Vis dėlto nepaisant Franco atsargios laikysenos, Ispanijoje buvo pakankamai radikalių dešiniųjų, aršių antikomunistų, degančių kerštu sovietams už pagalbą kairiosioms jėgoms per pilietinį karą. Pirmiausia tai buvo kraštutinio Ispanijos falangos sparno atstovai, savo pažiūromis artimi Italijos fašistams. Kai kurie iš jų buvo įgiję kovos patirties pilietiniame kare, daugelio netenkino Franco laviravimo politika. Dėl skirtingo požiūrio į Ispanijos kursą šalyje augo įtampa.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Trečiojo reicho karui prieš Sovietų Sąjungą, radikaliems falangistams atsivėrė galimybės. Jų stovyklai priklausantis Ispanijos užsienio reikalų ministras Ramonas Serranas Suñeris viešai paragino suburti ispanų savanorių legioną, kartu su vokiečiais kovosiantį Rytų fronte. Iš pradžių kiek abejojęs, Franco sutiko. Radikaliems falangistams Mėlynosios divizijos kūrimas buvo galimybė sustiprinti politines pozicijas, o Francui – kiek užglaistyti nesutarimus su Hitleriu ir nusikratyti „maištingojo elemento“, Ispanijai oficialiai nekariaujant. Divizija neoficialiai pavadinta „mėlynąja“, nes tai buvo falangizmo kūdikis (falangistai nešiojo mėlynus marškinius). Kad ir kaip mėginta primesti oficialųjį pavadinimą „Ispanų savanorių divizija“ (isp. División Española de Voluntarios), paprastiems žmonėms ji visada liko División Azul, lygiai kaip vokiečiams – Blaue Division.
Savanorių motyvacija buvo skirtinga, bet didelė dalis vyko iš idėjinių paskatų – kautis su komunizmu, „vykdyti atsakomąjį vizitą“ Sovietų Sąjungos teritorijoje. Tai buvo daugiausia jauni vyrai, galintys pasivaržyti, kurio brolių daugiau žuvo pilietiniame kare. Štai kodėl R. Serrano Suñerio pareiškimas rado atgarsį kai kuriuose Ispanijos visuomenės sluoksniuose. Už savo žuvusiuosius norėta keršyti pačioje komunizmo irštvoje. Kai pirmuoju kvietimu užsirašė daugiau nei 10 tūkst. savanorių, Ispanijos ministrų taryba, nors ir ne itin noriai, priėmė sprendimą siųsti diviziją į frontą. 1941–1942 m. jai vadovavo generolas Agustínas Muñozas Grandesas.
Po penkias savaites trukusių mokymų Grafenvėro (Vokietija) stovykloje 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Mėlynoji divizija (oficialiojoje vokiečių dokumentacijoje – 250-oji pėstininkų divizija) atsidūrė Rytų fronte. Ispanų savanorių kelias vedė per Lietuvą, Gudiją, jie kovojo Leningrado, Volchovo fronte. 1943 m. vasario–balandžio mėnesiais vykusiose kautynėse prie Krasnyj Boro (piečiau Leningrado) šešių kilometrų ilgio ruože Mėlynoji divizija sugebėjo atremti keturių sovietų divizijų ir dviejų tankų pulkų atakas. „Lepūnėlius ispanus“ mėgę pajuokti sovietų karininkai buvo priblokšti tokio pietiečių atkaklumo.
1943 m. vėlyvą rudenį Vakarų sąjungininkų spaudžiamas Francas ryžosi atšaukti Mėlynąją diviziją iš Rytų fronto ir sugrąžinti į Ispaniją, kur ji turėjo būti išformuota. Dalis ispanų pakluso įsakymui, bet keli tūkstančiai liko kovoti vokiečių suburto Mėlynojo legiono sudėtyje. Kai kuriems savanoriams karas pasibaigė 1945 m. gegužę apsuptame Berlyne. Rytų fronte kovojo daugiau kaip 40 tūkst. ispanų, iš jų apie 5 tūkst. žuvo, dar daugiau buvo sužeista, dalis dingo be žinios, kita dalis pateko į nelaisvę.
Daugelio istorikų nuomone, ispanų istoriko Xaviero Moreno Julios knyga „Mėlynoji divizija. Ispanų kraujas Rytų fronte“ gali būti laikoma kruopščiausiu ir išsamiausiu iki šiol išleistu darbu apie Mėlynąją diviziją. Vien Ispanijoje parduota 50 tūkst. šios knygos egzempliorių, autorius gavo Nacionalinę premiją. Dabar leidykla „Briedis“ ją pristato ir Lietuvos skaitytojams. Knygą iš anglų kalbos vertė Ona Stankevičiūtė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Visos ekspedicinės grupės atvyko į joms skirtas vietas, tad prasidėjo sunkiausia kelionės dalis – į frontą. Motorinių transporto priemonių trūkumas reiškė, kad atstumą nuo Suvalkų iki Smolensko – beveik 900 km – ispanai turės eiti pėsčiomis. Rengiant maršrutą, buvo numatytas išvykimas iš kelių susirinkimo vietų: Gardino (Baltarusija), Lydos (Baltarusija), Vilniaus, Maladečinos (Baltarusija), Minsko (Baltarusija), Oršos (Rusija), Smolensko (Rusija) ir Maskvos priemiesčių. Remiantis skaičiavimais, reikėjo apie 40 dienų nužygiuoti į vietą, iš kurios divisionarios dar kartą sės į traukinius ir geležinkeliu keliaus į Dno šalia fronto.
Šis itin daug ištvermės reikalavęs žygis – vienas iš diviziją gaubiančio paslaptingumo simbolių. Kadangi generolas skubėjo pasiekti frontą, kareiviai kasdien nueidavo po 30–40 km (dažniausiai šalutiniais keliais ir lygiagrečiais maršrutais, o kartais būdavo staiga sustabdomi). Atstumas buvo padalytas į 6,5 km ilgio atkarpas, po kurių kiekvienos būdavo leidžiama trumpai (5–10 minučių) pailsėti, o per dieną buvo žygiuojama septynias aštuonias valandas. [...]
Taigi divisionarios kaip galėdami – dainuodami, prakaituodami ir vis pasiskųsdami – stūmėsi į priekį dešine kelio puse, kartais, bandydami išvengti pirma jų pravažiavusiųjų paliktų vėžių, į dešinę nuo griovių. Kareiviams pradėjus eiti, kiekvienas pulkas nusidriekdavo 8 kilometrus, o visa žygiuojanti divizija sudarė maždaug 30 km ilgio vorą. Jos pradžią ir pabaigą paprastai skyrė trims žygio dienoms lygus fizinis atstumas, kuris visiškai priklausė nuo kvartirmeisterių skyriaus darbo.
Vyrams, žirgams ir mulams buvo sunku žygiuoti per palaidą žvyrą, be to, kankino iš po kojų kylantys dusinančių dulkių debesys. Pradėjo didėti gyvulių nuostoliai, vis daugiau vyrų skundėsi pėdų skausmu ir nešamo bagažo nuzulintais pečiais. Diena paprastai baigdavosi prieš nusileidžiant saulei. Jei pasitaikydavo ūkių, vyrai miegodavo juose, jei ne – nenoromis statydavo palapines arba guldavosi po atviru dangumi.
Buvo šiek tiek poilsio dienų, kurios panaudotos ginklams valyti ar treniruotėms. Tomis dienomis divisionarios retkarčiais išsimaudydavo miestelių viešosiose pirtyse, kurios, jų džiaugsmui, buvo bendros vyrams ir moterims (todėl būta ne vieno dalinės asfiksijos atvejo). Norėdami papildyti savo racioną, vyrai patys apsirūpindavo kiaušiniais ir vištomis (vienas net nusipirko karvę), kuriuos išdarinėję ir prie kojų vielute pritvirtinę kortelę su savininko pavarde, nunešdavo į žygio virtuvę. Jie stengėsi suartėti su vietinėmis merginomis (jos daugumą kareivių be galo domino) – anot jų pačių, dažniausiai sėkmingai. Atrodo, niekur netrūko moterų, sutinkančių atsiduoti už maistą. [...]
Negailestingas žygiavimas kainavo 11 žmonių gyvybių (vien sprogus minai žuvo 4 kareiviai ir 34 buvo sužeisti), dar 3 013 vyrų išvedė iš rikiuotės, daugiausia dėl „pritrintų pėdų“. Be to, 44 žirgai nudvėsė ir 957 apraišo, taip pat sugedo 77 transporto priemonės – kai kurios nepataisomai (vokiečių šaltiniai šiuos nuostolius padidino iki 1 205 žirgų ir 100 transporto priemonių). Šiaip ar taip, buvo užfiksuotos tokios žmonių mirčių priežastys: atsitiktinė kulka (leitenantas, seržantas ir kareivis), minos sprogimas (keturi kareiviai), sovietų oro ataka (vienas kareivis), eismo nelaimė (motociklininkas), chirurginė operacija (kareivis) ir netgi natūrali mirtis (kareivis). Žygyje netrūko įspūdingų nelaimingų atsitikimų (laimei, nesibaigusių mirtimi), pavyzdžiui, iš traukinio iškrito medicinos padalinio sunkvežimis ir trys jame sėdėję divizionieriai buvo sužaloti (du iš jų patyrė smegenų sukrėtimą). [...]
Kalbant apie skirtingus žygio (nuo rugpjūčio 27 iki rugsėjo 3 d.) etapus, išsiskiria Gardinas – Baltarusijos miestas, išsidėstęs abipus Nemuno. Jis buvo nepanašus į kitus divizijos pakeliui matytus miestelius – dauguma jo pastatų akmeniniai, tarp jų daug bažnyčių ir monumentalių namų.
Gardinas smarkiai nukentėjo per karą, jame buvo likę tik dešimtadalis iš 60 tūkst. jo gyventojų. Nepaisant to, čia gyveno tūkstančiai žydų, kuriuos buvo nesunku atpažinti iš medžiaginių žvaigždžių, prisiūtų prie krūtinių. Jų skurdas ir padėtis šokiravo daugumą ispanų, kurie pirmąkart pamatė, kaip naciai elgiasi su šia tauta. Net būta nesutarimų su vokiečių policija, nes kai kurie divisionarios mėgino perduoti žydams gėrimų ir cigarečių. Dalis ispanų nesivaržydami demonstravo savo išskirtinumą: vaikščiojo gatvėmis atsagstytais mundurais, rūkė stovėdami sargyboje, važinėjo dviračiais neleistinose zonose, ne kartą kėlė triukšmą, vaikštinėjo už parankių su miesto merginomis, mainėsi daiktais ir bandė kalbėtis su gyventojais. Dėl šių priežasčių miesto karinis komendantas raštu pasiskundė divizijos vadovybei.
Visą trijų dienų kelionę iš Gardino į Vilnių pliaupė lietus, todėl žygiuoti buvo ypač sunku. Iš divizionierių dėmesį patraukusių vietovių išsiskyrė Lyda, kurioje dunksojo aukštas akmeninis bokštas, vainikuotas piramidės pavidalo smaile – priminimas apie anksčiau aktyviai statytą miestą. Nenukentėję priemiesčiai, pilni drožiniais puoštų medinių namų – kartais dviaukščių – vedė į, galima sakyti, visiškai sunaikintą geležinkelio stotį. Nuo ten į toliau plytinčią dykynę beveik niekas nebėjo pėsčiomis.
Vilnius (rugsėjo 8–11 d.), Lietuvos sostinė ir, anot vokiečių, paskutinė civilizacijos tvirtovė, pasiūlė neįprastų pramogų. Čia veikė teatrai, kino teatrai ir restoranai, kuriuose, nepaisant normavimo, buvo tiekiamas maistas. Platūs gudronuoti prospektai, juos kertančios gatvelės, geležinkelio stotis, upės uostas, bažnyčios, vienuolynai ir pilis darė draugiško miesto įspūdį, neigiamą kontrastą neišvengiamai sudarė kareivių saugomos žydų voros, nustatytomis valandomis žygiuojančios miesto gatvėmis. Sklido gandai, kad pralieję vokiečių kraują.
Kelionė iš Vilniaus į Minską nebuvo sunki iki Ašmenos, už kurios kelią vietomis blokavo remonto darbus vykdančios Organisation Todt brigados, todėl tekdavo daryti apylankas – dažniausiai ne itin lengvai. Maladečinoje, nedideliame geležinkelio ir pramonės mazge, buvo įrengta lauko ligoninė, skirta pasirūpinti vyrais „nesveikomis pėdomis“. Ten buvo įsakyta palikti visus daiktus, kurie nėra būtini. Vyrai pradėjo krauti į furgonus viską, ką tik galėjo, kol galiausiai juos teko sudrausminti, kad nepaliktų ir ginklų.
