Tai jei būtume kokie nors, pavyzdžiui, latviai, žiūrėtume iš šalies į Lietuvą ir kraipytume galvą: giriasi visokiais rodikliais ir pasiekimais, vaikšto išdidūs ir truputį pasipūtę, tačiau bendros kalbos negali surasti net ir tokiuose paprastuose dalykuose, kaip valstybės valdymas. Juokingi tie lietuviai: karas beveik kieme, o į kiemą prisileido nežinia kaip ir kokiais būdais patikrintų žmonių, beje, išoriškai itin panašių į pačius lietuvius: kartais garsiai kalbančius, mėgstančius atsigerti, o ir keiktis rusiškai gali neblogiau už kokį nors tambovietį, leidžia jiems visokias, net ir sukarintas organizacijas rengti, bijo net paprašyti lietuviškai pramokti – na, tikrai – labai išdidi ir ori ta lietuvių tauta, geriau pati visokių kalbų išmoks, bet kitų savosios nemokys, nes per daug reta ir išskirtinė.
Žiūrim mes, buvę žiemgaliai, nuo Bauskės į kaimynus ir mąstome: vargu bau ar kitais metais jiems pavyks esminius dalykus išspręsti? O kam? Jie gi problemų beveik nebeturi. Pagrindinė jų politikos problema: asmeniniai valdžios vyrų ir moterų santykiai. Pykstasi, labai žodingai ir vingriai bei viešai aiškinasi tuos santykius, bet, esminiais momentais vienas kito sprendimus pasirašo, o tinkamomis progomis – dar kits kitą ir pagiria. Ot pasisekė valstybei, joje beveik kas antras – krepšinio treneris, bet beveik kiekvienas – politinės retorikos žinovas. Štai iš kur tie daugiaaukščiai politikų tekstai, kurių net į latvių kalbą nepavyksta išversti. Galinga tauta.
Na, stipriai mažėjanti, beveik kiekvienoje šeimoje – kartų kartomis besitęsiantis alkoholizmo nuodas arba psichologinių traumų pasekmės, bet jiems, lietuviams, tokie menkniekiai yra nė motais. Jie – didžių projektų tauta. Štai Nacionalinis stadionas jų sostinėje yra toks neapsakomai neįvykdomas projektas, kad tapti ES ir NATO nare Lietuvai buvo vieni juokai. Lietuviai labai mėgsta didelio masto projektus: kuo didesnis mastas, tuo labiau niekas į nieką dėmesio nekreipia. Viešas interesas? Apsigina pats. Neretai – jau išvažiavus į kitą šalį. Beje, ir pas mus.
A, tiesa, jie turi kuo džiaugtis: ten labai protingai, taip – veidu į žmogų, elektros pardavėjai iš pradžių pasiėmė nemažai pinigų, kažkur juos tų pačių žmonių gerovei sukaišiojo, bet iš karto pažadėjo sugrąžinti. Gal iš tų pačių žmonių kišenė kaip nors, kas ten žino, lietuviai yra labai išradingi. Ypač, kai ant jų galvų ponai jodinėja. Atsiprašant – traukiniais važinėja. Nes negalima neprisiminti epochinio traukinių renesanso kaimynų šalyje: jie džiaugiasi, kad dabar traukiniais į Lenkiją ir pas mus, į Rygą, galės atvažiuoti taip pat greitai, kaip ir prieš II pasaulinį karą. Tfu, tie panašumai su anuo ir šiais laikais – prasta tema juokauti, juo labiau, kad mes, kuršių ir žiemgalių palikuonys, nesame labai stipriai susipažinę su Lietuvos istorija. Tik prisimename, kad visiems mums tada kaimynai iš Rytų itin stipriai ūkiška propaganda trinko galvą. O to muilo (nežinia kaip kirčiuoti, gal kirtis ant raidės o?) liko stirtomis. Perpakuotas, pervadintas, bet dvok..., kvepia taip pat. Ir prausiasi tuo muilu ne tik buvę komunistų ir kgbistų palikuonys, noriai putomis ir kitus taško. Mes, iš Bauskės, sakom: baumuilinasi tie kaimynai.
A, dar jie už labai brangiai pasistatė tvorą nuo Baltarusijos. Šernai iš ten nebepatenka. Tiesa, baltarusių pasieniečiai vis tiek grybauti eina į Lietuvą, bet kaip tu neisi? Juk visas pasaulis žino, kad Lietuvoje viskas yra geriausia, grybai – taip pat.
Tad mums, kaimynams, Naujųjų sandūroje tikrai smagu, suteikia Lietuva optimizmo, jo turi tiek daug, kad sau beveik nepasilieka, visiems kitiems išdalina. Kaip miškus, ginklus, gydytojus, slauges, mokytojus ir t.d., ir t.p. Esame dėkingi. Nepamiršime to niekada, nebent kas nors priverstų. O kol kas – su Naujais, kad šprotų ir proto mums visiems nepritruktų išgyventi 2024-uosius.
