Valstybės vadovė, kuri, tiesa, neturi didesnių galių savo šalyje, nuosekliai siekia dar didesnės Lietuvos paramos kartvelų europinei integracijai, nors šalyje šiuo aspektu yra daugybė problemų. Galima net teigti, jog kažkuria prasme kartvelai vėl atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje.
Akivaizdu, kad tam yra nemažai priežasčių – ir karas Ukrainoje, paaštrėjusios saugumo problemos Europoje, todėl ir apskritai mažesnis dėmesys Rytų partnerystei. Tarptautinės politikos fokusas kitur ir tai – objektyvu. Vis tik Lietuvai, kuri visuomet daug diplomatinių bei politinių pastangų investuodavo į Rytų partnerystės politiką, Sakartvelo, kaip ir Ukrainos bei Moldovos, sėkmės ar nesėkmės integruojantis į euroatlantines struktūras nėra paskutinis reikalas.
Kaip žinome, Europos Vadovų Taryba praėjusių metų viduryje suteikė kandidatės statusą į Europos Sąjungą Ukrainai ir Moldovai, tuo tarpu Sakartvelui garantuota „europinė perspektyva“ arba, išvertus iš diplomatinės kalbos, kandidato statuso jie kol kas negavo, o šalies perspektyvos artimiausiu metu įstoti į Europos Sąjungą tapo dar labiau miglotos.
Kaip atsitiko, jog daugiau nei dešimtmetį buvusi iš esmės Rytų partnerystės šalis-lyderė tapo tarp trijų pagrindinių kandidatų, siekiančių greičiau integruotis į Europos Sąjungą, kone autsaidere? Net ir nepaisant to, jog pagal priimtų integracinių teisės aktų skaičių neatsilieka nuo Ukrainos bei Moldovos, o kai kur dar ir pirmauja.
Pirmoji priežastis – kartvelai niekaip neatsikrato demokratiškoms visuomenėms, juolab Europos Sąjungai, nebūdingos politinės vendetos, kas, akivaizdu, yra dažniausiai susiję su žmogaus teisių pažeidimais, kaip ir su teise apskritai, komplikuoja demokratinę valdžios kaitą. Ir net jeigu tai susiję ir su tam tikromis šios garbingos tautos tradicijomis, įpročiais ar net sankloda, norėdami prisijungti prie Europos tautų šeimos, kartvelai privalės tai įveikti.
Juk akivaizdu, kad jų siekius visiškai integruotis į Vakarų demokratijas nuolat žlugdo bandymai kaip nors, bet kokiu pretekstu susidoroti su prieš tai buvusios valdžios lyderiais, o ir teismai bei kitos teisėsaugos institucijos Sakartvele taip pat per daug žvalgosi į politinę konjuktūrą ir net vykdo valdančiųjų nurodymus. Šiuo metu kalintis buvęs valstybės vadovas Michailas Sakaašvilis, bene daugiausia nuveikęs reformų ir integracijos požiūriu, deja, yra akivaizdžiausias to pavyzdys, beje, ne tik jis vienas.
Antroji priežastis – kartvelų politinės partijos, nors ir deklaruodavo pagrindinius tikslus – narystę NATO ir Europos Sąjungoje, – iš tikrųjų platesnio politinio sutarimo, koks buvo, pavyzdžiui, Lietuvoje, niekuomet iš esmės nepasiekdavo, o keičiantis valdžioms, pagrindinius užsienio ir saugumo politikos tikslus neretai primiršdavo arba labai jau savotiškai juos traktuodavo.
Atėjus į valdžią „Gruzijos svajonei“, deklaracijos siekti integracinių tikslų pradžioje tarsi ir nesikeitė, tačiau 2021 metais liepos mėnesį valdančioji „Sakartvelo svajonė“ netikėtai vienašališkai pasitraukė iš tik balandžio 19 d. pasiekto susitarimo su Europos Parlamentu, kuriam tarpininkavo Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'as Michelis.
Šiame susitarime buvo išsamiai aptarti politizuoto teisingumo, rinkimų sistemos tobulinimo ir teismų reformos klausimai, kas šiuo metu Sakartvelui, norint integruotis į Europos Sąjungą ar bent gauti kandidatės statusą, yra gyvybiškai svarbu.
Todėl atidesniems Sakartvelo politikos stebėtojams gal ir nebuvo visiškai netikėta, jog valdančiosios daugumos satelitai, vadinamasis parlamentinis judėjimas „Liaudies jėga“, pasiūlė visiškai identišką rusiškajam „užsienio agentų“ įstatymui projektą, kuriuo buvo siekta apriboti nevyriausybinių organizacijų veiklą bei laisvą spaudą. Ir kuriam, aišku, tuoj pat pritarė daugumą parlamente turinti „Sakartvelo svajonė“.
Trečioji gana akivaizdi priežastis yra „Sakartvelo svajonės“, kuri jau kelias kadencijas turi daugumą parlamente ir valdo Vyriausybę, lyderio Bidzinos Ivanišvilio verslo oligarchiniai ryšiai su Rusija, milijardinis ten uždirbtas kapitalas, kuris jam padėjo įsitvirtinti ir politiškai.
Kaip žinome taip pat ir iš savos karčios patirties, ši kartvelų kaimynė visuomet pasinaudoja tokiomis galimybėmis, kad nukreiptų integracijos siekiančias valstybes sau palankia linkme, pirmiausia komplikuodama jų euroatlantinius siekius, kas bent jau su vadinamuoju „užsienio agentų“ įstatymu beveik pavyko, jei ne aktyvi Sakartvelo pilietinė visuomenė, ypač jaunimas.
Tokios tendencijos dabartinėje kartvelų valdžioje, nenuoseklumas, nenoras europietiškai reformuoti pirmiausia teisės sritį, suprantama, privertė Europos Komisiją atidėti kandidato į Europos Sąjungą statusą, nors įvairi finansinė, techninė, kitokia Europos Sąjungos parama šiai šaliai tebeteikiama, tikintis galiausiai palankaus rezultato.
Dabartinės Sakartvelo valdžios elgesys, neremiant bendros Europos Sąjungos politikos Ukrainos atžvilgiu (jie neprisijungė prie sankcijų Rusijai), matyt, taip pat nėra atsitiktinis, kad ir kokiais argumentais tai aiškintume. Tai juolab neįtikėtina, nes kartvelai ir patys ne sykį nuo Rusijos kentėjo, yra praradę dalį savo teritorijų, ypač brutaliai buvo užpulti Rusijos prieš penkiolika metų, o ir anksčiau – panašiai, kaip šiuo metu Ukraina.
Vis tik nepaisant visų šių aplinkybių, Sakartvelo politikų viražų, nenuoseklumų būtina ir toliau šią šalį visokeriopai remti, nes galutinis jos nukrypimas nuo euroatlantinės integracijos būtų akivaizdi Rusijos pergalė, kad ir viename geopolitiniame Kaukazo regione, kur dar yra ir Armėnija bei Azerbaidžanas, nuolat kurstomi Rusijos dėl Kalnų Karabacho.
Patiems kartvelams būtina Ukrainos pergalė prieš agresorius – ir ne tik kaip pavyzdys. Tai pakeistų iš esmės geopolitines Europos Sąjungos, galbūt ir NATO, plėtros sąlygas, savo ruožtu ir kartvelų visuomenės ūpą, jog pagrindinius nacionalinius tikslus galima pasiekti.
Gera žinia, jog kartvelų pilietinė visuomenė yra aktyvi ir solidari, pajėgi priversti valdžią keisti sprendimus, ypač jaunoji karta, ryžtingai atmetusi valdančiosios daugumos tūpsnį prieš Kremlių ir apgynusi demokratines laisves. Kartvelai kryžkelėje, tačiau visuomenė palengva, ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet keičiasi. Ir tikėkimės, pasirinks teisingą kryptį. Nepastebėtas Sakartvelo valstybės vadovės vizitas į Lietuvą tai bent iš dalies patvirtina.
