Visoje Lietuvoje dabar jis paskelbtas Lietuvos priešu. Galbūt agentu. Kas, kad privačiai draugeliai skambina, pagiria, pasako, kad, žmogau, pagaliau teisybę pasakei. Gal kuris ir per petį paplekšnoja. Bet jie dažniausiai lygiai tokie pat bailiai kaip ir kiti. Kurie savo verslus tvarkosi tyliai, be viešumos.
Todėl yra ir tokių, kurie nebenori su Joniškio verslininku reikalų turėt. Nes V. Kaikariui tapus visos Lietuvos, ne tik Joniškio rajono įžymybe, atsirado grasinimų, kad teisėsaugos institucijos, VSD ar STT, ar pati Mokesčių inspekcija turėtų patikrinti, iš ko šis šiaurės vilkas turtą sukaupė.
Be to, žurnalistai siautėja, atradę naują herojų. Viską ir be auditorių suskaičiavo. Kiek mokesčių valstybei sumokėjo, kiek nesumokėjo, kiek ES paramos gavo, kiek dar prašo.
Galas jį ten žino... gal ir taip. Ką gi, žmogau, gali žinoti, kodėl lietuvius verslininkus taip myli Rusijoje ir jiems ten iš dangaus tiesiog tikra mana krenta...
Bet reikia daryti gudriau nei V. Kaikaris.
Taip, kaip daro Antanas Bosas. Jis, žmogus nors ir iš Klaipėdos, Vilniuje apsitrynęs. Lietuviškos žiniasklaidos žaidimo taisykles įvaldęs. Todėl A. Bosas į viešą pašaipą neina.
„Lietuvos ryto“ priede „Stilius“ jo žmona Daina pasakoja apie savo šeimos viešnagę Maskvoje. Kokie jų draugai vaišingi, nepailstantys ir stebinantys širdies šiluma. Turtingi, bet labai vertina namų jaukumą, maistą ruošia patys. O jau maistas koks! Iš Rusijos ir ne tik platybių, tokių skanėstų net nevežama į Lietuvą! Brangu... Rusai tokie vaišingi, kad net neliko laiko pasidairyti po Maskvą. „Tik šiek tiek laiko praleido naktį gražiai sužibančiame Arbate ir pasigrožėjo šviesomis nužertu tiltu virš Maskvos upės“, – pasakoja žurnalistei D. Bosas.
Kai vartai „Stilių“, kur aukštakulnių madas keičia rankinių mados, o skrandžio sultys gaminasi nuo gurmaniškų patiekalų analizės, smegenys juk nebūna įtemptos taip, kaip žiūrint Edmundo Jakilaičio laidas, kuriose jis kalbina V. Kaikarį. Jos būna pasiruošusios gražiems vaizdams ir lengviems tekstams. Rubrika „Karamelė“, kodėl gi ne... skanėstas... Ir D. Bosas. Be jos gyvenimo būdo žurnalai neapsieina. Ji viešėjo pas nuostabius rusus. Tikrai, kokie mieli tie atlapaširdžiai rusai. Jie nepolitikuoja. Jie gyvena prabangoje, sau leidžia beveik viską, myli žmones, gerbia draugus.
Bet tokius draugus, kurie nepolitikuoja. Ir jei mes nepolitikuosime, nekalbėsime apie Rusijos agresiją, apie jos įvykdytą Krymo aneksiją, niekas mūsų draugystei su rusais nesutrukdys. Ir tada mes būsime turtingi. Ir gal tada mums nukris trupinių nuo jų prabangos stalo. Avienos iš Dagestano, salotų iš Uzbekijos ar neragautų sūrių?
Antanas Bosas, kaip ir V. Kaikaris, taip pat turi verslo partnerių Rusijoje. O lyginant A. Boso ir V. Kaikario svorius Lietuvos versle ir ypač – politikoje, A. Bosas yra gerokai svarbesnė figūra. Net palyginti būtų sudėtinga. V. Kaikaris vežiojo metalą, paskui grūdus, traktorius, o A. Bosas buvo „Gazpromo“ dujų tarpininkas. Viktoro Uspaskicho bendras. Jis tarpininkavo vienai iš „Gazprom“ grupuočių, pasiryžusių privatizuoti „Lietuvos dujas“. Tiesa, tąkart laimėjo kita, nors taip pat „Gazprom“.
A. Boso turtų dabar nei STT, nei VSD, nei Mokesčių inspekcija neskaičiuoja. Jo nepersekioja žurnalistai ir nekabina etikečių visos Lietuvos akivaizdoje.
Vis dėlto jei palyginsime, kuris – A. Bosas ar V. Kaikaris – pasiekė tikslą ir savo noru ar Rusijoje gyvenančių mūsų draugų ir priešų užsakymu suvirpino naivią lietuvio sielą, kad Rusija yra draugiškų žmonių šalis, kad iš rusų dar reikia pasimokyti, jų nekritikuoti ir tik tada gerai gyvensime, tai A. Bosas buvo keliskart taiklesnis.
Ir čia yra ta tikroji Rusijos valdančiojo elito propaganda, kurios mes taip visur paranojiškai ieškome.
Ir kuri tikrai yra, ir ji tikrai veikia Lietuvos visuomenę, bet mes patys savo rankomis Putino propagandos ratą labai sėkmingai sukame.
Gudriai paslėpta žinia ten, kur jos beveik nesitikėtumei veikia daug įtaigiau ir nesąmoningai. Juk „Stilius“ – anaiptol ne rusiškos televizijos Lietuvoje retransliuojamas kanalas, juk D. Boso žmona – ne iš Rusijos atvykęs politikos apžvalgininkas, politologas ar koks menininkas, ir jau tikrai ne lietuvis žurnalistas atskalūnas, kuris kalbasi su rusais. Šie tai jau įvardyti propagandistais ir juos dora lietuvė ar lietuvis, menkinami išprususio intelektualinio elito, kad tėra nesusipratusi avinų banda, bando kuo nuoširdžiausiai atpažinti. Bet jei dar glamūrinės ponios įspūdžiai iš Maskvos yra šalia Andriaus Užkalnio restoranų apžvalgos, kuris niekaip negali būti Rusijos propagandistas, galgi net atvirkščiai, ir kuris iš tikrųjų „Stiliaus“ turinį pamato tą pačią dieną kaip ir mes, tai suvalgai rusų pamokas A. Boso žmonai – nepolitikuoti ir viskas bus gerai – kaip tikrą karamelę...
Bet nors karamelė – tik degintas cukrus, vis tiek veikia lyg kokia stebuklinga piliulė. Tada kai mes pradedame kritikuoti ar neduokdie koneveikti A. Bosą ar V. Kaikarį, darome iš jų pajacus, norėdami parodyti, kokie jie iš tikrųjų yra, kad jie Lietuvą tikrąja ta žodžio prasme parduoda už savo gerą gyvenimą ir tas salotas iš Uzbekijos, žmonės supyksta. Daug žmonių supyksta. Lietuvių. Juk jie mums duonos duoda. Tokie geri vyrai. Ir taip kuriame ištisą Lietuvos nekentėjų armiją.
