Jo pasipiktinimą sukėlė JAV prezidento Donaldo Trumpo nutarimas nutraukti Teherano ir šešių galingųjų valstybių sudarytą sutartį, pagal kurią Irano branduolinė programa buvo apribota mainais į sankcijų sušvelninimą.
JAV ne tik sugrąžino anksčiau galiojusias griežtas ūkines sankcijas Iranui, bet įspėjo, kad jei per pusmetį su Iranu prekiaujančios ES ir kitų šalių įmonės nenutrauks šių ryšių, jos užsitrauks JAV vyriausybės nemalonę ir bus baudžiamos.
Le Maire nevyniojo reikalų į vatą. Europa negali nusileisti ir leisti JAV tapti pasaulio ekonominiu policininku.
„Ar norime būti vasalais, kurie paklūsta Jungtinių Amerikos Valstijų nurodymams, įsikibę į jų kelnių palankas?“ ES turi aiškiai pasakyti, kad turi savo ekonominius interesus ir toliau prekiaus su Iranu. Ne tik Le Maire taip galvoja.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas teigė, kad „atsidūrėme ties istorine Europai akimirka“. Europa turi užtikrinti daugiašalę tvarką, kuri šiais laikais būna supurtoma. Komentuodama Trumpo nutarimą, Vokietijos kanclerė A. Merkel pasakė, kad „jau nebėra taip, kad Jungtinės Valstijos mus paprasčiausiai apsaugo – Europa turi paimti savo likimą į savo pačios rankas: tokia yra ateities užduotis“.
Panašiai ji kalbėjo prieš metus, kai suabejojo, ar Trumpo vadovaujamos JAV yra patikimas NATO partneris. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras B. Johnsonas trečiadienį perspėjo Vašingtoną nebandyti sužlugdyti sutarties su Iranu bei ragino vengti bet kokių veiksmų, kurie galėtų sutrukdyti kitoms šalims tęsti susitarimo įgyvendinimą.
Neabejoju, kad Trumpas nepaisys sąjungininkų prašymų. Iki šiol visos pastangos paveikti jį liko bergždžios, nėra pagrindo manyti, kad jis pakeis savo nuostatas. Macronas praleido tris dienas stengdamasis įsiteikti Trumpui ir jį paveikti.
Su Trumpu ne itin gerai bendraujanti Merkel tenkinosi kelių valandų vizitu, bet nei vienas, nei kitas negebėjo įtikinti Trumpo. Suprantamas Macrono nutarimas nesigailėti pastangų, siekiant paveikti įnoringą JAV prezidentą.
Tačiau toks nuolankumas gali būti kontrproduktyvus, nes ko gero skatins Trumpą dar labiau užsispirti, stengtis visiems įrodyti, kad jis kietas, nepalenkiamas, ir darys ką nori.
Jis mėgaujasi savo galia, gebėjimu šokdinti kitas šalis, demonstruoti savo pranašumą. Jis nepaiso ir savo patarėjų patarimų. Gynybos ministras J. Mattisas, didesnė JAV užsienio ir gynybos reikalų specialistų dalis bergždžiai ragino jį neatsisakyti sutarties, kurios sąlygas Teheranas nepriekaištingai vykdė.
Trumpas nuolat pabrėžia, kad vadovaujasi šūkiu „Amerika – visų pirma“. Jei JAV įmonės negalės prekiauti su Iranu, to negalės daryti ir ES bendrovės, nes priešingu atveju jos tęstų savo komercinę veiklą ir praturtėtų JAV įmonių sąskaita.
Le Maire ir kiti atsakingi politikai teigia, kad nenusileis JAV diktatui bei nurodymams, su kuo galima ir su kuo negalima prekiauti. Žodžiai drąsūs, bet vargu ar bus pakankamai valios juos įgyvendinti, atsakyti į JAV sankcijas ir baudas ES bendrovėms panašiomis sankcijomis ir baudomis JAV įmonėms. Dvi iš pasaulio didžiausių laivybos kompanijų – Maersk Line ir MSC – jau pranešė, kad peržiūri savo operacijas Irane. Jos ir kitos kompanijos nepaklus Vašingtonui tik tuo atveju, jei žinos, kad ES ir jų šalių vyriausybės atkakliai gins jų interesus.
Bet nematyti Europos vadovo, kuris drįstų tai daryti. Merkel susilpnėjusi, Didžiosios Britanijos premjerė T. May dar labiau, Europos komisijos pirmininkas J.C. Junkeris tuščias plepys.
Macronas vienintelis, kuris galėtų mėginti vadovauti. Bet vargu, ar jis turės laiko ir energijos telkti ES šalis, kai Prancūzijoje vyksta streikai ir kiti protestai prieš jo pastangas pertvarkyti darbo rinkas bei darbo sąlygas.
Net jei atsirastų politikas, pasiryžęs nenusileisti JAV, veikiausiai jam nepasisektų mobilizuoti ES šalių daugumos.
Baltijos šalių žvilgsnis nukreiptas į Rytus, puikiai žino, kad jų neapsaugos nei Prancūzija, nei vos 1,2 proc. BVP gynybai skirianti Vokietija. Tai kodėl užrūstinti pagrindinį saugumo užtikrintoją?
Kadaise kritikavusi V. Adamkų už perdėtą nuolankumą Vašingtonui, prezidentė D. Grybauskaitė jau pralenkė savo pirmtaką šioje srityje.
Kitos Vidurio Europos šalys mažiau bijo Rusijos, bet ginčą dėl prekybos su Iranu laikys turtingųjų šalių ir tarptautinių bendrovių reikalu, tad laikysis neutraliai ar pro-amerikietiškai.
Kiti politikai, nuogąstaudami dėl jau ir taip aižančios ES vienybės, bei prisimindami tuos gilius nesutarimus ES, kuriuos sukėlė JAV nutarimas pulti Iraką be JTO pritarimo, ragins nusileisti.
Nebus metamas iššūkis Trumpui. Vargu, ar Le Maire viešai pripažins, kad tai vasalų nutarimas, nors toks jis bus.
Bet stoka drąsos Trumpo valiai nebus be pasekmių. Trumpas dar labiau įsitikins, kad jis laisvas elgtis kaip nori, kad dar kartą pasiteisino jo nutarimas pasikliauti savo nuojauta ir instinktais, o ne specialistų ir mokslininkų patarimais.
Jis taps dar mažiau suvaldomas ir prognozuojamas. Bet jei ne Europos politikai, tai bent dalis europiečių neužmirš, kad tariamas sąjungininkas visiškai nepaisė jų interesų, o jų šalių vyriausybes traktavo kaip pagarbos nevertas provincijos savivaldybes.
Kai kurių sluoksnių gajos anti-amerikietiškos nuotaikos sustiprės.
Jei nebus veiksmingai priešinamasi savavaliui JAV prezidentui, vienas žmogus, būtent prezidentas Trumpas, demonstratyviai primes savo nuostatas beveik visam Vakarų pasauliui, nepaisydamas nei savo patarėjų bei šalies politinės aukštuomenės, nei ES šalių vyriausybių, parodys, kad jo valia galioja ne tik JAV, bet ir už jos ribų.
Sunku šiomis aplinkybėmis be šypsenos kalbėti apie Vakarų demokratiją, apie „laisvąjį pasaulį“. Toks galios demonstravimas kelia didelį nerimą antroje galingiausioje pasaulio šalyje, Kinijoje, kuri jaučia poreikį dar atkakliau priešintis JAV viešpatavimui.
Protingas hegemonas siekia subtiliai nuslėpti savo dominavimą, Trumpo neapkaltinsi subtilumu.