I.Makaraitytė. Parodysime lenkams, iš kur kojos dygsta?

Kitą savaitę į Lenkijos prezidento susitikimą su Baltijos šalių vadovais Dalia Grybauskaitė nevyks. Argumentas, kad šiuo metu NATO kontekste nėra apie ką kalbėti, regis, mažai ką įtikino. Nes visi žino, kad pagrindinis motyvas, kodėl į Lenkiją nevykstama, yra Lenkijos valdančiojo elito spaudimas dėl lenkų tautinės mažumos.

Akibrokštas. Akivaizdus. Labai panašus į pirmąjį prezidentės išsišokimą, bet prieš gerokai galingesnį partnerį – ji nevyko į Prahoje vykusį susitikimą su JAV prezidentu Baracku Obama.
Ir tuomet, ir dar ne vieną sykį per savo kadenciją, ir dabar prezidentė sulaukia griežtos kritikos už tai, kokius sprendimus priima.

Ekspertai pakraupę, o tauta džiūgauja.

Žinia, Lietuvoje kritikai ne visi vienodai nuoširdūs. Vieni plaka liežuviais pagal politinį užsakymą, kiti – nes naudinga. Nuoširdžiųjų – ne tiek ir daug. Kita vertus, kone visi šiuo atveju susivienijo – net su priešais reikia kalbėtis, o Lenkija ligi šiol lyg ir nebuvo priešų sąraše. Dar prieš keletą metų tai buvo strateginė Lietuvos partnerė. O nuo šiol?

Ar prezidentė įrašė Lenkiją į priešų sąrašą?

Daugiau nei reikia yra įrodymų, kad dabartiniai Lenkijos valdantieji negeranoriški. Ir arogantiški. Pažado Lietuva dėl rašmenų neįvykdė, bet ar dar kas nors šitą „topiką“ prisimena? Labai greitai rašmenų klausimas virto kova su naujuoju Švietimo įstatymu, dėl kurio lenkai sabotuoja visus iš eilės strateginius Lietuvai ir visam regionui projektus.

Ko verti paties Komorowskio vizitai išskirtinai į lenkų mokyklas valstybinių Lietuvos švenčių proga? Ten, nors ir skamba šūkiai, kad vietos lenkų tėvynė yra Lietuva ir jie ją labai myli, bet kartu Lenkija nevienareikšmiškai sako – mes su jumis, kad ir ką čia šnekame.

Spaudimas akivaizdus. Visais lygiais. Ir šitas Komorowskio rengiamas susitikimas „ne be pamušalo“. Ir taip, kaip elgiasi Lenkija, mūsų netenkina. Atrodo, kad prezidentės akibrokštas yra reakcija į Lenkijos veiksmus.

Bet tokiu atveju kyla labai nemažai klausimų. Vienas svarbiausių, ar šis sprendimas buvo priimtas vienašališkai pačios prezidentės, ar tai – naujas visos Lietuvos užsienio politikos pokytis, dėl kurio buvo tariamasi Užsienio reikalų ministerijoje, taip pat Seime? Ar buvo svarstomi visi už ir prieš, kokie bus padariniai? Ar vis dėlto tai buvo dar vienas vienos prezidentės sprendimas, nes visi kiti, prieštaraujantieji, bijojo išsižioti ir jai paprieštarauti?

Paaiškinimų, žinoma, niekas nesiteikia pateikti – Prezidentūra pastaruoju metu virto neįveikiama tvirtove, iš kurios šaudoma, bet nepaaiškinama, kodėl ir koks tikslas. Bet galima numanyti, kad dauguma konservatorių, išskyrus galbūt tik premjerą Andrių Kubilių, tokiu D. Grybauskaitės sprendimu yra patenkinti. Ir konservatorių ministras Audronis Ažubalis, ir Seimo pirmininkė nėra šalininkai pozicijos lenkams nuolaidžiauti. Be to, juk rinkimai. Pataikavimas lenkams dabar turbūt konservatorių rinkėjams baisiau nei toks pats veiksmas rusų atžvilgiu.

Bet net jei tauta džiūgauja, norėtųsi paklausti, o kas toliau? Ar yra planas B? Jei į Lietuvos trepsėjimus niekas nekreips dėmesio, o juk išties tik mums ir atrodo, kad kreipia?