Vakarų pasaulis seniai laužo galvą „Who is Mr. Putin?“, tas pavojingas ir neprognozuojamas Rusijos caras. Be reikalo. Pakanka atidžiai perskaityti minėtos knygos minėtą epizodą ir jis leis adekvačiai suvokti, kodėl labai specifiniais instinktais pasižymintis caras elgiasi taip, kaip jis elgiasi.
Tiesa, Putinas karą prieš Ukrainą pradėjo ne todėl, kad Vakarai užspeitė jį į kampą. Ne, jis pats save užspeitė į kampą, iškėlęs NATO ultimatumą, kuriuo reikalavo sustabdyti aljanso plėtrą, grįžti prie jo iki 1997 m. buvusių sienų ir išgabenti iš kaimyninių Rusijai valstybių jose dislokuotą ginkluotę.
Ultimatumą, kad aljansas išsikastruotų pats save, gali kelti nebent nugalėtojas, o Šaltąjį karą SSRS, taigi ir jos teisių perėmėja Rusija, pralaimėjo. Tą suvokdamas, Putinas ultimatumą įvardijo pasiūlymu, tarsi žmogaus fiziologinės veiklos produktas, įvardytas tortu, juo ir taptų.
Tam, kad skystablauzdžiai Vakarai kapituliuotų, Putinas griebėsi išbandytos teroristo taktikos –paėmė įkaitu valstybę Europoje. Suspaudęs Ukrainą iš trijų pusių į galingų kariuomenės grupuočių reples, žodžiais jis demonstravo taikius, o realiais veiksmais – agresyvius ketinimus.
Esminis klausimas, ar Putinas neįvertino Vakarų ryžto, ar vis dėlto apsiskaičiavo? Ir taip, ir ne. Ne, kadangi išimtinai jėgą gerbiantis kagėbistas rimtai kalbėti teikėsi tik su Vakarų pasaulio lyderiu ir norėjo palaužti šį lyderį – Ameriką, kuri, valdoma senuko prezidento, nesugebės duoti atkirčio.
Deja, Joe Bidenas nuvylė Putiną. Galbūt dėl senatvinės amnezijos užmiršęs žodį „kapituliacija“, jis tvirtai atmetė Kremliaus ultimatumą. Analogišką verdiktą paskelbė ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Komentatoriai ironizavo: Putiną pasiuntė gerai žinomu adresu.
Bet! Žmogus, kuriam liokajai ir padlaižiai per dvidešimt metų tvirtina, kad jis – neklystantis genijus, yra įtikėjęs tokiais kliedesiais ir nesugeba elgtis adekvačiai. Vis dėlto lieka atviras klausimas, kodėl pusiau išprotėjęs caras ryžosi užpulti Ukrainą? Juk jam nesvetima logika ir savisaugos instinktas.
Putinas galėjo atsitraukti ir pripažinti, kad grasinimai Ukrainai buvo blefas arba realizuoti grasinimus ir pulti Ukrainą. Dėl nerealizuotų grasinimų Putinas pasaulio akyse būtų pasirodęs kaip suteptos reputacijos politinis klounas, kurio kraują stingdančiais fokusais niekas daugiau netikės.
Vadinasi, žiurkės filosofiją išpažįstančiam carui liko du keliai: pirma, jėgos demonstravimu palaikyti neslūgstančią įtampą; antra, pranešti tautai ir pasauliui, kad Kijevo chunta jam nepaliko kito pasirinkimo, kaip tik vykdyti specialią karinę operaciją. Gink, Dieve, ne karą, kaip teigia šmeižikai.
Atseit kito pasirinkimo Rusija neturėjo todėl, kad valdžią Kijeve užgrobusi chunta vykdė prieš rusų tautybės žmones genocidą. Putinas „šiek tiek“ suklydo – chunta valdžią užgrobė ne Kijeve, bet Maskvoje, nes Ukrainoje vyksta skaidrūs ir konkurencingi rinkimai.
Rusijoje vaizdas kitoks: iškreiptais būdais išprievartavęs Konstituciją, Putinas užsitikrino teisę likti prezidentu iki gyvos galvos. Akivaizdus melas ir dėl genocido: Ukrainos etniniai rusai sutiko Putino kariauną ne su duona ir druska, bet su ginklu.
Karas prieš Ukrainą buvo šokas ne tik tiems, kurie neigė tokią galimybę, bet ir tiems, kurie manė, kad Putinas anksčiau ar vėliau puls Ukrainą. Kitaip tariant, jog jis bus priverstas elgtis taip, kaip į kampą užspeista žiurkė, nesvarbu, kad šiuo atveju žiurkė pati užspeitė save į kampą.
Kodėl netgi aršūs Putino kritikai skeptiškai vertino absoliučiai tikslias Amerikos žvalgybos prognozes apie priimtą sprendimą pulti Ukrainą? Atsakymas paprastas – agresija žvalgybos tiksliai nurodytu laiku neįvyko būtent todėl, kad išviešintas slaptas sprendimas buvo kliūtis nedelsiant jį realizuoti.
Putino kritikai klydo ir dėl kitos priežasties. Jie manė, kad šalto ir pragmatiško proto kagėbistas tęs provokacijas ir smogs Ukrainai tik išlaukęs tinkamo momento ir pasinaudojęs palankiu pretekstu. Deja, Putinas pasikeitė ir tapo pavojingu pamišėliu, viską pastatęs va bank.
Štai gerai informuotas profesorius Valerijus Solovejus interviu radijui „Echo Moskvy“ teigė, kad Putinas kartu su gynybos ministru Sergejumi Šoigu Sibiro taigoje dalyvavo ritualinėse apeigose. Jų metu šamanas nudaigojo erelį, sudegino jį ir pagal dūmų formą padarė išvadą, kad karas bus labai sėkmingas.
Tokia pranašystė, pasak V. Solovejaus, labai įkvėpė Putiną. Apstulbę žurnalistai ironizavo, ar tai nebuvo dvigalvis erelis (Rusijos simbolis), ir klausė, kaip apskritai galima tikėti tokia nesąmone. Profesorius atsakė tokia dvasia: jūs netikite ir teisingai darote. Netikiu ir aš. Bet tai nereiškia, kad tuo netiki Putinas.
Kas galėjo patikėti, kad Kremlius ryšis neišprovokuotam agresyviam karui prieš Ukrainą? Tad, jeigu esame priversti patikėti kūną ir kraują įgavusiu beprotišku caro sprendimu, kodėl turėtume netikėti tuo, kad caras tiki ir beprotiškais ritualais, įkvepiančiais beprotiškus sprendimus?
Aptariau, kodėl Putinas prašovė su ultimatumu. Belieka aptarti, ar jis buvo teisus dėl Vakarų reakcijos į karą Ukrainoje. Deja, jis ne visiškai klydo. Kremliaus poziciją šiuo atveju įgarsino Dmitrijus Medvedevas, kuris išpranašavo, kad Vakarų sankcijos nebus baisios ir išsikvėps jau po poros metų.
Išties paskelbtos sankcijos, kaip mėgsta ironizuoti Kremliaus propaganda, buvo tokios „skausmingos“, kad galėjo prajuokinti „Iskanderus“ (artimojo nuotolio raketas). Tačiau naujo sankcijų paketo grėsmė ir 180 laipsnių pasikeitusi Vokietijos pozicija Rusijos atžvilgiu davė vaisių – dabar Rusijos finansų sistema ir rublis patiria tokį šoką, tarsi žmogus, pasodintas į elektros kėdę.
Prieštaringą ir nenuoseklią Vakarų poziciją dėl sankcijų, lėmė ES ekonominių gigantų priklausomybė nuo Rusijos dujų ir naftos, taigi, ekonominiai interesai. Dar prieš kelias dienas galima buvo teigti, kad šių interesų dominavimas karo žiaurumų Ukrainoje kontekste liudija apie Vakarų godumą ir cinizmą.
Laimei, Vakarų pasauliui garbingi laikai grįžta, o jų triumfo valanda buvo išmušusi 1940 m. gegužės 13 d. Tą dieną nacių invazijos grėsmės akivaizdoje Winstonas Churchillis pasakė Bendruomenių Rūmams: „negaliu pažadėti nieko – tik kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą“.
Churchillį menantys Vakarai – tai pramonės, mokslo ir aukštųjų technologijų gigantas. Rusija, priešingai, nors ir milžiniška, bet šia prasme – pigmėjas; tiesa, branduolinis pigmėjas su Vakarų technologijų pagalba apsiginklavęs moderniais ginklais ir turintis labai turtingus gamtos išteklius.
Atsižvelgiant į Vakarų ekonominę galią, politikams dabar nėra reikalo „pažadėti“ nei kraujo, nei sunkaus triūso, nei ašarų ir prakaito. „Pažadėti“ reikėtų nebent tai, kad už kurą, šildymą ir elektrą žmonės mokės daugiau, jeigu bus paskelbtas embargo Rusijos naftai ir dujoms.
Agresija prieš Ukrainą sukūrė naują politinę realybę ir padarė revoliucinį perversmą sočių ir apatiškų vakariečių sąmonėje. Neaišku, ar to pakaks, kad Vakarai ryžtųsi nutraukti energetinės priklausomybės nuo Rusijos saitus, kas sukeltų jos ekonomikai katastrofiškas padarinius.
Bet! Aišku viena: vos trijų karo dienų užteko, kad baigtųsi ta gėdinga era, kai vadovaudamasis neklaidingu žiurkės instinktu, Putinas galėjo nebaudžiamai naudotis Vakarų godumu ir cinizmu.
