Koalicijos partneriai nesutaria dėl daugelio klausimų. Kai kurie apžvalgininkai ir politikai manė, kad nesutarimų viršūnė buvo pasiekta pernai, kai nebuvo galima susitarti dėl biudžeto ir Seimui buvo pristatyti du skirtingi biudžeto projektai. Bet tai smulkmena, palyginus su ginčais dėl įstojimo į euro zoną. Vyriausybė pernai birželį patvirtino nacionalinį euro įvedimo planą, pagal kurį eurą norima įsivesti 2015 metais. Socdemų vadovybei tai yra pagrindinis Vyriausybės siekis, bene svarbiausias politinės dienotvarkės momentas. Svarbu pabrėžti, kad Vyriausybės įvedimo planui pritarė visi koalicijos nariai, ne tik socdemai. Bet dabar kiti partneriai elgiasi lyg tokio sutarimo išvis nebūta.
Prieš kelias dienas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vadovas lyderis Valdemaras Tomaševskis penktadienį pareiškė, jog Lietuva neturėtų skubėti įvesti euro. Tomaševskio pozicija nestebina, ji ne kuo skiriasi nuo Lenkijos gyventojų daugumos nuomonės. Lenkija nėra įstojusi į euro zoną ir greit to nepadarys. Norint įvesti eurą, bent 2/3 Seimo narių turėtų pritarti konstitucinei pataisai, kuri leistų zlotą iškeisti į eurą. Opozicijos partija „Teisė ir teisingumas“ priešinasi euro įvedimo, tad konstitucinei pataisai nebus pritariama. Gyventojų dauguma irgi skeptiškai vertina eurą, nors pemjeras Donaldas Tuskas svarsto galimybę rengti referundumą dėl euro, vildamasis, kad rinkėjų nuostatos pasikeis.
Atrodo, kad pagaliau išseko premjero Algirdo Butkevičiaus kantrybė. Šeštadienį premjeras pavadino darbiečių elgesį „politiniu šantažu kvepiančia retorika, kai ciniškai paminami mūsų šalies strateginiai tikslai“. Bet ar premjeras tenkinsis pykčio proveržiu, ar jis mėgins sudrausminti savo partnerius, ar, supratęs, kad koalicija nebesuvaldoma, žengs lemtingą žingsnį ir ieškos naujų partnerių?
Butkevičius yra politikas, nelinkęs imtis greitų sprendimų. Kai kurie kritikai net tvirtintų, kad tai žmogus, kuris, kiek geba, vengia bet kokių sprendimų. Teoriškai dabartinė koalicija jam ir socdemų partijai yra naudinga. Koalicijoje jie griežia pirmuoju smuiku ir valdo neproporcingai daug įtakingų ministerijų. Tebėra vilties, kad į savo gretas galės pritraukti nepatenkintų darbiečių deputatų.
Bet didžiausias dabartinės koalicijos privalumas yra tai, kad joje nėra konservatorių. Jie žino, jog Kubilius ir Ko. išreikalautų daugiau svarbių postų. Jei ir Liberalų sąjūdis būtų įtraukiamas į naują koaliciją, dešinieji turėtų persvarą Seime, ko gero, ir Vyriausybėje. Konservatoriai veikiausiai turėtų neoficialų prezidentės palaikymą, nes jie nuosekliausiai vykdytų politiką, kuri, prezidentės nuomone, labiausiai atstovauja Lietuvos interesams. Sudarydami koaliciją su konservatoriais socdemai rizikuotų savo vadovaujančiu vaidmeniu Vyriausybėje, tad į tokią koaliciją žengtų tik tuo atveju, jei nebūtų kitos išeities.
Nors Graužinienės pasisakymai pykdo daugelį žmonių, ir partijos reitingai yra smukę, manytina, kad jos politika tenkina tradicinius Darbo partijos rinkėjus ir vargingesniuosius visuomenės sluoksnius, kurie ne be pagrindo mano, jog kitos partijos joms yra visiškai abejingos. O tai didina tikimybę, kad ateityje jie balsuos už Darbo partiją ir nepereis į socdemų stovyklą. Sumažinus Darbo partijos ir Graužinienės matomumą, dar labiau sumažėtų jos populiarumas.
Socdemams idealus sprendimas būtų šis: jie įtikina darbiečius, kad jie nutrauks koalicijos sutartį, jei darbiečiai toliau savavaliaus ir nevykdys Vyriausybės programos bei pagrindinių tarpusavio susitarimų. Teoriškai tai turėtų būti įmanoma, nes darbiečiai supranta, kad dabartinė koalicija yra jiems svarbesnė negu socdemams, nes ši koalicija yra vienintelė, į kurią darbiečiai bus pakviesti. Žlugus koalicijai, partija atsirastų politinėje dykumoje. Bet neaišku, kaip socdemai gebės įtikinamai pagrasinti darbiečiams koalicijos nutraukimu, juolab, jog ligšiol darbiečiai elgėsi kaip norėjo, nesulaukdami jokių pasekmių. Be to, Butkevičius laikomas neryžtingu vadovu, tad jam nebus lengva įtikinamai nubrėžti raudonąją liniją, kurios peržengimas reikštų koalicijos pabaigą.
Sprendimas yra socdemų rankose. Jie turi dvi ne itin patrauklias alternatyvas. Jie gali sėdėti sudėję rankas ir nieko nedaryti, vildamiesi, kad koalicijos partneriai susipras ir nebekaišios pagalių į Vyriausybės darbą. Bet tuo rizikuojama, kad Vyriausybės darbas bus žlugdomas ir nebus įgyvendinami Lietuvos strateginiai tikslai. Antroji alternatyva – sudaryti naują koaliciją su nemėgstamais konservatoriais, jiems perleisti nemažai valstybės valdymo svertų. Toks ėjimas nedžiugintų, nes ne tam buvo laimėti rinkimai. Bet šio ėjimo tarsi reikalauja valstybės gerovė.
Naujos koalicijos sudarymas nereikštų, kad naujoji Vyriausybė veiktų darniai. Nemažai socdemų, taip pat ir konservatorių, nepritartų vaivorykštės koalicijai, tad mėgintų įvaryti pleištą tarp naujų partnerių. Jų pastangas palengvintų tai, kad esama nemažai principinių nesutarimų esminiais klausimais, pvz., dėl energetinės nepriklausomybės. Lengvų sprendimų nėra ir nežinia, kuo viskas baigsis. Bet naujasis politinis sezonas turėtų būti įdomus.