Bet šiandien ne apie tai. Šiandien apie laisvę. Mantas, „Ačiū Islandija“ šventės vyriausiasis vikingas, paprašė šventės metu pasakyti manifestą laisvei, pasakyti, ką man ji reiškia. Pamaniau, kad jokių problemų, nes laisvė gi yra labai svarbu! Ir reiškia ji man viską, daug ką!... tik va, pritrūkstu žodžiu, bandydama išreikšti konkrečiai ką. Nusakyti jausmu, ne logika.
Ir suprantu, kad geriausiai laisvės reikšmė ir vertė nusakoma tik ją lyginant su nelaisve. O tų nelaisvės formų ir lygių yra daug. Dažnai pasijaučiame tos pačios socialinės medijos pagauti į nelaisvę – kur reikia filtruoti, pamatuoti, ką kalbi ir būtinai būti patenkintu. Kartais patys save tame virtualiame pasaulyje uždarome į nelaisvę – leidžiame kitų norams ir lūkesčiams patapti mūsiškiais, nors nei to iš tikro norisi, nei to iš tikro reikia, nei tai sau galime leisti.
Iš pirmo žvilgsnio tai – lengva nelaisvės forma, nors kai kuriems ši nelaisvė sukelia visai nejuokingus gyvenime padarinius. Asmeniškai aš džiaugiuosi, jog gyvenu ten, kur turiu laisvę rinktis, kiek noriu įsitraukti į socialinių medijų gyvenimą. Visos jos yra prieinamos (priešingai nei kokioje Kinijoje). Neturiu baimės, jog ką nors man papostinus facebooke, gali nukentėti mano šeimos nariai (priešingai nei kokioje Rusijoje). Bet čia „žiedeliai“.
Iš tikro baisios nelaisvės formos yra... nelaisvė mąstyti, užduoti klausimus ir ieškoti atsakymų. Nelaisvė galėti mylėti tą, ką nori ir kaip nori. Nelaisvė matyti savo vaiką, kaip pilnavertį visuomenės narį, jei jis neatitinka „standarto“.
Nelaisvė eiti prie savo mašinos, po suorganizuoto protesto mitingo, baiminantis, kad ji bus užminuota. O jau nekalbu apie tą protu nesuvokiamą nelaisvę, kurioje prievartaujami ir žudomi vaikai, senoliai, fizinės ir dvasinės žmonių sukurtos šventovės bei žmogiškumą įtvirtinantys principai. Tokios nelaisvės įkalina ištisas kartas.
Pagalvojus, o paskutiniu metu itin dažnai apie tai galvoju, apie visas šias nelaisves, įsitempia kiekviena emocija, kiekvienas neuronas. Laisvė reiškia šios įtampos nebuvimą! Reiškia dvasinio ir fizinio paralyžiaus nebuvimą! Ir kai po visų baisių potencialių kalėjimų įsivaizdavimo suvoki, kad laisvė yra visos tos baisumos nebuvimas šalia, laisvės vertę ne tik protu, bet ir kiekviena emocija jauti.
Laisvė nėra tik deklaracija. Laisvė turi būti „praktikuojama“. Iš Ukrainos žmonių šiandien ši laisvė yra atimta. O tuo pačiu atimtos ir mūsų laisvės. Negaliu jaustis laisva, jei matau šalia esantį, tokį panašų vertybėmis į mane, kaustomą nežmogiškumo grandinėmis.
Laisvė yra pagarba kitų laisvei. O jei ji yra pavojuje, tuomet man laisvė yra galimybė veikti ir padėti. Būtent tai ir darome šiandien, padėdami Ukrainai. Būtent todėl kaip niekad stipriai jaučiu mūsų vienybę. Būtent todėl noriu kasdien kartoti, kad myliu Lietuvą. Tiek meilėje, tiek laisvėje dažniausiai labiausiai įvertiname jau praradę, ką turėjome.
Palyginę kaip buvo ir kaip yra. Mes jau buvome nelaisvi. Žinome to skonį. Jau daugiau nei trisdešimt metų naudojamės laisve – galimybe tapti tuo, kuo nemanėme galėsiantys tapti – dinamiška, keliaujanti, kurianti, tobulėjanti, ieškanti ir randanti, atstovaujanti ir girdima Europos šalimi! Tapome šalimi, kuri gali pastovėti už kitus.
Kaip Islandija prieš beveik trisdešimt metų pastovėjo už mus. Neįsivaizdavome, kad kada nors būsime tokie stiprūs, kad galėtume stovėti už kitus, kaip kažkada Islandija, pati nelabai galėdama sau to leisti, stovėjo už mus. Todėl penktadienį ir vėl eisiu sakyti „Takk, Ísland“, „Ačiū tau, Islandija“.
Kviečiu ir jus. Niekada nebus per daug ištarto „myliu tave“. Ir niekada nebus per daug padėkų tiems, kurie padėjo išsilaisvinti iš grandinių arba daro viską, kad mes vėl į jas nepatektume. Todėl sakau „Ačiū tau, Islandija, už tai, ką padarei“, „Ačiū tau, Ukraina, už tai, ką darai“, „Ačiū tau, Lietuva, už tai, kad esu laisva“.
