Ryškus kontrastas niūriai Lietuvos politinei padangei – Latvija. Praėjusių metų spalį Latvijoje vyko Saeimos rinkimai. Po jų suformuota centro dešinės koalicija nebuvo ilgalaikė – žlugo šių metų rugpjūtį. Į naująją koaliciją buvo pakviesta kairioji „Progresyviųjų partija“. Pastarieji prie koalicijos prisijungė ne už ačiū – atėjo su dviem labai aiškiais reikalavimais: priimti partnerystei įteisinti reikalingų įstatymų pakeitimus bei ratifikuoti Stambulo konvenciją. Pirmasis tikslas jau įgyvendintas, planuojama, kad Stambulo konvenciją Latvijos Saeima ratifikuos dar šį lapkritį.
Stebint kaimynus, Lietuvoje belieka tik paironizuoti: gerai, kad Laisvės partijos deleguotas susisiekimo ministras pagaliau išsprendė traukinio maršruto į Latvijos sostinę klausimą – bus galima paprasčiau nuvažiuoti į Rygą ir pasižiūrėti, kaip žmonės ten, Vakaruose, gyvena... Nes į partnerystės įteisinimo Lietuvoje traukinį Laisvės partija, matyt, jau pavėlavo: kadencijos pradžioje nenorėję braižyti raudonųjų linijų, koalicijos partnerius laisviečiai rimčiau pradėjo spausti iki rinkimų likus vos vieniems metams.
Politikos ABC sako, kad tokie sudėtingi klausimai kaip civilinė sąjunga negali būti palikti priešrinkiminiam laikotarpiui.
Už juos nebebalsuos net ir dalis tų (ir tą atvirai sako), kurie buvo įtikinti įstatymo reikalingumu. Kad šis atsitraukimo nuo reikalingų sprendimų procesas jau prasidėjęs, rodo ir balsavimas dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio pataisos lapkričio pradžioje. Pataisą po Lietuvai nepalankaus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Seimui pateikė Vyriausybė.
Tačiau trijų pirštų kombinaciją šiuo klausimu jai parodė ne tik opozicija, bet ir beveik trečdalis valdančiosios koalicijos: prieš teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos inicijuotą ir premjerės Ingridos Šimonytės palaikytą pataisą balsavo arba susilaikė (kas faktiškai reiškia balsą „prieš“) 18 Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų bei 5 Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai. Iš viso 23 valdančiosios koalicijos balsai. Tiek tos teisės viršenybės ir demokratijos šauklio įvaizdžio, kurį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis galėtų „parduoti“ partneriams Vakaruose...
Rinkimai, žinoma, suka galvą ir opozicijai, kuri priešrinkiminius pažadus nori palaidoti giliai po žemėmis. Praėjusią savaitę socialdemokratai pasiekė naujas žemumas, kai partijos vicepirmininkė Rasa Budbergytė vienoje televizijos laidoje pareiškė, kad civilinės sąjungos reikia Laisvės partijai, tad socialdemokratai nevers savo frakcijos Seime narių balsuoti už tokį įstatymą. Gal socialdemokratai ir pažadą įteisinti partnerystę į savo pačių rinkimų programą įsirašė, nes to reikėjo Laisvės partijai?
Tad kas toliau? Gerų išeičių nėra.
Nevyriausybinės organizacijos, dirbančios žmogaus teisių bei jaunimo politikos srityje, paskelbė viešą raginimą „nešti“ atitinkamą nepilnamečių įstatymo nuostatą į Konstitucinį Teismą. Jei Seimo nariai negeba užtikrinti teisės viršenybės, belieka tikėtis, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas padės susidėlioti taškus ant „i“ ir atsakyti į gana akivaizdų klausimą – ar įstatymas, ribojantis žodžio laisvę, gali egzistuoti teisinėje valstybėje?
Ne mažiau svarbus yra Civilinės sąjungos įstatymo klausimas. Mažai kas abejoja, kad paskutinę – priėmimo – stadiją pasiekęs įstatymas degs ant rinkiminio laužo, jei tik atsidurs Seimo darbotvarkėje.
Ar verta? Neverta. Nepilnamečių įstatymo pataisos atmetimas dar pateikimo stadijoje buvo didelis smūgis tiems, kurie siekia, kad Lietuva būtų vakarietiška ne tik popieriuje, bet ir kasdienybėje. Toks dalies Seimo narių su Prezidentu Gitanu Nausėda priešakyje spjūvis į veidą ypač neigiamai paveikė LGBTIQ+ bendruomenę – pažįstama moteris net ironiškai klausė: „Ar galiu savo vaikui pasakoti apie mūsų šeimą, juk mūsų šeima Lietuvoje laikoma žalinga informacija nepilnamečiams?“ Dar vienas „sudeginimas“ nusiųstų neigiamą signalą ne tik mūsų partneriams Vakaruose, bet pirmiausia tos pačios lyties žmonėms – jie pasijustų dar nesaugesni ir dar mažiau priimti savo pačių šalyje.
Tad, jei nesugebama surinkti pakankamai balsų šios kadencijos Seime, Civilinės sąjungos įstatymas turi būti padėtas į stalčių, o jo likimas nuspręstas kitos kadencijos Seime. Gal atsipeikėję po rinkiminio svaigulio ir išsidaliję postus, politikai vėl prisimins, kad buvo išrinkti spręsti visų žmonių problemas?
