Ignas Vėgėlė kaip tikrai didis, teisingas ir išmintingas žmogus yra kuklus. Jis viso labo pretenduoja tapti tik lietuviškuoju Mesiju – Tautos pateptu Prezidentu, kuris atkurs teisingumą ir teisinę valstybę, įkvėps žmonėms naujo gyvenimo viltį ir emigrantus lietuvius grąžins į Lietuvą.
Kodėl dalis tautiečių tuo tiki? Dėl paprastos priežasties – saldūs pažadai sužadina neadekvačius lūkesčius, o šie – tikėjimą Mesiju. Išties, kai žmonėms į akis yra nuolat pučiama kliedesių migla, esą košmarų Lietuvoje jie gyvena vis blogiau ir blogiau, tai lengvatikiai laukia Mesijo apsireiškimo.
Kaip ir tikrasis Mesijas, I. Vėgėlė turi savo pirmtaką, tiesa, ne Joną Krikštytoją, o Rolandą Paksą. Tą pastebi daugelis komentatorių, o Rimvydas Valatka įžvalgiai įvertino kandidato I. Vėgėlės bandymus „klonuotis ne tai į Paksą, ne tai į pustrampį, ne tai į šikantį katiną, kuris Viską Darys Kitaip.“
R. Valatkos vertinimai, nors ir nuspalvinti už plunksną lengvesnės ironijos, yra gan taiklūs. Nebent šiek tiek trikdo bendras įspūdis, jog R. Valatka – kaip ir kiti naujojo Mesijo „gerbėjai“ – laiko, kad I. Vėgėlės palyginimas su R. Paksu jį įžeidžia ir pažemina.
Tačiau viskas yra priešingai, o tą suvokti trukdo R. Pakso apkalta. Pakanka prisiminti, kad premjeras R. Paksas atsistatydino 1999 m., protestuodamas prieš „Mažeikių naftos“ privatizavimą, kuris Lietuvos sąskaita pamalonino amerikiečių firmą „Williams International“. Šis protestas – efektingas politinis aktas, iškėlęs R. Paksą į populiarumo viršūnę.
Na, o koks buvo lemtingas politinis aktas, kuris į populiarumo orbitos trajektoriją išvedė I. Vėgėlę? Jūs juoksitės, bet apie pandemijos metu jį žaibiškai išgarsinusį aktą I. Vėgėlė dabar tyli kaip žuvis. Kalbu apie agresyviai rėksmingus, prieš „Covid-19“ apribojimus nukreiptus opusus, kurie padarė I. Vėgėlę antivakserių apaštalu.
Kodėl I. Vėgėlė tyli? Todėl, kad 2022 m. lapkritį jis kartu su VĮ Sveikatos teisės instituto teisininkais kurpė grandiozinius planus, ketindamas pareikalauti teisinės, politinės ir moralinės valdančiųjų atsakomybės už didelę žalą, kurią Marijos Žemei padarė neteisėtos ir antikonstitucinės pandemijos valdymo priemonės.
Bet! Prakeiktas, prakeiktas, prakeiktas... Konstitucinis Teismas (KT)! Per jį visi šie planai, visi būsimos rinkiminės kampanijos mirtini argumentai nuėjo šuniui po uodega. Mat 2023 m. gegužės 31 d. nutarimu KT pripažino, kad griežti apribojimai, susiję su pandemijos valdymu, neprieštaravo Konstitucijai, o 2023 m. spalio 24 d. nutarimu konstatavo, kad Konstitucijos nepažeidė ir galimybių paso nuostatos.
Koks viešas ir gėdingas I. Vėgėlės pažeminimas! Ir koks akivaizdus jo pralaimėjimas R. Paksui, kurio atsistatydinimas iš Premjero posto buvo padiktuotas valstybės interesų! R. Paksas vaikėsi ir populiarumo? Teisingai, bet kas gali pasmerkti tą, kuris vienu šūviu nušovė du zuikius?
Politologai sutaria: R. Paksas buvo vienas pirmųjų politikų, užsimojusių „paimti apačias“. Tiesa, jie užmiršta pridurti, kad „apačios“ apėmė ne tik mažiau išsilavinusius ir skurdžiau gyvenančius žmones, bet ir nusikaltėlius, piktybinius teisės pažeidėjus, žodžiu, „tikratikius“, linkusius garbinti paauksuotus stabus. Panašu, kad šie žmonės yra ir potencialūs I. Vėgėlės rinkėjai.
Genialus I. Vėgėlės universalumas verčia R. Valatką spėlioti, ar jis nėra linkęs klonuotis į pustrampį.
Manau, kad R. Valatka veikiau turi omenyje ne fizinę Donaldo Trumpo pusę virš ar žemiau juosmens, o jo ekscentriškus, tiesą imituojančius ar tiesos apskritai neatitinkančius pareiškimus.
Tuo nenoriu pasakyti, kad, jeigu „The Washington Post“ sugebėjo priskaičiuoti 29 508 melagingus arba sąmoningai klaidinančius Trumpo pareiškimus, tai I. Vėgėlė tokių yra padaręs maždaug per pusę. Ne, nėra jokio pagrindo apkaltinti I. Vėgėlę, kad jis būtų padaręs bent vieną melagingą ar tiesos neatitinkantį pareiškimą.
I. Vėgėlė ne be reikalo išmintingas! Kam meluoti, kam tiesą išradingai dangstyti melu, jeigu galima laisvai reikšti nuomones, kurios žemina ir niekina ne kokius nors sumautus politikus, o pačią Lietuvą? Štai tokių nuomonių, vargu, ar geresnių netgi už patį šleikščiausią Kremliaus melą ir sąmoningą faktų iškraipymą, I. Vėgėlė tikrai yra nepašykštėjęs.
Šia prasme labai iškalbingas yra rūstus I. Vėgėlės tonas, kuris demaskuoja arogantišką politinį elitą ir atjaučia nustekentą tautą. Sopulingą ir žaizdas gydančią užuojautą I. Vėgėlė reiškia dėl ko, kad Lietuva, esą, yra „nuvaldyta šalis“, kurioje „teisingumo nėra, sąžiningumo nėra likę. Teisinės valstybės reikia ieškoti su žiburiu.“
Naivus klausimas: ar teisingumą ir paprasčiausią sąžinę į purvą sutrypusi Lietuva tyčiojasi iš neįgaliųjų, persekioja nekaltuosius ir šlovina žudikus? Ar pagal demokratijos indeksą, kuris apima daugelį kriterijų, susijusių su teisingumu ir sąžiningumu, Lietuva yra ne 38-oje vietoje, o giliausioje pasaulio šiknaskylėje?
Kadangi teigiamas atsakymas į šiuos klausimus reikštų iškreiptais būdais išprievartautą tiesą, tai nebus perdėjimas teigti, kad skaistusis moralistas elementarų padorumą ciniškai nuleidžia į unitazą, o vandens įkandin pasiunčia tiek, kiek po „didelio reikalo“.
Tiesa, minėtas I. Vėgėlės tonas pastaruoju metu kiek pakito ir panašiai kaip nusišėrusio šuns kailis įgijo naują atspalvį. Nepaisant to, jo esmė liko ta pati – siaubą keliantis neteisingumas. Kartu beformis neteisingumas įgavo aiškesnį socialinį atspalvį: dabar I. Vėgėlė akcentuoja didelį skurdą, pajamų nelygybę ir aukštas kainas.
Reikia pripažinti, kad I. Vėgėlės komandos profesionalai, formuojantys naują Mesijo įvaizdį, duoną valgo ne veltui. Išties, visos sopulingos raudos apie siaubingą kažkokio abstraktaus teisingumo deficitą Lietuvoje skleidė priplėkusį dvoką ir kėlė klausimą, apie kokį teisingumą I. Vėgėlė kalba – idealų, skaidrų ir švytintį, kokio nėra ir iš principo būti negali.
Apskritai kalbos apie socialinį (ne)teisingumą Lietuvoje yra absoliučiai tuščios ir beprasmiškos, jeigu ignoruojamas universalus principas, pagal kurį viskas pažįstama lyginant. Būtent palyginimai akivaizdžiai rodo, kad I. Vėgėlės žeminama ir degraduojančia laikoma Lietuva veikiau yra ne suskretusi Pelenė, o princesės kurpaites besimatuojanti Pelenė.
Žinoma, palyginimai turi būti korektiški, antraip jie tik klaidina. Taigi, Lietuvą korektiška lyginti ne su „supuvusiais“ Vakarais, kurie gražiai „pūva“, o su pokomunistinio bloko valstybėmis. Toks lyginimas rodo, kad už trumpo imperinio pavadžio sovietmečiu laikyta Lietuva pasiekė didesnės pažangos negu kitos, daugiau laisvių turėjusios, pokomunistinės šalys.
Patikimas rodiklis, atspindintis konkrečios valstybės gerovę, yra perkamosios galios paritetas, kuris apima visumą prekių ir paslaugų, realiai tenkančių statistiniam šalies gyventojui. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, pagal šį rodiklį Lietuva 2023 m. pasaulyje buvo 38-ta, atsilikdama nuo Slovėnijos, bet aplenkdama visas kitas (!) pokomunistinio bloko valstybes, įskaitant Baltijos švyturį – Estiją (41 vieta).
Žinoma, sodriai nusispjovęs ir riebiai nusikeikęs, skeptikas sakys, esą, kvaila tikėti tokia nesąmone – ir jis bus teisus. Argi ne tikras mėšlas yra tie faktiniai TVF duomenys, palyginti su tuo, ką teigia žinių radijas „Viena boba pasakė“ arba tie aukso vertės paistalai, kuriuos ne tai nuo lubų, ne tai nuo Kremliaus dezinformacijos šedevrų nusirašė teisingiausias iš teisingųjų – I. Vėgėlė?
Nuosekliai laikantis „geležinės“ I. Vėgėlės logikos, susidaro įspūdis, tarsi Lietuva politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo srityse pastatė beprotnamį ir gyvena pagal beprotnamio dėsnius, o valdantieji yra pavojingiausi šio beprotnamio pacientai.
Išties, argi ne puikiai sumanyta: nupiešk klaikiai juodą scenarijų, išpilk ant Lietuvos tonas purvo, fekalijų, kitų „grožybių“, kad ji – Dievo ir žmonių atstumta valstybė – atrodytų bjauriau nei Kremlius prie Baltijos. Ir štai rezultatas: dirva Mesijo – realaus Gelbėtojo ir Pateptojo – atėjimui yra gerai įdirbta ir gausiai patręšta. Bravissimo!
