Praėjusią savaitę kilęs ir tebesitęsiantis šurmulys dėl užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio išsakytų minčių aptariama tema, kaip tik, nei pagarba, nei juolab demokratine politine kultūra nepasižymėjo. Kad ir kaip būtų keista, tokį toną padiktavo itin irzli Prezidento reakcija į užsienio reikalų ministro samprotavimus, o po to, tarsi pagal komandą, sekusi Prezidentūros tarnautojų komentarų smerkiančioji banga.
Tiesa, kiek vėliau Prezidentas, atrodo, apsigalvojo, galbūt prisiminė savo atsakomybę už šalies saugumą ir inicijavo Nacionalinės visuotinės gynybos tarybos, skirtos prižiūrėti Valstybės gynimo plano pažangos rodiklius, įkūrimą. Reikia tikėtis, kad šios tarybos veikla nebus panaši į pandemijos metu bereikalingai konkuravusios su Vyriausybe Sveikatos ekspertų tarybos.
Nors apskritai nepriklausomos Lietuvos politinė tradicija nuo pat 1990-ųjų visuomet buvo žvelgti į šalies saugumo ir gynybos problemas atsakingai. Partijos mokėdavo ir pajėgdavo susitarti, pradedant nuo visų pagrindinių šalies partijų paruoštos ir galiausiai 1996-aisiais patvirtintos nacionalinio saugumo koncepcijos, vėliau tapusios įstatymu, o tai ir buvo integracijos į NATO pradžios sėkmės pagrindas.
Prezidentai Algirdas Brazauskas, vėliau Valdas Adamkus ne tik nedemonstruodavo kokio nors susierzinimo dėl diskusijų krašto saugumo tema, o rimtai į tai reaguodavo, tačiau, kas svarbiausia, imdavosi pritinkančios valstybės vadovams lyderystės visais saugumo, gynybos ir užsienio politikos klausimais, telkdami tuo pačiu ir visą politinę šalies bendruomenę, ko šiandien akivaizdžiai trūksta.
Ir tai buvo dar tuomet, kai šalies saugumo situacija, palyginti su šiandienos, buvo gerokai ramesnė. Sunku dabar ir patikėti, bet Rusija tuomet dar gana aktyviai bendradarbiavo su NATO. Veikė, pavyzdžiui, net NATO–Rusijos gynybos ministrų formatas, svarstęs įvairiausius europinės saugumo architektūros, ginklų neplatinimo ir net nusiginklavimo klausimus.
Šių eilučių autoriui, kaip ir kitiems to meto krašto apsaugos ministrams, ne sykį tokiuose formatuose teko dalyvauti.
Seimo rinkimuose beveik niekada nebūdavo spekuliuojama šiomis temomis todėl, kad partijos sugebėdavo dėl pagrindinių užsienio, gynybos ir saugumo politikos pozicijų sutarti paprastai kiekvienų rinkimų išvakarėse. Integracijos į NATO ir Europos Sąjungą tikslai būdavo įvardijami ne tik tarppartiniuose susitarimuose, bet ir įtraukiami į pagrindinių šalies partijų programas, nepaisant ideologinių skirtumų ir tuomet nemažiau aštrios politikų konkurencijos visose kitose srityse.
Taip pat besitęsiantis nesutarimas dėl užsienio politikos, kuri ir yra skirta daugiausia būtent saugumo tikslams. Palengva vykstantis politinio konsensuso tarp šalies politinių jėgų bei institucijų išardymas, o dar ir trejų rinkimų išvakarėse, būtų didelė, gal net ir nelaukta „dovana“ mūsų priešams.
Nesutarimai užsienio politikoje jau turi akivaizdų negatyvų poveikį užsienio šalyse reziduojantiems net ir mūsų patyrusiems ambasadoriams, sprendžiant pagal liūdnokas Deivido Matulionio ir Eitvydo Bajarūno istorijas.
Ambasadoriai šiandien tiesiog nelabai žino, ko klausyti – Prezidentūros, Vyriausybės ar Seimo, nes šių juos skiriant dalyvaujančių institucijų nuomonė toli gražu ne visuomet tokia pati, o neretai iš esmės skiriasi. O kur dar, matyt, taip pat dėl tų pačių priežasčių ilgai skiriami ir nepaskiriami ambasadoriai svarbiose mūsų partnerėse?
Nors dėl dalyvavimo Europos Vadovų Taryboje buvo sulaužyta daug politinių iečių, tai iš esmės ir yra tebesitęsiančių Prezidentūros ir valdančiosios koalicijos nesutarimų šerdis, kenkianti šalies saugumui, tačiau paaiškėjo, jog kartais vis tik krepšinis svarbiau nei tos Tarybos posėdžiai.
Nors veikti šiame formate ir net po oficialių posėdžių tikrai yra ką: artėjanti kita Europos Vadovų Taryba turės patvirtinti – arba ne, nes tam jau atvirai prieštarauja Vengrija – derybų pradžią dėl narystės Europos Sąjungoje su Ukraina.
Neaiški ir Slovakijos pozicija. Šiuo metu ypač aktualu skirti daug daugiau pastangų ir laiko dvišaliams susitikimams, šalių koalicijų būrimui Ukrainai remti, pagaliau tarpininkauti sprendžiant Lenkijos–Ukrainos pasienio konfliktą.
„Šventą“ įvairių politikų bei komentatorių pasipiktinimą sukėlusios Gabrieliaus Landsbergio neva abejonės dėl NATO saugumo garantijų nėra pakankamai korektiška ir nuoširdi nuomonė, jei vertintume preciziškai, o ne tik piktdžiugautume dėl tariamo ministro suklydimo.
Dar 1994-aisiais neseniai mus palikęs Henry'is Kissingeris savo garsiojoje „Diplomatijoje“ pranašiškai rašė: „į NATO dabar žiūrima kaip į savaime suprantamą dalyką, kaip į kraštovaizdį, kurio nebereikia puoselėti.“
Vakaruose diskusija dėl galimos Rusijos agresijos ir nepakankamo Aljanso pasiruošimo jai atgrasyti vyksta jau senokai ir niekas tuo nesipiktina, „atsisėsti ir nusiraminti“ nesiūlo. Užsienio ekspertai, beje, galimas Rusijos grėsmes vertina rimtai. Ekspertų studijos šiuo klausimu aptarinėjamos JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, kitose Aljanso šalyse. Beveik visi sutaria, jog pasiruošimui galimai Rusijos agresijai laiko beveik nėra ir NATO jau dabar „lenktyniauja su laiku“.
Pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų tarybos ekspertai konstatuoja, jog NATO pasirengimas per trumpą laiką dislokuoti savo pajėgas užpultos sąjungininkės teritorijoje Maskvoje nebus įvertintas kaip atgrasymas. Ir tai, matyt, viena priežasčių, kodėl Vokietija dislokuoja savo pajėgas konkrečiai ir tiesiogiai Lietuvos – šalies sąjungininkės – teritorijoje.
Deja, šiuo metu jau galima beveik neabejoti, jog šalies saugumo klausimai tampa artėjančių rinkimų kampanijos dalimi, ko, pabrėžiu, ankstesniais metais pavykdavo išvengti ir išsaugoti būtiną konsensusą, kuris ir yra tvirčiausias mūsų saugumo bei priešo atgrasymo garantas. Beje, užsienio ir saugumo politikos konsensusas tarp visų mūsų institucijų ir politinių jėgų yra itin svarbus ir kasdieniuose santykiuose su sąjungininkais, kurie mums padeda. Nes, priešingu atveju, vėl turėsime daug nesusipratimų, kaip jau buvo su vokiečių brigada, kuomet mūsų politikai tikrai neatrodė brandūs, patikimi, kaip derėtų beveik jau dvidešimt metų Aljanse esantiems nariams.
Diskusija apie šalies saugumą turėtų vykti nuolat, tačiau civilizuotai, konstruktyviai, atitinkamuose formatuose, nemenkinant vienas kito, negriaunant gana trapaus dar galbūt išlikusio politinio konsensuso, nes situacija pasaulyje keičiasi dramatiškai. Suprantama, kad tokia diskusija neturėtų kenkti šalies įvaizdžiui, investicijų pritraukimui, dalis jos tikrai neturėtų būti vieša. Tačiau tam vėlgi būtinas politikų susikalbėjimas, profesionalumas, galiausiai bent šioks toks pasitikėjimas vienas kitu, nes grėsmes tikrai geriau pervertinti, nei grimzti bereikalingose ambicijose bei rietenose, juolab rinkiminėse.
