukentėtų jo įtaka ir autoritetas.
Dar keli žodžiai apie galimus Skvernelio ketinimus kurti savo partiją. Nežinau, ką Skvernelis darys, bet esu gana tikras, jog jis nesugebės sukurti naujos partijos, kurį laimėtų daugiau negu 5–7 proc. balsų.
Pirma, jis neturi pinigų, kuriais galėtų finansuoti naują partiją, samdyti darbuotojus rinkimų kampanijai, mokėti už reklamą.
Antra, jis neturi laiko. Kol jis eis premjero pareigas, tol jis negalės raginti žmonės palaikyti jį ir jo partiją, nes priešingu atveju jis bus kaltinimas, kaip ir per prezidento rinkimus, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.
Trečia, kurti naują politinę partiją gerokai sudėtingiau negu suorganizuoti visuomeninį komitetą savivaldybės rinkimams. Savo mieste gali sutelkti rėmėjų ir talkininkų, bet beveik neįmanoma per trumpą laiką sutelkti komandą, kuri aprėptų visą Lietuvą.
Ketvirta, neaišku, kokioms jėgoms Skvernelis atstovautų. Kairiųjų partijų turime su kaupu, vaizduotis dešiniuoju nederėtų su jo praeitimi. Jei Skvernelis elgtųsi racionaliai, jis nekurtų savo partijos. Bet, kaip rodė jo kandidatavimas į prezidentus, jis ne visada elgiasi racionaliai.