Tačiau NSGK pastebėjo, kad Tarnyboje esama kai kurių problemų. Pagrindinė – jai trūksta pinigų. Tai nesmagu. NSGK konstatavo, jog dėl pinigų stygiaus Tarnyba negalinti tinkamai kelti darbuotojų kvalifikacijos, išanalizuoti duomenų ir laiku bei kokybiškai atlikti ikiteisminių tyrimų.
NSGK nusprendė paprašyti Vyriausybės skirti Tarnybai daugiau pinigų. Vyriausybė tikriausiai pinigus skirs, ir problemos bus išspręstos. Bus smagu. NSGK dar atkreipė dėmesį į porą kitų dalykų.
Antra, NSGK pastebėjo ir dar vieną įdomų dalyką. 2012 m. padaugėjo teismuose išteisintų asmenų, kuriuos STT buvo įtarusi nusikaltimais ir atlikusi ikiteisminius tyrimus. NSGK paprašė STT pateikti tokio nemalonaus reiškinio priežasčių analizę.
Beje, ši problema nenauja. Tik naujas NSGK ją naujai pastebėjo. Jau prieš dvejus metus prezidentė savo pranešime minėjo, kad per metus dėl korupcijos įtarimų buvo pradėta daugiau kaip septyni šimtai ikiteisminių tyrimų. Tačiau realiai laisvės neteko tik 18 asmenų. Taigi, labai daug ištiriama, bet labai nedaug pasodinama. Tad kodėl nepasodinama daugiau? Kas dėl to kaltas?
Buvęs STT pareigūnas, dabar politikas, įvardina kaltuosius
Galime tik pasidžiaugti, kad pilietiškai aktyvi mūsų žiniasklaida ir kai kurie dar aktyvesni politikai net nelaukia NSGK pavedimo. Jie patys imasi iniciatyvos ir gvildena teisėtvarkos problemas. Prisiminkime neseną Nemiros Pumprickaitės laidą „Savaitė“, kur žurnalistė kalbino minėtų problemų ekspertą, buvusį ilgametį STT Panevėžio valdybos viršininką, o dabar politiką, kovos su korupcija idėjų propaguotoją, Seimo narį Povilą Urbšį, kuris ir sudėjo visus taškus ant „i“.
Ponui Urbšiui, kaip jis sako, tokia situacija, kai STT daug ištiria, o teismai mažai pasodina, sukelia nebaudžiamumo įspūdį. Dėl to kalti teismai. Teismai labai ilgai tiria bylas, vilkina ir nenubaudžia baustinų asmenų: „Reikėtų ieškoti galimybių, kad teismai nepasiduotų vilkinimo taktikai“, – sako politikas. Bet tų galimybių niekas neieško.
Po teismų eina prokurorai, kurie taip pat prisideda prie nebaudžiamumo plitimo. Seimo narys tvirtina, kad Generalinės prokuratūros vadams labai trūksta ryžtingumo. Be to, vėl P. Urbšiui susidarąs įspūdis, kad patys prokurorai „yra veikiami iš šalies kažkokių politinių veiksmų.“ Tai reikštų, kad prokurorai yra kišeniniai. Tokie prokurorai korupcinių bylų tirti negali, tačiau sutrukdyti, viską sugadinti gali.
Pagaliau p. Urbšys pastebi, kad ir visoje visuomenėje liūdnoki reikalai – vertinamos ne tos vertybės, įsigali dvigubi standartai.
Dabar ir mes galime padaryti preliminarią išvadą, kad visos nebaudžiamumo problemos yra ne Specialiųjų tyrimų tarnyboje, o už jos ribų. Todėl Tarnybai nereikia duoti papildomų pinigų problemoms spręsti, nes jų čia nėra. Geriau tuos pinigus pervesti „Sodrai“ ar atiduoti teismams bei prokurorams. Tegul jie kelia savo kvalifikaciją ir likviduoja nebaudžiamumą.
Gerb.politikas paaiškina, kodėl taip elgiamasi su įtariamaisiais
N. Pumprickaitė pasiteiravo, ar garsiosios Panevėžio „Romantic“ viešbučio bylos įtariamuosius reikėjo vedžioti su antrankiais ir skubiai sodinti už grotų. Į tai atsakydamas p. Urbšys sakė, kad reikėjo, ir apgailestauja, jog žmonės to nesupranta ir linkę tokius įtariamuosius užtarti, netgi paguosti. Jis klausia: „Ar su tokiomis vertybėmis (užtarimais ir paguodomis – J. J.) kažkas gali keistis?“. Ir pats atsako: „Tikrai ne.“ Reikia kietesnių vertybių, reikia antrankių bei grotų.
P. Urbšys aiškina: „Visi supranta, kad narkotikai, plėšimai ir pan. (...) yra nusikaltimai, už kuriuos reikia dėti antrankius ir taikyti suėmimus. Bet nusikaltimams, kurie yra susiję su finansais, su ūkine ar korupcine veika,(...) yra taikomi dvejopi standartai“.
Atkreipkime dėmesį į du paskutinės p. Urbšio frazės momentus. Pirma, N. Pumprickaitė klausė apie įtariamuosius viešbučio byloje, o p. Urbšys kalba apie nusikaltėlius. P. Urbšys nedaro esmingesnio skirtumo tarp įtariamųjų ir nusikaltėlių. Antra, įstatymai antrankius traktuoja kaip priemonę sutramdyti itin agresyvius ir labai pavojingus ar bandančius pabėgti įtariamuosius bei nusikaltėlius. Tačiau p. Urbšys antrankius traktuoja kaip bausmę už nusikaltimus. Jis sako: „yra nusikaltimai, už kuriuos reikia dėti antrankius ir taikyti suėmimą“. Turint galvoje, kad tarp įtariamųjų ir nusikaltėlių p. Urbšys nemato esminio skirtumo, tai antrankius reikia dėti visiems įtariamiesiems ir siųsti juos į daboklę.
Faktiškai p. Urbšys paaiškina reginio, kurį matėme per TV, esmę. TV parodė, kaip kaukėti pareigūnai suima du asmenis – moterį ir vyrą, kaip juos vedžiojo, o po to uždarė. Nei vienas jų neatrodė agresyvus, neįtarta juos ką nors užmušus ar bent primušus, ar pavogus vištą. Nei vienas neatrodė bėgantis ar bandantis bėgti. Bet tai nesvarbu.
Demonstratyvumas bei teatrališkumas – tai dar vienas esminis elgesio su įtariamaisiais bruožas, kurio politikas nekomentavo, bet kurį girdėjome ir matėme per TV.
Tai ne tik glumina pačius įtariamuosius, bet ir šokiruoja jų artimuosius, šeimos narius, ypač vaikus. Įsivaizduokim, kokį įspūdį gali padaryti vaikams visiškai nevaikiškas teatras, kai keliolika pareigūnų paryčiais įgriūna į butą. Prabudę vaikai mato nepažįstamus dėdes ir tetas viską verčiant, visur šniukštinėjant. Kaukėti dėdės ir kaukėtos tetos deda tėvui ar motinai antrankius ir įsikabinę į palto rankoves išsiveda lauk. TV operatoriai (tikriausiai specialiai sukviesti) filmuoja ir po to rodo visai Lietuvai. Po tokios antikorupcinės auklėjamosios pamokos vaikai gali naktį pradėti šlapintis į lovą.
STT veikloje būna ir kuklesnių procesinių priemonių, tačiau ir jos palieka gilius įspūdžius tiems, kuriuos STT procesas įtraukia.
Skyrelis, kurį buvau paprašytas išbraukti
Šioje vietoje buvau aprašęs vieno liudininko pasakojimą, kaip jis buvo pakviestas (atvestas) į STT būstinę ir pareigūnų apklaustas. Apklausa buvusi žeminanti jo orumą, tarsi būtų apklausę nusikaltėlį. Apie tuos dalykus, kurie domino pareigūnus, žmogus nieko nežinojęs. Bet iš jo buvo reikalaujama informacijos. Sako, su juo taip niekas niekada nesielgę. Niekas neatsiprašęs nei už sugaišintą laiką, nei už pažeminimą . Praėjo nemažai laiko, bet prisiminti tai esą labai nemalonu.
Jis sakė „Geriau išbraukit šį tekstą apie mane, paskui pradės kabinėtis. Nieko čia nepakeisi“. Aš manau, kad nepradės kabinėtis ir pakeisti nors šį tą galima. Bet jei žmogus, susidūręs su Tarnyba, ima jos vengti ar bijoti, ar nepasitikėti jos darbo metodais, tai ne žmogaus problema. Tai Tarnybos problema.
O štai kitas asmuo toje pačioje byloje buvo kuriam laikui suimtas. Paleistas. Po to gydėsi pas neurologą.
Pinigų skirti reikia
Būtų labai reikalinga tokia statistika: kokiam skaičiui žmonių per metus STT uždeda antrankius, kiek uždaro už grotų, kiek suima užsidėję kaukes, kiek apklausia, kiek po to žmonių gydosi dėl sutrikdytos sveikatos, kiek sugadintų ar apgadintų karjerų, o įdomiausia, kiek iš visų tų asmenų pasirodo esą nekalti. Žodžiu, kiek padaroma žmonėms įvairios žalos, kurios niekas nekompensuoja, už kurią niekas neatsako.
Taigi Tarnybai , kurios „indėlis į kovą su korupcija neabejotinai yra didelis“(žr. NSGK pranešimą), reiktų skirti kažkiek pinigų, kad ji galėtų bent iš dalies kompensuoti žalą, kurią ji padaro Lietuvos piliečiams savo neabejotinai reikšmingoje kovoje su korupcija.