Kaip sudegė bažnyčia
Seimo narys Naglis Puteikis aiškino, kad Tytuvėnų bažnyčia – ne pirmas supleškėjęs restauruotas istorinis architektūrinis paminklas (prieš tai sudegė Labanoro bažnyčia), tačiau, matyt, ir ne paskutinis. Senas senų bažnyčių (ar kitų statinių) medis dega kaip parakas. Kai per tas medines senas konstrukcijas dar išvedžioja elektros laidus ir laidelius, kai juos supina, suraizgo, suraišioja, tai trumpas sujungimas beveik neišvengiamas.
Kalbama, kad yra pasenusios tokių statinių priešgaisrinės apsaugos taisyklės. Bet joms pakeisti reikia ištirti gaisrų praktiką. Dviejų gaisrų aiškiai per maža mokslinėms išvadoms padaryti – reikia bent trijų.
Galėtume be jokios analizės nusirašyti taisykles nuo estų. Ten bažnyčios nedega. Bet estų taisyklės mums gali netikti, nes jų kitas tikėjimas. Žodžiu, visko ir prie geriausių norų negalime sužiūrėti. Juolab kad nei tų norų, nei Dievo baimės nėra per daug.
Kaip supleškėjo bankas
Panašiai ir su „Snoru“. Jei Į Lietuvą įsimetė blogas bankas, tai vis tiek anksčiau ar vėliau jis supleškės ir pridarys daug nuostolių žmonėms, verslui ir valstybei. Tokio banko neįmanoma sužiūrėti, nes jis blogas. Jis beveik rusiškas ir dar atsiduodantis nešvariais (gal net nusikaltėlių) pinigais. Ko gero, skleidžiantis ir KGB rezidentūros kvapelius. Taigi, būtinai turi įvykti katastrofa. Ir ji įvyko. Bankas sudegė (čia jau perkeltine prasme).
Komercinius bankus nuolat kuruoja Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentas. Šio departamento direktorius netgi turėjo garbės šokti vieno iš „Snoro“ vadovų bei savininkų sūnaus vestuvėse. Matyt, turėjo garbės ir su abiem banko vadovais bei savininkais (į vestuves atvažiavo ir antras banko savininkas) išgerti po stikliuką. Ne darbo metu ir ne darbo vietoje kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius išgerti gali ir šokti niekas nedraudžia. Pagaliau, ar gali kas uždrausti žmogui einant į vestuves atnešti jauniesiems dovanų (ir tikėtis dovanų iš jų tėvų). Kaip ten bebūtų, šis nekaltas veseliojimas reiškia gan artimus kontrolės subjekto ir kontrolės objekto santykius, kurie, matyt, neapsiribojo tuo iškilmingu vakaru. Esant tokiems santykiams priežiūra tampa nelabai griežta bei principinga.
Lietuvos bankas ne vienas prižiūri komercinius bankus. Nuo visokių negandų komercinius bankus (savo kompetencijos ribose) saugo ir teisėsaugos institucijos.
Pono Antonovo pinigų kilmę, kaip teigia žiniasklaida, tyrė ir FNTT. Bet vėliau paties FNTT vadovo pinigų kilmę ėmė tirti STT ir prokuratūra. Antra vertus, daug metų FNTT nepajėgė įveikti Gariūnų bastionų. Banko bastionai yra daug galingesni už turgaus įtvirtinimus. Ne FNTT darbuotojų skaičius, o jų kvalifikacija lemia tarnybos galią. Ar ta kvalifikacija pakankama?
Dar yra VSD, kuris irgi suinteresuotas šalies finansinių, ekonominių pagrindų stabilumu. Prieš kelerius metus VSD sugebėjo užkirsti kelią tariamam kunigaikščio palikuoniui iš Prancūzijos investuoti į „Snoro“ banką 1,2 milijardo labai įtartinų pinigų ar net tariamų pinigų. VSD surinktą medžiagą apie pseudokunigaikštį bei jo pinigus perdavė Lietuvos bankui. Šis pasakė investicijai „ne“. Tariamas kunigaikščių palikuonis sakė skųsiąsis teismams, kad jam neleidžiama Lietuvoje išplauti įtartinus pinigus. Bet po to apsigalvojo ir nebesiskundė.
Kaip ten bebūtų, naujasis Lietuvos banko valdytojas Vitas Vasiliauskas sakė: „Surinkome įrodymus ir būtent mes, o ne kas kitas, kreipėmės į Generalinę prokuratūrą“. Tarsi tų įrodymų prieš tai niekas nerinko ir nesurinko. Gal taip arba panašiai ir buvo. Daug tarnybų rinko, bet kažkodėl esminių dalykų nepastebėjo, nenorėjo pastebėti, nesugebėjo pastebėti ir nesurinko. Seime kalbama, kad reikia keisti bankų priežiūros įstatymus, gal jie pasenę ar netobuli, kaip ir bažnyčių priešgaisrinės apsaugos taisyklės.
Mes norėjome iš šešėlinės ekonomikos atkovoti milijardą ir nepastebėjome, kaip vienas bankas iš mūsų atkovojo du milijardus. Reikėjo žvelgti plačiau. Bet platesniam žvilgsniui reikia platesnės kompetencijos.
Kaip sudeginome opozicijos lyderį
Žinoma, kad negarbingai pasielgėm sudegindami (perkeltine prasme) ir Baltarusijos opozicijos lyderį A. Beliackį. Bent trys (o gal ir daugiau) rimtos Lietuvos Respublikos institucijos – Teisingumo ministerija, Užsienio reikalų ministerija ir Saugumo departamentas – akylai sekė, kad vykdant tarptautinį bendradarbiavimą teisėsaugos srityje nebūtų perduota kai kuri jautri informacija kai kurioms ne itin demokratiškoms valstybėms (pavyzdžiui, Baltarusijai). Bet perdavė. Matyt, kažko pritrūko. Taip ir neaišku, kuri institucija pražiopsojo. Visos buvo atsakingos už procesą, bet nei viena už rezultatą (tai labai paplitusi yda daugelyje valstybinio gyvenimo sričių). Dėl viso pikto buvo nubausta viena teisingumo ministerijos darbuotoja, o Baltarusijos opozicijos lyderis atsidūrė už grotų.
Pagaliau galim apibendrinti tas nelemtas, jau tapusias tradicinėmis mūsų likimo rykštes. Tai – menka atsakomybė (ar didelė neatsakomybė), menka kompetencija ir tai, kad mes dėl nieko labai nesijaudiname. Matyt, reikėjo kad sudegtų, kad bankrutuotų, kad sėstų į kalėjimą, todėl taip ir atsitiko. Tad iki naujų atsitikimų.