Jam vadovaujant šalies užsienio politikai, Islandija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Nuo pat 1990 m. Kovo 11-osios J. B. Hannibalssonas buvo vienas pagrindinių Lietuvos laisvės gynėjų tarptautinėje arenoje, o 1991 m. sausį jis, nepaisydamas SSRS demonstruojamo nepasitenkinimo, tapo vieninteliu NATO šalies ministru, atvykusiu į Vilnių pareikšti solidarumą mūsų valstybei dėl sovietų agresijos. Jūsų dėmesiui - seno Lietuvos bičiulio mintys Valstybės dienos proga.
- Jūs stovėjote prie atgimstančios Lietuvos lopšio. Ryšius su ja palaikote jau virš dvidešimt metų. Paskutinio savo apsilankymo Vilniuje metu vėl buvote pakviestas susitikti su prezidente Dalia Grybauskaite. Galima spėti, kad judu kalbėjotės apie dabarties iššūkius Lietuvai ir apie mūsų šalies viziją. Ar šiandieninė Lietuva atitinka jūsų lūkesčius? Ką patartumėte mums, remdamasis Islandijos ir Šiaurės šalių patirtimi?
- Būsiu atviras jums.
- To ir tikiuosi.
- Kaip mums sekėsi, žiūrint iš šalies?
- Ką jūs pasiekėte? Esate pilnateisė ES valstybė, po pusmečio įsijungsite į euro zoną. Jūs esate tikroji NATO narė. Jūs esate visuotinai pripažinta ir veikianti tarptautinės bendruomenės narė. Jūs užsitikrinote sau draudimą už savo sienų, toliaregiškai pasirinkdami stoti į organizacijas, kurios – nė kiek dėl to neabejoju – yra pajėgios pasitikti neramų laikotarpį jūsų santykiuose su Rusija.
Ekonomikos prasme, jūs turite praktišką, veikiančią ekonomiką. Taigi, jei iš esmės palygintume padėtį dabar su tarpukario Lietuva, kuriai nepavyko apsisaugoti nuo dvigubo pavojaus iš vokiečių nacių ir sovietų komunizmo, jūs šį uždavinį išsprendėte geriau. Kalbant apie demokratinės visuomenės ir rinkos ekonomikos kūrimą, jūs irgi daug nuveikėte. Ar tai reiškia, kad Lietuva yra rojus? Ne, po galais, nebūtinai.
- Niekas iš didelės emigracijos bangos rojumi jos irgi nepavadintų. Ar tai yra kaina, kurią reikia sumokėti už laisvę?
- Kiek žmonių jūs netekote per karus, per invazijas, per okupacijas ar per prievartines jūsų tautos deportacijas? Siaubinga kaina. Kiek žmonių pasitraukė, vengdami tokio likimo, net į kitus žemynus? Ar ieškančių darbo Europoje žmonių emigracija yra tokio pat pobūdžio emigracija? O gal tai viena iš išsiplėtusių teisių žmonėms ES vidaus rinkoje? Turime laisvą kapitalo judėjimą, bet turime ir laisvą žmonių judėjimą.
- Galbūt visuomenė nepripratusi prie išsiplėtusių teisių?
- Taip, nes tai yra revoliucinis pokytis – Europa be sienų Jei esu bedarbis, tačiau yra šalis, kurioje padėtis geresnė, ir ta šalis gali mane įdarbinti, aš galiu ten vykti, turiu tam visas teises. Tai vadinama darbo jėgos mobilumu. Tai pagirtina, tai puiku, tai nepaprasta. Tie sunkiai dirbantys žmonės, vietoj to, kad būtų našta valstybei, uždirba pinigus, valiutą, siunčia ją namo. Šia prasme jie stiprina valstybę ir padeda jai sunkiu metu.
- Turbūt ne visi.
- Ne visi, bet dauguma.
- Tačiau namie socialinė atskirtis yra viena didžiausių Europoje. Jums, kaip tikram trečios kartos socialdemokratui, turėtų būti įspėjantis ženklas, kad, pagal paskutinius duomenis, skirtumas tarp turtingų ir vargšų Lietuvoje toliau didėja. Ar mes galime kalbėti apie progresinius mokesčius, kada tik 10 proc. uždirba virš 3000 litų į mėnesį – tai sunaikintų ir taip menką vidurinę klasę? Ką daryti, kai žmonės, dirbantys visą darbo dieną už minimalų 1000 litų atlyginimą, negali patenkinti savo pagrindinių poreikių ir auginti vaikų? Iš kitos pusės, smulkus verslas sako, kad aukštesnis minimalus atlyginimas jį pribaigs.
- Jeigu nekuriamas turtas, nėra ką dalintis. Geriausiu atveju, galime būti vienodai nuskurę. Tai paliudija 20 a. sovietų komunizmas. Todėl demokratiniai socialistai (socialdemokratai) pripažino rinkos ekonomiką (kapitalizmą) kaip turto kūrimo mašiną. Tačiau mes iš patirties žinojome, kad kapitalizmas turi dvi įgimtas ydas: turto koncentravimą elito rankose; pasikartojančias krizes (rinkos griūtis) su milžiniška socialine kaina.
Efektyviausias praėjusio amžiaus socialdemokratų reformistas Tage’as Erlanderis, buvęs Švedijos premjeru ketvirtį amžiaus, glaustai suformulavo: „Rinkos yra naudingi tarnai, tačiau nepakenčiami šeimininkai“. Būtent tai mes dabar patiriame. Koks yra socialdemokratinis sprendimas? Demokratinėmis priemonėmis socialiai kontroliuoti rinkas.
- Kaip tą galima įgyvendinti?
- Pagrindiniais įrankiais: 1) progresiniais mokesčiais, 2) nemokamu švietimu visiems, 3) privalomu socialiniu draudimu (sveikata, neįgalumas ir nedarbas), 4) privalomu dalyvavimu pensijų sistemoje, kad būtų išnaikinta skurdas senatvėje.
Šiaurės šalių modelis, besiremiantis šiais principais, yra sėkmingiausias socioekonominis modelis iš sukurtų praėjusiame amžiuje. Kalba patys faktai: ar mes vertinsime konkurencingumą, ar demokratijos gyvybingumą, ar gyvenimo lygybę ir kokybę. Tačiau mums truko beveik šimtmetį pasiekti tokius rezultatus.
- Lietuvos visuomenė gerokai skiriasi nuo Šiaurės šalių. Kokiu keliu artėti prie sėkmingo modelio?
Tačiau neturiu jokios tolerancijos korumpuotam plutokratiniam elitui, kuris absoliučiai nepaiso savo socialinių priedermių ir dažnai slepia nešvariai uždirbtus turtus mokesčių rojuose užsienyje. Baltijos šalių neoliberalus eksperimentas, nors iš dalies sėkmingas, yra netvarus ilguoju laikotarpiu. Atėjo laikas suvaldyti oligarchus (įvesti socialinę kontrolę rinkai) ir paskirstyti turtą tarp tų, kurie jį sukūrė.
- Tam reikia labai tvirtos valios, kurią sutelktų toliaregiški politikai.
- Prisiminkite, ką sakė apie turtą Warrenas Buffetas, trečias turtingiausias žmogus pasaulyje: „kas būtų iš manęs išėję, jei būčiau gimęs Bangladeše?“ Būtent Amerika jį padarė turtingą. Kas padarys Lietuvą turtinga, jei jauni, atkaklūs ir gabūs turi išvykti iš šalies ir užsienyje ieškoti galimybių gyvenimui?
- Apibendrinant jūsų mintis, Lietuvos namas, kurio pamatus padėjote sutvirtinti, iš esmės neblogai renčiamas, tačiau dar reikia sunkiai padirbėti, kad jame būtų jauku ir perspektyvu gyventi.
- Linkiu ryžto ir sėkmės.
- Dėkoju jums už atvirą nuomonę.
