Minėtos problemos neabejotinai yra iššūkiai Lietuvos nacionaliniam saugumui, tačiau ne patys svarbiausi ir ne patys didžiausi. Didžiausias Lietuvos nacionalinio saugumo iššūkis dažniausiai yra nepastebimas, apie jį iš esmės nediskutuojama, tačiau jis turės labai ilgalaikes pasekmes su visu iš to atsirandančių problemų ir grėsmių kompleksu, šis iššūkis – labai sudėtinga Lietuvos demografinė situacija.
2012 m. priimtoje „Nacionalinio saugumo strategijoje“ demografinės padėties blogėjimas nebuvo priskirtas prie gyvybinių ar pirmaeilių nacionalinio saugumo interesų. Emigracija įvardinama kaip vienas vidaus rizikos veiksnių, tačiau tik trečias pagal svarbą. Demografinė grėsmė, deja, nėra fiksuota ir 2014 m. Lietuvos Respublikos Seime atstovaujamų politinių partijų susitarime „Dėl 2014-2020 metų Lietuvos Respublikos užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių“.
Remiantis „Eurostat“ duomenimis Lietuvos gyventojų 2014 m. lyginant su 2005 m. sumažėjo daugiau nei 411 tūkst., arba daugiau kaip 12 proc. Remiantis pateikiamais demografiniais scenarijais, tikėtina, kad 2040 m. Lietuvoje bus mažiau nei 2 mln. gyventojų, tai lems mažas gimstamumas ir išliekanti didelė emigracija. Net ir toks dramatiškas gyventojų skaičiaus pokytis rodo tik dalį didžiulės problemos. Emigracija itin stiprina negatyvius demografinės struktūros pokyčius, nes daugiausiai emigruoja ekonomiškai aktyviausia visuomenės dalis 23-45 metų gyventojai.
Visa tai lemia, kad gyventojų amžiaus struktūra tampa panaši į apverstą piramidę, todėl ateityje daugiausiai gyventojų sudarys pagyvenusio amžiaus asmenys, gaunantys pensijas, ekonomiškai aktyvių gyventojų dalis bus mažesnė, o vaikų skaičius dar mažesnis. Akivaizdu, kad tokia struktūra yra visiškai nepatvari ilgu ir itin ilgu laikotarpiu. Tai sukels daugybę politinių ir socialinių problemų, grėsmę valstybės ir tautos išlikimui.
Iš esmės egzistuoja riba, iki kurios didinant mokesčius galima palaikyti egzistuojančią socialinės gerovės sistemą, tačiau esant minėtoms demografinėms tendencijoms ši socialinės apsaugos sistema neišvengiamai žlugs. Jau dabar Lietuva nuolat skolinasi siekiant subalansuoti „Sodros“ biudžetą, tačiau paskolų poreikis tik augs, o valstybės skola ir jos administravimas brangs. Šios tendencijos ir nauji mokesčiai kels įtampas tarp skirtingų socialinių grupių, o tai neišvengimai mažins ir politinį valstybės stabilumą. Jau dabar politikams vertėtų apsvarstyti pažadus dėl socialinių išmokų didinimo ir orientuotis į ilgalaikius valstybės interesus, o ne paveikti reitingus per socialinių išmokų didinimą, tačiau nereikėtų turėtų vilčių, kad taip nutiks.
Mažėjantis gyventojų skaičius neišvengiamai mažins vidaus vartojimą, net ir esant BVP dalies vienam gyventojui augimui. Mažėjantis gyventojų ir darbuotojų skaičius neišvengimai mažins investuotojų skaičių ir lėtins ūkio augimą. Ekonomikos potencialą mažins ir protų nutekėjimas, nors politikai linkę guostis protų apytakos procesu, tačiau bent kol kas toks procesas nevyksta ir abejotina, ar prasidės, jeigu valstybės politika liks orientuota į ekonomiškai pasyvias socialines grupes. Vakarų Europoje fiksuojamas 0,1 ar 0,5 proc. BVP augimas taps Lietuvos ir Baltijos šalių realybe. Dėl darbo jėgos trūkumo Lietuvos verslininkai bus linkę perkelti gamybą į kitas valstybes.
Pozityvus imigracijos poveikis ekonomikai būna trumpalaikis, o kaip rodo Vakarų Europos valstybių patirtis, imigrantų integracija dažniausiai būna nesėkminga. Imigrantai dažniausiai susiburia į getus, o integracijos programos reikalauja didelių valstybės išlaidų. Kaip rodo lenkų tautinės mažumos klausimų sprendimo procesas, Lietuvos politikai nėra pajėgūs greitai ir veiksmingai spręsti tokių problemų. Be to, nenorą spręsti problemas stiprins ir augantis nacionalizmas. Kitą vertus, tautinės mažumos, kaip matoma iš Rusijos veiksmų Ukrainoje ir Gruzijoje, gali tapti įvairių reikalavimų ar net karinių konfliktų priežastimis, tuo labiau, kad Rusija stiprindama „švelniąją galią“ užsienio politikoje vis aktyviau akcentuos rusakalbių, rusų kalbos ir kultūros klausimus.
Mažėjant gyventojų skaičiui neišvengiamai mažės valstybės gynybos ir užsienio politikos ištekliai ir pajėgumai. Tai mažins Lietuvos galimybes veikti tarptautinės politikos procesus, vers siaurinti diplomatinių atstovybių tinklą, mažins galimybes dalyvauti ES procesų formavime.
Demografinių grėsmių sprendimui Lietuva negalės pasiremti NATO, ES ar kitų valstybių partnerių pagalba, kaip yra įpratusi. Sprendimo būdus turės rasti politikai, kurie yra linkę atsižvelgti į politinius, o ne ekonominius ar socialinius procesus, orientuojasi į trumpalaikę, o ne ilgalaikę politiką, nepasižymi pasirinktos politikos stabilumu ir, kaip rodo tyrimai, nėra linkę bendradarbiauti su mokslininkais sprendžiant problemas, ar vertinant pasiūlytų sprendimų poveikį.
Demografiniai procesai kelią tiesioginę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir paveiks daugelį svarbiausių nacionalinio saugumo sričių, jos politines ir ekonomines pozicijas tarptautinėje sistemoje. Politikų pasyvumas keliant demografinės grėsmės problemą, jau neminint jos sprendimų alternatyvų trūkumo, rodo nepajėgumą suvokti šią grėsmę ir negebėjimą įvertinti ilgalaikius strateginius valstybės interesus. Tai yra svarbiausias Lietuvos nacionalinio saugumo iššūkis, apie kurį vengiama kalbėti.
