Jau dabar esą svarbu galvoti apie strateginius pokyčius savo saugumui stiprinti. Kaip įprasta, G. Landsbergis konkrečiai neapibūdino tų pokyčių. Kokie jie galėtų būti ir kas galėtų pakeisti NATO ir jo penktąjį straipsnį. Taivanas? Kinija? Globalieji pietūs? Šie apokaliptiniai scenarijai iš piršto laužti.
Kariuomenės ir žvalgybos ekspertai, atidžiau stebinantys Rusiją, mandagiai paneigė G. Landsbergio spėliones. Kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vadovas Giedrius Valintėlis teigė, kad saugumo situacija Lietuvoje pastaruoju metu nepasikeitė, panašiai prabilo kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys bei Valstybės saugumo departamentas.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pažymėjo, kad Rusijos atkuriami pajėgumai, skirti ne karui Ukrainoje, kol kas yra „popieriniai“. Net karingai nusiteikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas pažymėjo, kad Rusija nepasirengusi konvenciniam karui, jai reikės penkerių–septynerių metų pajėgumams atstatyti, nors galimi kiti scenarijai, pvz., įsiveržimas be siekio okupuoti, išpuoliai prieš strateginius objektus.
Bet neaišku, kodėl susilpnėjusi Rusija turėtų rizikuoti veiksmais, kurie galėtų sukelti griežtą NATO atsaką.
Politikai buvo ne tokie mandagūs. Prezidentas Gitanas Nausėda paragino Landsbergį „atsisėsti ir nusiraminti“. Jo patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė pažymėjo, kad kvestionuoti kolektyvinę gynybą ne tik pavojinga, bet ir tiesiog žalinga. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos taryba G. Landsbergio pasisakymus vadina nebrandžiais, politinės lyderystės stokojančiais, Rusijos propagandistų retoriką atkartojančiais pareiškimais.
Nors politikai su šypsena sutiko G. Landsbergio gąsdinimus, beveik visi mano, jog reikia skirti daugiau lėšų gynybai – net 2,71 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Daugelis siūlo šią sumą gana greitai padidinti iki 3 proc. BVP, o tai būtų gerokai daugiau negu skiria dauguma NATO šalių. Svarstoma, kaip surinkti reikalingas lėšas.
Kasčiūnas siūlė įvesti gynybos mokestį, kuris, partijoms pritarus, galėtų įsigaliotų 2025 metais. Jis paminėjo, kad Estijos pavyzdžiu, būtų galima dviem procentiniais punktais padidinti pridėtinės vertės mokestį (PVM). Pasiūlymas nevykęs, nes reikštų, kad jau ir taip brangūs maisto produktai pabrangtų beveik dešimtadaliu net vargingiesiems šalies gyventojams, kurie jau dabar vos suduria galą su galu. Būtų protingiau ir teisingiau įvesti tikrus progresinius mokesčius, gal 33–35 proc., daugiausia uždirbantiesiems.
Esama siūlymų skolintis, bet tai brangiai kainuotų. Finansų ministerijos pareigūnai neseniai pažymėjo, kad griežtėjanti pinigų politika brangina valstybės skolinimąsi – 2025 metais skolos aptarnavimo suma gali pasiekti 2012 metų rekordą, kai siekė 659 mln. eurų, o kitais metais padidėti dar 100 mln. eurų.
Socialdemokratai aiškina, kad dabartinis gynybos biudžetas nėra pakankamas, tad būtina rasti alternatyvių finansavimo šaltinių. Jie siūlo Vyriausybei leisti gynybos obligacijas. Tokios obligacijos būtų tvarus lėšų šaltinis, nemažiau naudinga tai, kad iš piliečių surinktos lėšos liktų Lietuvoje, o ne keliautų į užsienį. Siūlymą skubiai atmetė premjerė, esą su augančia skola didėtų ir jos aptarnavimo išlaidos, bet manau, kad socdemai mano, kad, jei reikia skolintis, tai geriau iš savųjų.
Vis dėlto, per daug skubama. Būtina užtikrinti šalies saugumą, bet ne mažiau svarbu nutarti, kokio saugumo lygio siekiama, kokiomis priemonėmis ir kokia kaina. Neiškėlus šių klausimų ir į juos neatsakius, tikimybė, kad bus galima priimti deramą sprendimą, yra maža.
Šiuo metu nėra jokio konsensuso apie ateities gynybos pajėgas ir jų užduotis. Visuotinio šaukimo rėmėjai tvirtina, kad tokia karinės prievolės tvarka didintų ginklu ginti valstybę pasirengusių piliečių skaičių, mažintų nelygybę ir didintų solidarumą, nes „grietinėlės“ vaikai tarnautų kartu su „prasčiokais“, nors veikiausiai ne šalia. Kiti ragina investuoti į profesinės kariuomenės modernizaciją, nes karių pasirengimas yra itin svarbus pirmomis, dažnai lemiamomis konfliktų dienomis.
Generolas V. Rupšys yra sakęs, kad ateityje Lietuvai gali tekti koncentruotis į karininkų, o ne eilinių karių rezervo rengimą, tad visuotinio šaukimo nebūtų. Taigi siūlomi net trys skirtingi ginkluotųjų pajėgų modeliai: visuotinė piliečių kariuomenė, profesionali armija, rinktinių karininkų vadovaujama mobilizacija. Kiekvienam variantui išlaidos ir prioritetai smarkiai skiriasi.
Tikimybė, kad Rusija ketina pulti Lietuvą, NATO šalį, yra labai, labai maža, prisiminus, kad kol kas NATO atgrasymo politika veikia tobulai. Rusija nėra puolusi nė vienos NATO šalies, net Lenkijos ir Rumunijos, kurių sandėliuose, geležinkelio skirstymo stotyse bei oro uostose telkiama moderni ginkluotė, prieš gabenant ją į frontą, nors Kremliui labai svarbu nutraukti šių ginklų tiekimą.
Tad kodėl ji turėtų rizikuoti karu su NATO, juolab, kad Rusijai toliau taikant griežtas sankcijas, jai bus sunku atkurti savo ginkluotųjų pajėgų, ypač sausumos kariuomenės, pajėgumus, kaip pažymi L. Kasčiūnas. Sankcijos turi trūkumų, bet jos veikia.
Ar Lietuva gali sau leisti skirti gynybai 3 proc. BVP, reikalui esant net skolintis, ypač, kai nėra tvirto pagrindo manyti, kad Rusija puls? Nepaisant visokiausių aiškinimų ir teisinimų, pinigai gynybai patys stebuklingai neišsispausdina. Kuo daugiau skiriama krašto apsaugai, tuo mažiau lieka kitiems poreikiams, o tų poreikių daug: socialinės atskirties mažinimas, pensijų didinimas, sveikatos ir švietimo sistemų pertvarkos ir t. t.
Mane šiek tiek stebina, kad kairiųjų pažiūrų politinės partijos kaip socialdemokratai pasiryžusios taip dosniai finansuoti gynybą, net gerovės valstybė kūrimo sąskaita? Ar jos bijo būti apkaltinamos patriotizmo stoka, jei priešinsis Prezidento ir dešiniųjų pasiūlymams? O ką galvoja Lietuvos žmonės? Ar jie pritartų didinti gynybos išlaidas iki 3 proc. BVP, jei žinotų, kokias papildomas ir padidintas socialines paslaugas valstybė galėtų teikti, krašto apsaugai skirdama tik 2,5 proc. BVP? Manau, kad politikai turi pareigą piliečių atsiklausti, kam jie teikia pirmenybę.
