Tai knyga apie to meto vilniečių gyvenimą - kasdienybės ir švenčių užkulisius pagal pačios autorės prisiminimus ir paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio pasakojimą. Čia nerasite jokios politikos, knyga parašyta lengvu stiliumi, į daugelį to meto aktualijų pažvelgta su lengva ironija ir humoru.
Su draugais dažnai pakalbame, kad mūsų tėvų jaunystės ir mūsų pačių vaikystės Vilnius, kaip ir visa, kas buvo, rodos, taip neseniai, lėtai, bet užtikrintai grimzta į praeitį.
Pamiršti net save tame laike ir atrodo, kad mergina, stovėjusi eilėje prie tamsiai pilko, šiurkštaus tualetinio popieriaus ar šokoladu glaistytų lietuviškų sūrelių, buvau ne aš, o kokio nors kino filmo herojė. Apima tarsi atvirkštinio deja vu jausmas – nors ten buvai, bet lyg ir nebuvai...
Norėjau, kad Algirdas Vileikis papasakotų, kas Vilniuje tuomet vyko, ko mes nežinome ir nesužinotume, jei jis nepapasakotų. Jis pravėrė sovietmečio miesto istorijos paslapčių lobyno duris, priminė ir buitinius, kasdienius dalykus – ką ir kodėl tada valgėme ir gėrėme, kada mieste įjungdavo šildymą ir kiek jis kainavo, žodžiais apkeliavome tada statytus tiltus, tiestas gatves, įlipome ir vėl išlipome iš sausakimšų troleibusų, atvėrėme visų laikų Vilniaus žaizdą – romų taborą, sutikome ir išleidome garbingus miestiečius ir miesto svečius – kosmonautus, aktorius, dainininkus, politikus ir sportininkus, patys važiavome už geležinės uždangos į miestus, su kuriais Vilnius tada draugavo – Erfurtą, Duisburgą, Zalcburgą, Joensu, Paviją.
Man buvo įdomu. Linkiu įdomios kelionės po sovietmečio Vilnių ir jums. Juk kartais taip norisi bent trumpam sugrįžti ten, iš kur atėjai, net jei tai ir nebuvo rojus...
Inga Liutkevičienė
Mano Vilnius yra sovietmečio Vilnius, ir to nesigailiu – nė vienas negalime pasirinkti gimimo laiko. Mano gyvenimo korta iškrito tokiu metu.
Pasakodamas apie Vilnių šioje knygoje, nepretenduoju į istorikus, to meto įvykių vertintojus, esu gyvasis liudininkas, pasakojantis apie tuometį Vilniaus ir mūsų visų gyvenimą – kasdienybę, šventes, įdomius susitikimus, komiškas ir tragikomiškas istorijas. Knyga jums primins gyvenimo tiesą – miestai gyvena ilgiau už santvarkas ir už mus, žmones.
Algirdas Vileikis
Iš knygos skyriaus
„Pigus šildymas ir neįveikiamas taboras“
Jei laiko mašina būtų galima nusikelti į 1974 metus, kai miestui pradėjo vadovauti Algirdas Vileikis, daugelį nustebintų toks vaizdas – rudenį ir net žiemą atverti beveik visų daugiabučių langai. Šildymas kainavo labai pigiai, tad kai bute būdavo per šilta, šilumą gyventojai išleisdavo atverdami langus ir orlaides.
Ką reiškia pigus šildymas? Viena vilnietė, iki šiol gyvenanti blokiniame dviejų kambarių 44 kv. m bute, rado 1980 metų vasario mėnesio sąskaitą už komunalines paslaugas: buto šildymas – 3 rubliai 60 kapeikų, karštas vanduo ir gyvatuko mokestis – 1 rublis 98 kapeikos, šaltas vanduo – 96 kapeikos, dujos – 48 kapeikos, laiptinės ir kiemo valymas – 39 kapeikos (viskas apskaičiuota pagal gyventojų skaičių, o šiame bute tuomet gyveno trys žmonės). Vidutinė alga tuo metu buvo 80–120 rublių.
Jokių paketinių langų, jokių namų apšiltintomis sienomis tada nebuvo, niekas apie tokius dalykus nebuvo girdėjęs. Šilta būdavo ir daugiabučių bei bendrabučių tikrai nemažuose koridoriuose, todėl mano kartos daugiabučių vaikai mėgo žaisti laiptinėse. Mes, mergaitės, žaisdavome „namus“ – koridoriaus aikšteles ištiesdavome užklotais, pristatydavome lėlių baldų ir žaisdavome valandų valandas – juk kompiuterių nebuvo. Kaimynai, eidami į savo butus, kantriai ir pagarbiai peržengdavo tas žaidimų saleles. Svarbiausia – laiptinėse būdavo šilta net šalčiausią žiemą.
Tas pat buvo ir su vandeniu iš čiaupo: jei žmogus kalbėdavo telefonu, dažnai vandens čiaupo net neužsukdavo – jokių skaitiklių nebuvo, niekas nefiksavo, kiek jo sunaudoja, tad vanduo buvo ne vertybė, o iš čiaupo bėganti duotybė. Kad gali pritrūkti vandens, miestiečiai suprasdavo tik paskutinę metų dieną, kai atsukus čiaupą kokią trečią valandą dienos pasigirsdavo šnypštimas ir vandens jis nebeduodavo.
Kaip matėme iš senos buto mokesčių sąskaitos, menkai tekainavo ir dujos, kurios Vilnių pasiekdavo dujotiekiu iš Vakarų Ukrainos.
Ar sovietmečio Vilniaus gyvenimas kuo nors buvo panašus į šiandieninį? Ogi romų taboru, kuris gyvuoja nepaisant santvarkų ir epochų. Būreliais vaikštančios romės su tuntu vaikų ne tik prie turgaviečių, stoties, bet ir prie Arkikatedros, kuri 1956 metais buvo paversta Paveikslų galerija, buvo įprastas vaizdas. Jos gana nuožmiai siūlydavosi išbursiančios ateitį, o jei nereaguodavai, čia pat prakeikdavo, prilinkėdavo baisiausių dalykų. Ne vienai patiklesnei moteriai yra nutikę, kad suktomis kalbomis jos išviliodavo pinigus ir auksinius papuošalus.
xxx
- Kokiais dabartiniam merui neįprastais, gal net juoką keliančiais miesto reikalais rūpindavotės jūs, tuometinis miesto vadovas?
- Stengdavausi išsiaiškinti gyvenimiškus dalykus, darančius įtaką miesto ekonomikai. Rugpjūčio viduryje pradėdavau skambinti duonos kombinatams: „Ar neužmiršote, kad mėnesio pabaigoje reikia daugiau duonos?“ Juk suvažiuoja mokytis studentai – rugpjūtį mieste papildomai atsiranda apie 30 000 žmonių. Atsiveža sviesto, lašinių, o duonos nesiveža, duoną perka mieste. Tėvai, atvežę vaikus į miestą, patys duonos nusiperka vežtis į kaimą. Vilniuje tuomet duonos parduodavome iki 30 procentų daugiau. Duonos kepėjai ir prekybininkai turėjo būti tam pasiruošę.
Domėjausi, kuriomis metų dienomis vilniečiams reikia daugiausia vandens. Vandentiekyje yra priešgaisriniai rezervuarai, bet yra ir geriamojo vandens rezervuarai. Iš jų tiekiamas vanduo per avarijas ar kitais nenumatytais atvejais. Taigi norėjau išsiaiškinti, kada rezervuarai ištuštėja be jokių avarijų – kada miesto gyventojai išnaudoja visą vandenį. Ir ką pamačiau? Rezervuarai ištuštėja gruodžio 31-osios vidurdienį, kai oficialiai visi dirba. Teoriškai visi darbe, o iš tikrųjų, pasirodo, namuose. Maudosi, ruošiasi Naujųjų metų sutiktuvėms.
Ne tik šis, bet ir kiti faktai man atvėrė akis ir parodė, kaip žmonės moka išsisukti iš situacijos. Gamyklose buvo įvesta gimnastika – tam tikromis valandomis reikėdavo daryti mankštą. Jei darbuotojai gimnastikoje, staklės turi būti išjungtos ir elektros sunaudojimas turėtų sumažėti. Energetikai turi skaitiklį, kuris rodo visoje Lietuvoje suvartojamą energiją. Nuvažiavau į Energetikos komitetą ir paprašiau parodyti elektros skaitiklius. Skaitikliai rodo – pirmuosius mėnesius gimnastika vykdavo pagal grafiką, tai yra jos metu būdavo mažiau suvartojama energijos, vėliau elektros vartojimas visomis darbo valandomis suvienodėjo. Vadinasi, mankštos žmonės nebedaro.
Vis girdėdavau kalbant, kad metuose neva yra mėnesių, kai miršta daugiausia žmonių. – Statistika rodo, kiek žmonių miršta kiekvieną mėnesį. Tie skaičiai nevienodi. Dešimties ar penkiolikos metų statistika parodė: kiekvienais metais daugiausia miršta vis kitą mėnesį. Nėra pavojingiausio metų mėnesio. Vienais metais daugiau miršta kovo mėnesį, kitais – balandžio.
- Taupumo sumetimais dabar šildymas įjungiamas tik tada, kai jau visi būname kokį mėnesį pagyvenę lediniame bute. Gal prisimenate, kada prasidėdavo šildymo sezonas?
- Šildymas Vilniuje prasidėdavo ir rugsėjo 18, ir spalio 4 dieną. O būdavo, kad gegužės mėnesį dar neišjungiame. Arba būdavo, kad išjungiame balandžio pabaigoje, kai šilta, bet su sąlyga, kad, jeigu reikės, įjungsime prasidėjus gegužės šalnoms. Ir įjungdavome – tiesa, ne gyvenamiesiems namams, bet darželiams, ligoninėms. Kuras buvo pigus ir jo buvo galima išprašyti.
Kitam šildymo sezonui pradėdavome ruoštis balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Išjungi šildymą, ir prasideda sistemų tikrinimas, naujų vamzdžių klojimas.
Bet ši blogybė turėjo ir teigiamą poveikį. Mieste valymo įrenginių nebuvo, tad švarus nuotėkų vanduo padėdavo mažiau teršti Nerį, o toliau – Nemuną ir Kuršių marias. Todėl su šia blogybe „kovojome“ labai pasyviai. Svarstydavome, bardavome už vandens nuostolius atsakingus pareigūnus, bet aš jiems vėliau sušnibždėdavau: „Nepersistenk dėl to, ką tau sakėme. Viskas bus gerai.“
- Vilniuje ir tais laikais daugiausia nusikaltimų būdavo stoties rajone. Nors iki šiol ironizuojama, kad SSRS nebuvo nei prostitucijos, nei sekso, nei narkomanijos, bet iš tiesų visa tai egzistavo, tik buvo slepiama.
- Taip, didesnės rizikos zona tada buvo Tarybų rajonas, į kurį įėjo ir stotis. Oi, daug darbo turėjo Tarybų rajono milicijos skyrius! Jam priklausė geležinkelio ir autobusų stotis, šalia esantis „Gintaro“ viešbutis – sovietinio Vilniaus nusikalstamo pasaulio židinys. Tačiau pagal problemiškumą pirmoje vietoje ir tada buvo čigonų taboras.
Prostitucija taip pat egzistavo. Mastas buvo mažesnis, bet ji visada buvo. Prostitucija mažiau klestėjo dėl to, kad buvo kitokia paklausa negu dabar. Sovietinė inteligentija bijojo šiomis paslaugomis naudotis, nes išaiškėjus tokiam faktui galėjai prarasti darbą ir susižlugdyti karjerą – tada būdavo kišamasi į asmeninį gyvenimą.
- Čigonų taboras ir tada, ir dabar nesunaikinamas, mistiškai išgyvena – nesvarbu, kokia valdžia ir santvarka.
- Norėjau likviduoti čigonų taborą. Planavau pradėti nuo mažesnio taborėlio, kuris buvo Paneriuose, prie geležinkelio stoties. Dar ir dabar prisimenu čigonę Bagdonavičiūtę. Ji turėjo vienuolika vaikų. Klausdavau: „Kiek vyrų turėjai?“ Atsakydavo: „Nežinau.“
Bagdonavičiūtė buvo atėjusi prašyti buto. Sakau: „Žinai, atvažiuosiu pasižiūrėti, kaip jūs gyvenat.“ Tada dar buvau Spalio rajono pirmininkas, o taboras – kaip tik šio rajono teritorijoje.
Nuvažiuoju pagal adresą, randu miškelyje tokius namus. Kieme laksto čigoniukai. Durys praviros – matau, Bagdonavičiūtė sėdi. Įeinu į vidų, o ten kompanija geria, užkandžiauja. Ji mane pristatė savo kaimynams – čia mūsų rajono pirmininkas. Išeinam į lauką. Sakau jai: „Ko jūs, čigonai, norite mainais už tai, kad iš čia išeitumėte?“ – „Mes nenorime išeit. Čia mūsų tėvai ir proseneliai gyveno. Kur mes, pirmininke, eisime? Kitur nieko nepažįstame, o čia pažįstame visus ir mus visi pažįsta..“ – „O jeigu surasim vieną kitą butą?“ – „Iš ko mes jį išlaikysim? Mes nuolatinių pajamų neturime. Mūsų pajamos atsitiktinės.“ – „O jei duočiau jums pašalpas persikelti į kitą rajoną?“ Galvojau apie Kauno rajoną, kur viename miestelyje buvo didelis taboras. „Na, gal ir galima pagalvoti, bet tik už savo šeimą garantuoju, ar kelsis kitos – nežinau.“
Po to pokalbio praėjus kiek laiko, vieną dieną Bagdonavičiūtė ateina pas mane: „Sakėt, duotumėte pinigų persikraustyti. Aš sutinku.“ Paskyrėme pašalpą, ir ji išvažiavo su visa šeima. Bet tai – tik istorijos pradžia. Praėjo kokie dveji treji metai, ir Bagdonavičiūtė parvažiavo atgal į taborą: „Čia geriau.“
Kai tapau miesto pirmininku, mano teritorijoje jau buvo du taborai. Nuvažiuoju į kitą taborą ir pareiškiu: „Noriu su jūsų vadu susitikti.“ – „Jis čia gyvena, bet jo nėra.“ – „Jūs jam pasakykit, kad pas mane atvažiuotų. Priėmimas pirmadieniais po pietų.“
Po savaitės atvažiuoja – kostiumas geresnis negu mano, žiedas kaip mano trys šliūbiniai.
Tvarkingai pasipuošęs žmogus ateina pas miesto vadovą. Jis kalbėjo tą patį, ką ir Bagdonavičiūtė: „Žinokite, visame pasaulyje niekas su čigonais nesusitvarkė. Kažin ar jūs susitvarkysit? Mes kitaip negalime. Mes tokie.“ – „Vis tiek yra ir tarp jūsų dirbančių. Duosim butus kituose rajonuose.“ Tada galvojome, gal reikia čigonus išskirstyti po miestą, kad jie nebūtų susitelkę vienoje vietoje. Mano svečias pasiūlė: „Na, pabandykit.“
Keturioms šeimoms davėme butus. Praėjo maždaug pora metų – grindis sukūreno, krosnys sugriuvo, ir čigonai grįžo į taborą. Operacija nepavyko.
Kitą savaitgalį skaitykite tęsinį.