„Drąsos kelias“ kelia visokių jausmų, bet net jo labai nemėgstančių akyse N.Venckienė tikrai nėra „korumpulės“ įsikūnijimas. Anaiptol. Jei ji būtų korumpuota, tai jau tikrai seniai būtų paaiškėję. N.Venckienė visur ir visada aiškina, kad ji niekada neims kyšių ir kad yra antipodas korumpuotoms tradicinėms partijoms. Ir kad su šių rinkimų laimėtoja Darbo partija jai – tikrai nepakeliui.

Ar toks yra Viktoras Uspaskichas? Jis net nekalba apie jokį sąžiningumą. Nelimpa prie jo šitas žodis. Bet V.Uspaskichas net ir nebando jo matuotis. Viktoras – tikras „dielcas“. „Saviakas“. Ir visai nevaidina. Atviras. Mėgsta gražias moteris. Mėgsta išgerti. Mėgsta linksmą kompaniją. Pašėlti. Jo kišenėse visada pilna grynųjų. Jis yra lankstus ir gudrus. Žmogiškas. Paprastas.

Darbo partija rinkimus kadaise laimėjo juodais pinigais? Atsiprašau, kokiais juodais pinigais? Įrodėt? Štai čia ir paradoksas. Viktoro paradoksas. Bet tikrai jokio paradokso rinkėjų pasirinkimuose. 

Indrė Makaraitytė
Darbo partija rinkimus kadaise laimėjo juodais pinigais? Atsiprašau, kokiais juodais pinigais? Įrodėt? Štai čia ir paradoksas. Viktoro paradoksas. Bet tikrai jokio paradokso rinkėjų pasirinkimuose.
VRK užpilta informacija, skundais ir net filmuota medžiaga, kad Darbo partija galimai pirko kalinių balsus. Bet aš beveik guldyčiau galvą, kad ši informacija paburbuliuos dar savaitę kitą, o vėliau niekas jos nebeprisimins. Kaip ir nebeprisimena tos juodosios buhalterijos bylos, kuri nesužlugdė Darbo partijos, o kaip tik suteikė jai dar vieną kvėpimą. Ir panašu, kad ir galimą nemirtingumą.

Viešai V.Uspaskichas visuomet dievagojosi, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byla yra sukurpta. Bet neoficialiai ir viename iš mano pokalbių su juo „Savaitės komentaruose“ jis buvo pripažinęs, kad kai kuriuos įsipareigojimus tuomet per rinkimų kampaniją tikrai dengė grynaisiais.
Bet įrodykit, sakė V.Uspaskichas, kad taip dariau tik aš ir kad padariau tokiu mastu, kokiu valstybė įtarė – keliais milijonais litų. Ar valstybė įrodė? Valstybė pasirodė visiškai neįgali įrodyti net to, ko pats V.Uspakichas neneigia. 

Taip, darbiečiai visaip stengiasi išvengti procedūrų, vilkina, sugalvoja kitų būdų, kaip neatvykti į teismą. V.Uspaskichas net savo noru į Briuselį išsitrėmė, kad tik laimėtų daugiau laiko. Bet juk valstybė yra didžiulis aparatas, didžiulė jėga, proto ir resursų. Ji gali sugalvoti daugybę procedūrų, susivienyti, kai reikia, pavyzdžiui, perduoti motinai mergaitę. Bet staiga ji tampa nepajėgi sąžiningai išnarplioti, pvz., pedofilijos bylą, kad niekam nekiltų abejonių, ar valstybė buvo teisi tos mergaitės atžvilgiu. Ir nepajėgi įrodyti, kad Darbo partija kažkada jau apgavo valstybę. 

Viktoras palaukė ir laimėjo. Laimėjo rinkimus. Dabar šokdina būsimuosius koalicijos partnerius, formuoja Vyriausybę, pats renkasi, su kuo nori dirbti, su kuo nenori, ir net Dalia Grybauskaitė supranta, kad V.Uspaskicho dalyvavimas naujoje valdžioje yra neišvengiamas. O subūręs stiprią koaliciją, jis grasinasi šokdinti ir pačią prezidentę. 

O Darbo partijos juodosios buhalterijos byla tapo viena didžiausių valstybės institucijų gėdų. Ir rinkėjai tai įvertino. Tad jokio čia rinkėjų paradokso: jie šiais metais kaip tik buvo net labai sąžiningi.