Paprastai į talką kviečiami mokslo ir kiti visuomenei žinomi žmonės, kurių vaidmuo yra iš esmės epizodinis. Kaip, beje, ir visos PP kūrėjų komandos: dokumentą paruošusi ji netenka įgaliojimų ir atsakomybės.

Ką laimi visuomenė pasirodžius eilinei vizijai? Gal patiria katarsį išgyvendama šviesią ateitį? Gal tampa labiau pilietiška? O gal laisvalaikiu kartoja įžvalgų mantras? Pakyli tokių PP stilistika iš tiesų turi poetikos bruožų.

Paprastai vizijos priežiūrą vykdo (jeigu vykdo) pats jos iniciatorius. Nieko keista, kad tokia stebėsena yra išranki, o ataskaitos kupinos laimėjimų džiaugsmo. Trimituojama, kas buvo sėkmingai nuveikta, bet nutylima arba puse lūpų sakoma, kas nepadaryta ar nepavyko. Neįgyvendinti dalykai pamažu ištrinami iš atminties ir nyksta iš matymo lauko. Jeigu vis dėlto kas kimba į atlapus reikalaudamas paaiškinimo, lieka du išganingi argumentai: „pritrūko (kadencijos) laiko“ arba „sutrukdė nenumatytos aplinkybės“.

Tad visuomenei reali nauda iš eilinio PP yra panašiai tokia pati, kaip iš reklaminių lapukų, kuriuos randate prigrūstoje pašto dėžutėje.

Juozas Lakis
„Lietuvos aukštasis mokslas 2030 metais atitiks aukščiausius tarptautinius standartus“. Atleiskite, kolegos, ką tai reiškia? Ar kad šiandien Lietuvos aukštasis mokslas neatitinka tarptautinių standartų? Ar kad radote tokių finansinių išteklių ir tokių organizacinių sprendimų, kurie pastatys mūsų universitetus į vieną gretą su Kembridžu?
Tačiau nebūkime vienpusiški – naudos gavėjas yra. Tai - PP iniciatorius. Paskelbta programa/vizija/strategija siunčia žinią piliečiui, kad valdžia turi smegenų centrą, gebantį strategiškai žvelgti į dabartį ir ateitį. Tai turi formuoti tam tikrą valdžios institucijų matymo prizmę kaip solidžių ir nusitaikiusių į tikslą. Antra, žinia praneša, kad ši valdžia tikrai draugauja su mokslu ir kultūra, o tai visuomet stiprus koziris.

Mes, piliečiai, kaip valstybės tvarumo garantas, turime teisę ir pareigą viešai klausti, kaip siekiama kitados išreklamuotoje strategijoje nubrėžto horizonto: kas jau pasiekta, o kas dar – ne? Jei ne – tai kodėl? Kuo daugiau tokių klausimų ir viešų aptarimų, tuo didesnis valdžių moralinis patikimumas. O visuomenė įgauna tuo pačiu šiokios tokios kontrolės pojūtį.

Futurologinės įžvalgos reikalingos, kad būtų lengviau pasirengta krizėms, kad būtų racionaliau susietos įvairios veiklos valstybėje, kad žmonės turėtų galimybę pasiruošti pokyčiams. Bet įžvalga įžvalgai nelygu - pagrįstumo, argumentacijos, jos sudarytojų ir vykdytojų atsakomybės laipsniu. Yra žinomos aukšto lygio mokslinių centrų daug metų rengiamos futuristinės studijos, kurių prognozėms paprastai charakteringa daugybė išlygų. Yra rašytojų ir menininkų neretai šokiruojančios arba stebėtinai taiklios futuristinės įžvalgos. Ir yra partinės vizijos, retai kada nukreipiančios prie gelmės, nes jos kuriamos politinės konjunktūros aplinkoje.

Lietuviškos futurologijos lobyną su nedidelėmis išimtimis sudaro paviršutiniška partinė retorika. Partijos, valdiškų įstaigų vadovai, puikiai suvokdami viešojo gyvenimo kintamumą, valdančiųjų politinių jėgų kaitą, susigundo kurti futurologinius opusus. Rengiant programą/studiją/ateities viziją pasipuikuojama žiniasklaidoje, pagerinamas reitingas, po to aplankalas su įsipareigojimais paliekamas natūraliai užmarščiai. Kūrėjų ir sumanytojų atsakomybė lygi nuliui. Nei STT, nei Valstybės kontrolė, nei VTEK netikrina ir nestato į kampą nei vienos partijos ar institucijos dėl jos kažkada rengtos ir užmirštos strategijos, kuriai išeikvota nemažai žmogiškųjų ir finansinių išteklių.

Nesu kurios nors partijos priešrinkiminės kompanijos aktyvistas, tad pakomentuosiu skirtingos politinės pakraipos futurologinę kūrybą.

Juozas Lakis
Kol ateities prognozės bus partijų ir politinių centrų įrankis savo populiarumui didinti, tol jos vertintinos kaip brangiai kainuojantys pirotechnikos efektai.
2008 metais bebaigianti kadenciją socialdemokratų mažumos Vyriausybė paskelbė penkerių metų strategiją, kurią naujienų agentūra ELTA ne be ironijos užvardino „penkmečio planu“.
Štai kas buvo žadama piliečiams (Informacijos šaltinis: ELTA, 2008 rugsėjo 28 d., skelbta DELFI, 2008-09-28): 

• pasiekti 2010 metais bendrą užimtumo lygį 70 proc.;
skurdo rizikos rodiklis turi būti ne didesnis nei ES vidurkis;
deklaruotos emigracijos mastas neviršyti 10 tūkst.
• įsipareigota sujungti Lietuvos ir Lenkijos elektros sistemas 2012 metais
• taip pat pažadėta vežioti piliečius „Rail Baltica“ iki 160 km/val. greičiu.

O faktiškai buvo taip (Eurostato, Lietuvos Statistikos ir Migracijos departamentų duomenys):

– Bendras užimtumo rodiklis (dirbančiųjų santykis su visais darbingo amžiaus žmonėmis) buvo 64,3 proc. 2008 ir 57,8 proc. 2010 metais. Šis rodiklis būtų dar labiau atitolęs nuo prognozuoto, tačiau jį kiek švelnino padidėjusi emigracija.
– Skurdo rizikos lygio rodiklis Lietuvoje buvo net 10 punktų aukštesnis už 27 ES valstybių vidurkį – 33,4 vs 23,4.
– Emigracijos mastas viršijo žadėtąjį 2,2 kartus 2009 ir 7,7 kartus 2010 metais.
– Apie sujungtus elektros tinklus bei „Rail Baltica“ bėgius, kuriais jau turėjome riedėti su vėjeliu, žinynai neskelbia. Kaip matome, realybė gerokai nutolo nuo futuristinių sapnų.

Pabrėžtume, kad tai ne kokio nors, kad ir gerbtino uabo, tai - Vyriausybės programa, kurią pristatydamas jos atstovas skelbė: “Užtenka strategijų, kurios gula stalčiuose. Tai bus gyvas dokumentas“.

Pats tokio dokumento atsiradimo faktas vertas dėmesio kaip būdingas ne kuriai nors vienai politinei jėgai, o apskritai Lietuvos politinei kultūrai ir viešajam administravimui. Kaip galėjo atsitikti, kad Vyriausybės vardu skelbiama pažadų strategija pasirodė jos veiklos pabaigoje? Kokiais ištekliais disponavo tuometinė valdžia žadėdama, pavyzdžiui, išlaikyti emigraciją gerokai žemesniame lygyje, negu daugelį metų ji de facto buvo? Matyt, paaiškinimas turėtų būti maždaug toks: ištekliai ir veiksmų planas, bet rinkėjai socialdemokratų neparėmė, todėl ir liko be žadėtų laimėjimų.

Taigi, belieka prielaida, jog tai buvo blefas, nepigiai kainavusi viešųjų ryšių akcija.

Verta apsistoti ties dar vienu futurologiniu kūriniu – ties konservatorių inicijuota Lietuvos vizija 2030. Šis gražiai pakyliu stiliumi surašytas dokumentas ne kažin kiek mokslingesnis už aukščiau pakomentuotą perliuką. Jo mokslinis metodas labai paprastas: pagal tokį ir tokį rodiklį (pavyzdžiui, gyvenimo kokybės, laimės arba demokratijos indeksą) dabar esame tam tikroje vietoje, tarkime, 20-je arba 22-je, o po dvidešimties metų būsime geriausiųjų dešimtuke.

Puikūs ketinimai. Tiesiog pozityvioji fantastika. Tik kaip tai pasiekti?

Kita vertus, užuot taikytis į tam tikrą vietą Europoje, reikėjo bent apytikriai skaičiuoti, kaip ir kiek galime pažengti ekonomikoje, technologijose, socialinėje ar kitoje srityje. Vieta kaip pažangos rodiklis nėra patikimas matas dėl savo santykinumo. Palankiai aplinkybėms susiklosčius galima užimti gerą vietą ne kažin kiek progresuojant. Ir galima dvigubinti arba trigubinti savo pažangos rezultatus ir vis viena nepatekti tarp lyderių.

Juozas Lakis
Futurologinės įžvalgos reikalingos, kad būtų lengviau pasirengta krizėms, kad būtų racionaliau susietos įvairios veiklos valstybėje, kad žmonės turėtų galimybę pasiruošti pokyčiams. Bet įžvalga įžvalgai nelygu - pagrįstumo, argumentacijos, jos sudarytojų ir vykdytojų atsakomybės laipsniu.
Nuorodos į dabar užimamą Lietuvos vietą irgi yra daugeliu atvejų labai apytikrės. Vizijoje Lietuva 2030 teigiama, kad mūsų šalis pagal kūrybingumo rodiklį yra 17 vietoje tarp ES šalių. Nes tokią vietą nurodo vienas Mastrichto universiteto tyrimas. Susipažinus su minėtu tyrimu aiškėja, kad kūrybingumas nustatytas pagal nemenką skaičių rodiklių, kurių beveik kiekvienas neturi tikslaus mato. Pavyzdžiui, kalbama apie atvirumą ir toleranciją, apie saviraišką, apie kūrybingas industrijas ir pan. Kuo matuoti, pavyzdžiui, toleranciją? Tad minėtas dėmuo yra išvestinis iš kelių ar daugiau reikšmių, kurias pasverti yra labai problematiška. Sutikime, kad visa tai labiau tinka kokiam nors lažybų punktui, bet ne valstybės raidos strategijai.

Visai (ne)linksma skaityti štai tokį aptariamos vizijos pasažą: „Diegti įrodymais pagrįsto valdymo kultūrą.... Užtikrinti, kad valdymo sprendimai būtų priimami remiantis įrodymais pagrįsta informacija“. Belieka palinkėti, kad taip ir darytų komentuojamo kūrinio autoriai ir sumanytojai. Ne tik rašydami poetines vizijas, bet ir valdydami valstybę.

Politikų pranašystės kelia ir kitokių klausimų. Jeigu dvidešimties metų perspektyvoje prie valstybės vairo keisis skirtingos politinės jėgos, ar jos taip pat prisiims atsakomybę už žadėtą aukštą Lietuvos vietą ES dešimtuke? Ar už minėtos vizijos įgyvendinimą bus atsakingos visos sekančios, galimai kitų politinių atspalvių vyriausybės? Jei jos nusisuks nuo jos, tai ko vertas šis dokumentas? Kol ateities prognozės bus partijų ir politinių centrų įrankis savo populiarumui didinti, tol jos vertintinos kaip brangiai kainuojantys pirotechnikos efektai.

Pasižvalgius toliau nuo Vyriausybės kanceliarijos, jų taip pat randame apsčiai. Net mokslo raidos ekspertai nevengia viliotinio: po 18 metų „Lietuvos aukštasis mokslas 2030 metais atitiks aukščiausius tarptautinius standartus“ (DELFI, 2012-01-26). Atleiskite, kolegos, už nemokslinį klausimą: ką tai reiškia? Ar kad šiandien Lietuvos aukštasis mokslas neatitinka tarptautinių standartų? Ar kad radote tokių finansinių išteklių ir tokių organizacinių sprendimų, kurie pastatys mūsų universitetus į vieną gretą su Kembridžu?

Energetikos vystymo strategijų Lietuvoje buvo berods septynios (!) per du dešimtmečius . Kas trys metai – nauja strategija. Ar galima tai suprasti kitaip nei kaip polinkį konstruoti optimistinius vaizdelius ir dangstyti jais praktinių darbų trukumą? Žinoma, niekas neginčija, jog permainos pasaulio ir Lietuvos energetikos ūkyje buvo radikalios. O kurioje srityje buvo kitaip? Netenka stebėtis, kad visuomenėje pastebimas didėjantis nerimas dėl rengiamo VAE projekto, kurį tik didina jo rengėjų ir derybininkų slapukavimas.

Partinė ir institucinė futurologija ne tik kad nesuartina visuomenės ir valdžių, o dargi toliau stumia į priešingus polius. Skepsis ir šalinimasis politikos yra ta antra kaina, kurią mokame už futurologinį gražbyliavimą.

Futurologiniai pomėgiai mūsų šalyje nėra proto užtemimo padarinys. Tai reiškinys, kuris išaugo iš atsakomybės stokos Lietuvos politinėje ir viešojo administravimo kultūroje.

Klausimai, kuriuos reikėtų reglamentuoti ar bent laikyti viešosios etikos dalimi: kiek laisva kuri nors renkama arba skiriama politinė institucija skelbti ir grožėtis savo vizijomis, kurių terminai gerokai ilgesni nei jos kadencijos trukmė? Kokia naujos sudėties institucijos atsakomybė už pirmtakų skelbtą viziją?

Perspektyvos matymas turi būti visų visuomenei ir valstybei tarnaujančių institucijų funkcionavimo dalimi. Bet bendrąją strateginės raidos prognozę turėtų rengti futurologijoje besispecializuojantis mokslinis centras, tarkime, po kurio nors universiteto stogu. Tuomet galbūt pavyktų išvengti seklumo. Ir tikėtina, valdžios bei mokslų ryšiai įgautų daugiau gaivos.

Valstybės funkcionalumui ir veiklų tęstinumui reikalinga bendruoju įstatymu numatoma didesnė ir platesnė nei dabar yra partijų ir valstybės institucijų atsakomybė už strateginių nuostatų tęstinumą. Strategijos gyvavimas neturi baigtis sulig vienos ar kitos partijos buvimo valdžioje pabaiga. Šalies strateginis valdymas gerokai pakylėtų reglamentavus politinių pranašų atsakomybę.