Korupcija mato, kad kovotojai yra nevykėliai. Ji spjauna jiems į akis arba juos paperka. Būna taip, kad korupcijos priešininkai susimaišo su pačia korupcija ir tada sunku suprasti, kas yra kas Lietuvoje. Ar jis kovotojas, ar korupcionierius, ar du viename.
Juodasis viceministrų (vicių) sąrašas – tai naujas štrichas, nauja tema tautinėje kovos su korupcija drobėje. Ar ši tema išsiplėtos į ką nors, ar ir liks tik štrichas, kurį negailestingas laikas greitai nutrins.
Baltasis ir juodasis sąrašai
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) tikrai kažką tyčia ar netyčia supainiojo. STT surašė du sąrašus – baltąjį ir juodąjį. Baltajame surašyti visi ministrai, juodajame – 9 viceministrai. Premjeras paaiškino, kad ministrų sąrašo paprašęs jis, ir STT jį parengusi. Kas paprašė viceministrų sąrašo – nežinau. Gal niekas neprašė, gal tai STT iniciatyvos, bet ne tai svarbiausia. Balta spalva – tai skaidrūs, neskaidrūs - juoda spalva.
Kartais valdininkas, besirūpindamas tokiais partijos reikalais, gali truputį pasirūpinti ir savimi (visi esame žmonės). Svarbiausia – laikytis partijos linijos. Prisiminkime, ką savo laiku kalbėjo įkliuvęs su kyšiu Sveikatos ministerijos viceministras: „Ėmiau partijos skyriui paremti“. Ir kas pasakys, kad tai nekilnu? Žmogus rizikuoja savo kailiu vardan materialiai skurstančio rajoninio partijos skyrelio.
Be to, ministerija yra kolektyvas. Ministras dirba kartu su pavaduotojais. Ministras mato (bent jau privalo matyti), ką daro vicės. Vicės neakli – mato ministro darbus. Žinoma, kartais kai ką pavaduotojas gali pasidaryti (nugvelbti) ir be ministro žinios, bet tikrai ne kažin ką. Ir štai jums situacija: ministras skaidrus, pavaduotojas – ne. Pasirodo, esama dar keistesnių dalykų. Trys ar keturi vicės neskaidrūs, o ministras vis tiek skaidrus.
Žodžiu, tokia ryški skiriamoji linija tarp ministrų ir viceministrų, kokią nubrėžė STT, negalima. Kodėl STT taip padarė? Tikrai neaišku. Galime tik paspėlioti. Gal STT nenori sugriauti koalicijos ir todėl ministrų neliečia, nenori destabilizuoti šalies politinio gyvenimo? O gal ministrų STT tiesiog bijo? Vis dėlto tai labai aukštos politinės figūros. O gal iš tiesų ministrai skaidrūs, o vicės ne? Kol nieko apčiuopiamo nežinome, pasidžiaukime skaidriaisiais ministrais, sušukime jiems „valio!“
STT nepasitiki skaidriais ministrais
Ministrai, sužinoję apie jų pavaduotojus, patekusius į juodąjį sąrašą, kalbėjo, kad jie visų pirma patys turi susipažinti su STT medžiaga ir tik po to spręsti, kaip pasielgs pats vicė ar ministras.
Mums gi svarbiau – ne tik ką ministrai pamatys, bet kodėl jie anksčiau to nepamatė. Kodėl STT ministrams anksčiau neparodė, ką ji turi? Kodėl STT, tik pastebėjusi pirmąsias viceministrų neskaidrumo apraiškas, nepranešė apie tai ministrams, neparagino jų ką nors daryti, nepasisiūlė ministrams į talką, idant bet kokiems neskaidrumams ministerijoje neliktų vietos?
Taigi kodėl STT neskuba raportuoti ministrams? Čia peršasi nemaloni mintis – STT nors ir įrašo ministrus į baltąjį sąrašą, bet vis tiek jais nelabai pasitiki, todėl ir neskuba (on gal ir vengia) juos informuoti.
Ką daryti su sąrašiniais vice?
Juodasis sąrašas sukelia ginčų. Prezidentė būtų tos nuomonės, kad sąrašiniai viceministrai turėtų trauktis iš postų. Premjeras irgi, rodos, kartą pasakė, kad sąrašiniai turėtų pasitraukti, o jei trauktis nenori, tegul eina į teismą ir įrodo, kad jie skaidrūs.
Vienas viceministras jau išėjo pats. Seimo pirmininkė sako, kad jis labai kilniai pasielgė. Trenkė durimis ir išėjo. Bet jis nekaltas. Jis priklauso tai pačiai partijai, kaip ir Seimo pirmininkė. Jis įrodys, kad nekaltas, ir sugrįš. Kiti sako, kad šio vicės popieriai esą nekokie. Jis, girdi, su žvejybos kvotomis susipynė ir į žvejų tinklą papuolė (žinoma, perkeltine prasme).
Kiti viceministrai sako savo noru nesitrauksią ir prašo, kad STT ir kitos specialiosios tarnybos parodytų, kokią komprą ant jų yra surinkusios. Kai tas kompras pamatys, tada ir nuspręs – ar jau išeiti, ar dar pabūti. Ministrai irgi nori savo akim pamatyti, ką ten STT turi. Kai pamatys savo akim, tada ir atleis arba neatleis.
Mes irgi nežinome, kokią komprą STT apie viceministrus turi ir ko neturi. Todėl irgi nesiryžtame nuspręsti viceministrų likimo. Bet mes šia proga norėtume pasisakyti kitu ne mažiau svarbiu teoriniu klausimu: ar politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją reikia pirma pasodinti, po to atleisti iš darbo, ar galima pirma atleisti, po to pasodinti, ar galima atleisti, bet nesodinti?
Neskaidrių veikų ypatumai
Teisėsauga yra pajėgi atskleisti, o teismai nuteisti tik labai nedidelį procentą korumpuotų asmenų. Ir už tai teisėsaugos labai kaltinti negalima. Korupciniuose nusikaltimuose dažnai tarsi nėra nukentėjusių, nėra nepatenkintų, kurie skųstųsi, ieškotų teisybės. Yra tik patenkinti. Elementari schema: vienas duoda kyšį, nes jam naudinga duoti ir gauti žymiai daugiau negu duoda, kitas ima. Jam irgi naudinga. Abiem gerai. Abu apie tai niekam nieko nesako. O kadangi jie dar yra ir protingi, tai visada paduoda ir paima taip, kad niekas nepamato ir neužgirsta, nebent nujaučia. Bet nujautimas nėra įrodymas.
Vėlgi prisiminkime sveikatos apsaugos viceministro fiasko. Žmogus reikalavo kyšio, didelio kyšio ir faktiškai už nieką. Kitaip sakant, žmogus prarado saiką. Ir likimas jį nubaudė (žadnost frajera pagubila).
Bet protingi žmonės nei budrumo, nei saiko nepraranda. Ir būna taip, kad aukštas pareigūnas ar valdininkas metų metais ima, metų metais jis yra įtarinėjamas, apie jo ėmimus sklinda legendos, bet teisėsauga iki jo neprisikasa, nepasodina. Ėmėjui sulaukus atitinkamo amžiaus padėkojama už nuoširdų darbą, stiprinant šalies ekonomiką ar valstybingumą, ar teisėtvarką, ar dar ką nors, įteikiama vertinga dovana. Jis garbingai išleidžiamas į pensiją.
Politinio pasitikėjimo principas – imk, tik neįkliūk
Taigi šiandien egzistuoja du patikimi būdai, kaip pašalinti iš atsakingų pareigų kyšininką, – reikia jį arba pasodinti, arba išleisti į pensiją. Bet jei jis yra pakankamai jaunas ir sumanus, tada, kaip sakoma, jis dar ilgai tarnaus Lietuvai ir jos žmonėms.
Taip pamąsčius vis dėlto kyla abejonės, ar tik pasodintą politinio pasitikėjimo tarnautoją galima atleisti iš darbo. Ar politinis pasitikėjimas neprarandamas kiek anksčiau, dar nepasodinus? Kita vertus, ką reiškia politinis pasitikėjimas? Jeigu ima ir įkliūna – tai pasitikėjimas prarastas, o jei neįkliūna – tai neprarastas.
Šiais abstrakčias pamąstymais mes nenorime mesti šešėlio ant tų devynių vicių (šešėlį jau metė STT). Vis dėlto mes linkę galvoti, kad politinio pasitikėjimo tarnautojas galėtų / turėtų būti iš darbo atleistas žymiai anksčiau, jam dar net iš tolo nespėjus priartėti prie belangės slenksčio.
Toks atleidimas apsaugotų jį (politinio pasitikėjimo tarnautoją) nuo tolimesnių neskaidrių pagundų, tikriausiai apsaugotų ir nuo prokurorų, ir nuo teismų, ir nuo belangės. Apsaugotų valstybės tarnybos autoritetą. Ir paprasti žmonės labiau imtų pasitikėti valdžia.
To mes kartu su maloniuoju DELFI skaitytoju galimiems juodojo sąrašo pareigūnams nuoširdžiai ir linkime.