Praskleiskime širmą į užkulisius, kuriuose purenama dirva jaunosios kartos ateičiai. Novatoriškos edukacijos ir vaiko teisių sistemos klapčiukai per visus galus plyšauja apie įvairovę bei toleranciją ir kaip reikia skatinti jaunuolių kūrybiškumą, užtikrinti jiems saviraiškos galimybes, kad, vos panorėję, galėtų net ir lytį pasikeisti, o paskui atsikeisti.
Todėl kartais atrodo, kad mokyklos pastarąjį dešimtmetį keičia funkciją ir tampa nebe žinių, o ligoniukų kalvėmis. Net gali susidaryti įspūdis, kad nenormalumo ir nesveikumo požymių nebrandžiame mažamečių ar paauglių elgesyje liguistai ieškantiems mokyklų darbuotojams medicinos biznieriai pažadėję kažkokių komisinių tarsi tarpininkaujančioms agentūroms.
Bet tai – tik įspūdis. O faktas – kad niekas jokių komisinių nemoka tiems paskutiniams pedagogikos talentams, kurie dar kažkokiu stebuklingu būdu sugeba moksleiviams įžiebti susidomėjimą ir papildyti juos vertingomis žiniomis. Politikos trintukų paskleistas posakis „mokytojas – prestižinė profesija“ ir toliau voliojasi kaip juodosios komedijos šūkis.
Perteklinių darbuotojų, skirtų „diagnozuoti“ nepilnamečius bei iš kabineto į kabinetą varinėti jų tėvus, gimnazijose jau greitai bus daugiau nei tiesioginį savo darbą gebančių atlikti mokytojų. Antraeiliams etatams mokyklose vietos atsiranda, o štai lėšų ir pastangų išlaikyti mokytojų elitą, kurio niekad nebuvo gausiai, o dabar išvis itin reta, vis neužtenka, vis nėra.
Kita vertus, metai iš metų eskaluojama pedagogų algų tema veikia kaip puiki kur kas gilesnių ir kone piktybiškai kuriamų problemų maskuotė. Vien didesni pinigai patys savaime darbo kokybės neužtikrina, jei specialistas niekam tikęs, bijo pats savo šešėlio ir atėjęs iš tos pačios sistemos, kuri dabar užsiima švietimo perdirbimu, o pedagogą laiko tik įrankiu vaikų indoktrinacijai.
Moksleiviai iš vienos pusės apkutulojami vaiko teisių pūkais, iš kitos – diagnozėmis, juos apšokinėja būriai psichologų, socialinių darbuotojų, specialiųjų pedagogų ir jų asistentų bei tų asistentų padėjėjų, nepaisant to, kad ši pagalbininkų kariauna niekaip neprisideda prie paauglių išprusimo skatinimo. Jų darbas daugiau – kurti įtampą ir taip parūpinti parodomosios veiklos vieni kitiems.
Štai jau šį sezoną nebus pagailėta energijos papildomoms vaiko gerovių komisijų ir visokių tarnybų biurokratinio darbo valandoms, kad stropiai skaičiuotų moksleivių praleistas pamokas bei teiktų ataskaitas apie tai vieni kitiems, nors vėlgi – šis spaudimas šeimoms, pavadintas „kompleksine pagalba“, niekaip nepakels tiktokinės kartos intelekto.
Ryškėja ir kiti alogiškumai. Pavyzdžiui, valstybė negaili milijonų gimnazijoms užpirkti pažangiausius kompiuterius ir planšetes, per kurias vaikai jau nebemoka rašyti ranka ir nė parkerio neišlaiko. Pinigų atsiranda stebėjimo kameroms įrengti, tarsi mokykla būtų progresyvaus kalėjimo atmaina, o ne laisvus piliečius turinti gyvenimui paruošti įstaiga.
Iš kažkur mokyklos gauna lėšų poilsio erdves apstatyti sėdmaišiais, kad mokslo aukoms būtų kur minkštai savo pavargusius nuo sudėtingo mąstymo proceso užpakalius priglausti. Bet sukrapštyti eurų pratybų sąsiuviniams ar užduočių lapams atšviesti ne visada pavyksta, ir tėvai turi mokėti dar, dar ir dar, nors mokesčiai vis auga.
Vis dėlto, jei bėda būtų tik viena – negebėjimas racionaliai paskirstyti lėšų, tai nebūtų labai rimta bėda. Svarbiausia – pats dėstomų dalykų turinys. Jau artimiausiu metu mokytojai, jei šiuos moksleivių vadybininkus dar galima taip kilniai vadinti, turės vaikų galvas kimšti dirbtinio intelekto gėrio propaganda, tačiau visai negirdėti nei diskusijų, nei užuominų į jas apie tai, ką daryti, kad verčiau jau tos šviesiai ateičiai ruošiamos galvelės praturtėtų visų pirma istorijos, geografijos, menotyros žiniomis.
Būtent humanitariniai mokslai gali išlaisvinti gabesnių jaunų žmonių mąstymą ir vaizduotę, praplėsti akiratį, ugdyti estetikos jausmą. Tačiau jaunimo lavinimo prioritetuose – vien matematika, algoritmai, informacinės technologijos ir bejausmė skaitmena, tarsi robotizacijos aplink dar būtų maža.
Ir įsivaizduokite: po kelerių metų, gal jau ir per artimiausius valdžios rinkimus, tokio švietimo į gyvenimą paleisti pusgaminiai eis balsuoti už tuos, kurie žada nuožmią kovą su klimato kaita ir legalizuoti narkotikus.
Dominuojančioms partijoms reikia kuo skubiau pasirūpinti auditorija, atitinkančia jų pačių intelekto ir emocinį lygį. Matyt, neatsitiktinai „laisvietis“ Vytautas Mitalas iškėlė idėją prileisti prie balsadėžių jau ir šešiolikmečius. Tuos, kurie susirašinėja trumpiniais, kaip antai „Lb ką vk šnd“, užslėptų prasmių persisunkusiuose sakiniuose nededa kablelių ir taškų tarytum baltose eilėse, veipina pasislėpę mokyklos tualete, tada dūsta per kūno kultūrą, gavę užduotį apeiti ratą aplink stadioną.
Panašu, jog neapsikentę valstybės patyčių iš mokslo labiau pasiturintys tėvai bus pasiruošę paskutinius pinigus atiduoti atžalų ugdymui, koks dar visai neseniai buvo prieinamas visiems. Pamatysite – privačios mokyklos labai greitai persiorientuos ir naujus klientus vilios tokia reklama: „Pas mus jūsų vaikas išmoks rašyti ranka!“, „Jokių testų, vien tikras mokymo(si) procesas“, „Siūlome mokslą, grįstą Makarenkos sistema“, „Pamokos be telefonų ir kompiuterių!“, „Nuo pirmų klasių – dailyraštis, sklandus skaitymas, literatūros klasika“.
O nustekentos, išniekintos, pseudovertybių prifarširuotos valstybinės mokyklos, kaip ir pigiausi mėsainiai ir limonadai, prisodrinti konservantų, liks darbininkų klasei, pašalpiniams ir migrantams iš labiau atsilikusių šalių. Visai kaip daug kur senesnėse ES šalyse, kurių modelius mūsų valdantieji kopijuoja tiesiog aklai, be jokios nuojautos ir analizės, be savarankiško matymo, visai kaip tas AI (dirbtinis intelektas), kuriuo politikai nuoširdžiai žavisi, nes irgi nepajėgūs nei jausti, nei mąstyti.
Taigi, viena stipriausių švietimo sistemų Europoje pas mus suvarinėjama taip sėkmingai, kad pavyzdį, kaip žlugdyti tai, ką turėjome geriausia, dabar gali imti nebent sveikatos apsaugos sistemos griovėjai, pardon, reformatoriai.
