Apskritai, tai pinigai – nepigus dalykas. Ypač, kai juos pats uždirbi ir ypač tada, kai gyvenimą grindi ne popieriniu, o „guminiu“ litu, tempiamu nuo avanso iki algos.
Nors, tiesa, ir „pigių“ pinigų būna. Pastarieji rinkoje paprastai dviejų rūšių – „valdiški“ ir vogti.
„Eurolitus“ reikia įsisavinti
Tiesa, būna ir artefaktų. Štai iš trečiojo į antrąjį pasaulį žengiančiose šalyse, tokiose, kaip Lietuva ar, pavyzdžiui, Vengrija, yra dar vienos pinigų rūšies – „europiniai“. Tie pinigai tai jau visai pigūs, tiksliau – nemokami. Dėl to juos ir leisti lengva.
Kalba išdavikė ir šįkart spąstus spendžia, tiksliau mūsų slaptus polinkius ir nuostatas dekoduoja – „eurolitus“ mes įsisaviname. „Eurolitų“ mes neinvestuojame, juos it kokius vitaminus paprasčiausiai „įsisaviname“.
Nors vien pirštų ir nepakaks, makroaritmetika – nesudėtinga. Imam ir skaičiuojam – šiais eiliniais (šįkart visai pateisinamai) deficitiniais metais valstybės biudžetui dugną ES pagilina daugiau nei 7 milijardais litų. Iš viso vien per 2007–2013 metų ES finansinę perspektyvą struktūrinė parama Lietuvai sudarys daugiau kaip 23 milijardus litų. Ne šiaip kokiam mužikui, prenumeruojančiam „užkalvės blogą“ ir vogtas „Žmonių istorijas“, bet tūlam Lietuvos Respublikos piliečiui paaiškinu, kad milijardas – tai toks skaičius su pasiutusia daugybe nulių.
Tie nuliai, tiesa, ne skaičiuotuvuose, jie kelių asfalte, mokyklų languose, ligoninių korpusuose ir net onkologinių ligonių venose, brangių vaistų pavidalu. Ir ką mes atgal, europiečiui? Špygą taukuotą. „Dėkui, malonu buvo su jumis turėti reikalų.“
„Eurolitai“, kurie saugo
Ir vis tik „eurolitai“ nėra už dyką ir ne tik šios ekonominės karštinės laikais, kai Graikijoje nedarbo jėga sudaro beveik ketvirtadalį visų gyventojų, Ispanijoje bedarbių daugiau nei Lietuvoje gyventojų – pusšešto milijono, o Italijos valstybės skola, nors ir mažiausia per trejetą metų, siekia 1,9 trilijono. Ne kokių ten „eurolitų“, plaukų laku fiksuota šukuosena, bet eurų.
„Eurolitai“ visuomet kainuoja – jais apmokamas ne tik bendros rinkos prekėms, paslaugoms, kapitalui ar darbo jėgai judėti, svarbiausia, kad jais „apmokama“ taika žemyne. Antro tokio ramybės periodo susiskaldžiusiame žemyne dar reikėtų gerokai ieškoti istorijos knygas vartant. Tai yra vertybė, apie kurią per dažnai pamirštama. O pamirštama todėl, jog užmaršumas glūdi žmogaus natūroje – sąlygas, kuriomis gyvenama, priimame kaip savaime suprantamas.
Pastarajam kyla beprotiška „grėsmė“, kai Briuselio ponai ima aiškinti, kad vengrišku stiliumi nevalia uždarinėti opozicinių žiniasklaidos priemonių, iš piliečių atimti teisės inicijuoti referendumus, manipuliuoti teisine sistema, keičiant Konstitucinio Teismo galias ir narių sudėtį ir taip toliau, ir panašiai.
Įvairaus plauko (riebalumo) pseudopatriotai kaipmat užuodžia grėsmę, kai Briuselio ponai ima baksnoti pirštu ir į archajiškus, lietuviška ranka parengtus teisės aktus, kurie nediskriminuojantys gali atrodyti tik žmonėms (dažniausiai – dešiniarankiams), kurie diskriminuojamą grupę laiko laukiniu kačiuku, kuriam leidžiama tylomis maitintis iš konteinerio ir minkštomis kojytėmis mindžikuoti prieblandoje tol, kol niekieno jautrių sentimentų nejaudrina.
Nieko nėra už dyką. Europos taip pat.
Ir vis dėlto apie ką čia kalbama? Apie struktūrinį biudžeto deficitą, žmogaus teises, apie kurias tik visai neseniai sužinojome ir jau supratome, koks klaikus išsigalvojimas tat yra? Gal apie geografiją per europines dioptrijas? O gal vis dėlto apie tuos pinigus, kuriais godžiai minta nedėkinga Rytų Europa, įsitikinusiai manydama, kad „įsisavins“ juos ir apsivertusi ant kito šono toliau snaus, gadindama orą ir mieguos murmėdama „susikiškite tą savo progresą, žinote kur...“
Bet vis dėlto ne, sakoma intelektualiniams anoreksikams – Europa investuoja į šitą šimtmečiais svetimų kojų tryptą žemę ir nors mes šventai įsitikinę, kad šitie pinigai už dyką, vis dėlto yra papildomų sąlygų*.
Pirma, taika Europoje yra ta viešoji gėrybė, į kurią vis tik reikia gausiai investuoti, bet iš kurios visi laimi. Antra, vieningos Europos projektas jau nebėra vien ekonominis projektas, nors ir glūdi jo pamatuose. Šis projektas seniai peržengė muitų, dempingo ar keturių laisvių sąvokas ir šiandien kalbame apie bendrą kultūrinį klodą, Vakarų civilizaciją grindžiančias vertybes, kurios artimos daugeliui Europos visuomenių.
Europa už tuos milijardų milijardus, pumpuojamus ne tik į vargetą Lietuvą, bet ir kitas Vidurio ir Centrinės Europos šalis, neprašo daug. Žinoma, tikrieji tėvynės draugai ir patriotai jau seniai nesudeda bluosto, regėdami „tautinės niveliacijos“ grėsmes, kurios šiaip jau grasina tik silpnosioms, nevisavertiškumu pasižyminčiosioms, stuburo stokojančiosioms.
Apskritai mūsų teprašoma priimti bazinį europinių vertybių sąstatą – liberalios demokratijos praktikas, rinkos ekonomiką, teisės viršenybės principą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms ir dar šiek tiek. Gal ir per daug prašoma iš visuomenės, kur žydas yra paskutinis „svolačius“, bet kur duris atsidaryti koja, vaikus (ar žmoną) diržu auklėti, o oponentui į snukį pasiūlyti, nors ir nepatogu, bet absoliučiai normalu?
Dar mūsų prašoma nuolankiai paklusti ir nusileisti (koks smūgis kompleksuotam tautiniame ego!), net kai per prievartą prašoma gerbti ne svetimos šalies, o savo pačių piliečius, kaip kad neseniai nutiko Europai sukinėjant pirštą palei lietuvišką smilkinį, šiai priimant šeimos koncepciją, ar Vengrijai, anai norint išprievartauti demokratiją ir vesti pastarosios pusseserę diktatūrą. Čia ir pražysta euroskepsio sodai...
Apskritai žmogus, nepajėgiąs išsilaisvinti iš nacionalinės valstybės, savojo etnoso rėmų, ne atmetant, bet ieškant tarpusavio bendrybių, tai yra to, kas vieną žmogų sieja su kitu žmogumi, ne vien kryželių ar raudų pavidalais, yra pasmerktas pūti savųjų fobijų ir prėskos provincialybės gniaužtuose. Toks intelektualinis anoreksikas nejaučia jokio dėkingumo, kuris ir buvo pagrindinė pigių pinigų teksto tema.