aA
Nors rinkimai nenumaldomai artėja, neketinu gilintis į vienos ar kitos partijos pasirinkimo motyvus. Pabandysiu aptarti kitokį, gal net svarbesnį, pasirinkimą, kai rinktis reikėjo tik iš 2, o ne 17. Beje, rinkimų data niekada nebuvo paskelbta.
Evaldas Nekrašas
Evaldas Nekrašas
© Asmeninio albumo nuotr.

XIX a. lietuviai, bent jau tie, kurie norėjo išlaikyti savastį, tapatybę ir neištirpti Rusijos imperijos tautų katile, turėjo pasirinkti tarp etninės ir pilietinės tautos sampratos. Šiandien suprantame, jog šis pasirinkimas lėmė Lietuvos ateitį.

Sulig etnine tautos samprata, tauta yra tvari etninė žmonių bendruomenė, kurią sieja bendra kalba ir kultūra. Etninės bendruomenės narių kilmė irgi esą bendra – jų protėviai tie patys. Etninė tautos samprata dar vadinama vokiškąja – pirmasis ją 1781-94 išsamiau išdėstė Johannas Gottfriedas Herderis ir ja buvo remiamasi ieškant vokiškosios tapatybės pagrindų.

Sulig pilietine, prancūziškąja tautos samprata, tauta yra savanoriška lygiateisių piliečių sąjunga. Šia tautos samprata buvo vadovaujamasi Prancūzijos revoliucijos metu, ja nuosekliai remiamasi abato Sieyèso ir markizo de La Fayette‘o parašytoje Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, kurią Konstitucinis susirinkimas priėmė 1789. Deklaracija atkartojama 1791 priimtos Prancūzijos Konstitucijos preambulėje.

XIX a. lietuviai, bent jau tie, kurie norėjo išlaikyti savastį, tapatybę ir neištirpti Rusijos imperijos tautų katile, turėjo pasirinkti tarp etninės ir pilietinės tautos sampratos. Šiandien suprantame, jog šis pasirinkimas lėmė Lietuvos ateitį.

Panašiai tautą suprato ir Amerikos revoliucijos dalyviai. Pilietine tautos samprata remiamasi 1787 paskelbtoje JAV Konstitucijoje ir 1791 priimtame Teisių bilyje, kuris tapo sudėtine jos dalimi (pirmosios 10 Konstitucijos pataisų).

Sulig pilietine tautos samprata, tauta yra politinis darinys, taigi kiekviena pilietinė tauta yra ir politinė tauta. Politinę tautą sudaro visuomenės nariai, turintys teisę dalyvauti politiniame gyvenime. Daug metų tai buvo nedidelės visuomenės dalies privilegija. LDK politine tauta buvo bajorai. Pilietinės (politinės) tautos narių gali nesieti bendra kalba ir kultūra. Juos jungia veikiau įsipareigojimai valstybei ir valstybės įsipareigojimai jiems.

Kas ir kada rinkosi tarp šių dviejų tautos sampratų? Yra pagrindo teigti, kad rinkosi lietuviškai retsykiais kalbėję Vilniaus universiteto studentai žemaičiai (aukštaičiai buvo labiau sulenkėję). Rinkosi jie esą XIX a. trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje, ir kaip vėliau paaiškėjo, daug ką lėmė Simono Daukanto pasirinkimas. Bet šis atsakymas nėra tikslus.

Rinkosi daug Lietuvos bajorų, ne tik Jurgis grafas Pliateris ar Simonas Stanevičius. Daugelio jų pasirinkimas buvo kitoks nei Daukanto ar Pliaterio. Krajovcais paprastai vadinami Lietuvos bajorai, XX a. pradžioje atidavę pirmenybę ne etninei, o politinei tautos sampratai. Bet panašių kaip krajovcai pažiūrų laikėsi daug XIX a. dvarininkų, siejusių savo tapatybę ne su etnine kilme, o emociniu ir istoriniu ryšiu su LDK.

Vis dėlto pradėkime nuo Daukanto. Rinkdamasis tautos sampratą, pirmenybę jis atiduoda vokiškajai, Herderiui, nors Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų fakulteto studentas neabejotinai buvo susipažinęs ir su prancūziškąja. Po kalbos antru svarbiausiu tautos kaip organinio vieneto bruožu Herderis laiko kultūrą – papročius, mąstyseną, meną ir literatūrą. Vokiečių kultūros viršūnė jam – gotikos architektūra ir Albrechtas Düreris.

Daukantui atsiremti į miestų architektūrą ir rūmų dailę buvo sunkoka. Tačiau stokodami aukštosios kultūros, kurią galėtų pripažinti sava, o ne svetima, lietuviai, jo manymu, turi didelį pranašumą prieš vokiečius – vieningą ir daugmaž vientisą, nefragmentuotą dėl valstybių ir valstybėlių daugės politinę istoriją.

Šalies ir tautos istoriją jam – romantizmo epochos autoriui, ypač svarbi. Herderis kalba tik apie vokiečių kultūros istoriją, o Daukantas gali papasakoti Lietuvos valstybės istoriją.

Prieš kokius penkis ar šešis dešimtmečius buvo sakoma, kad XIX a. lietuvių valstiečiai virsta tauta. Bet tas virsmas nebuvo kokia nors prasme natūralus ar iš anksto nulemtas. Lietuviškas mokyklas kažkas steigė ir tas kažkas dažnai buvo Motiejus Valančius. O tautos būdą ir istoriją Lietuvos motinoms dėstė Daukantas. Pirmiausia motinoms – tą jis pats pabrėžė. Perpasakodamos Daukanto pasakojimą savo vaikams, jos turėjo ugdyti, šiandienos žodžiais, jų savimonę ir savivoką, nes tik bendruomenė, suvokusi savo savastį ir prigimtį, virsta tauta.

Daukantas pradeda ilgą tautos žadinimo darbą, kurį po jo tęsia kiti lietuvių inteligentai – tuo metu labai negausi, bet itin svarbi tautos dalis, jos elitas, gebantis formuluoti tautos tikslus ir būti jos vedliu. Sukurti modernią lietuvių tautą tiesiog apjungiant du esamus darinius – bajorų tautą ir valstiečius – buvo neįmanoma.

Sekdamas Herderiu, svarbiausiu skiriamuoju tautos požymiu Daukantas laiko jos kalbą. Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845) Daukantas nurodo, jog Lietuvos tauta turi sau ypatingą kalbą, iš kurios gali kožnas aiškiai numanyti, jog angis yra turėjusi savo ypatingą tikybą, rėdą, vyresnybę ir diduomenę. Taigi jis mano, kad tautą nuo kitų skiria kalba, tikyba ir, kaip šiandien turbūt pasakytume, socialinė santvarka.

Sukurti modernią lietuvių tautą tiesiog apjungiant du esamus darinius – bajorų tautą ir valstiečius – buvo neįmanoma.

Knygos pavadinimas rodo, kad itin svarbiu skiriamuoju tautos bruožu Daukantas laiko taip pat jos būdą, suprantamą kaip gyvenseną, charakterį, tradicijas ir papročius.

Jis atsisako tautinės tapatybės sampratos, būdingos LDK tradicijai, atmesdamas įprastinį modelį gente lituanus, natione polonus, kuriuo remdamiesi savo tapatybę nusakydavo LDK bajorai ir jų palikuonys: pagal gentį lietuvis, pagal tautybę lenkas.

Remdamiesi daukantiškąja tautos samprata, tautos kūrimo darbą tęsė kiti žemaitiškojo kultūrinio, vėliau – lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio dalyviai. Jonas Basanavičius savo autobiografijoje mini, kad į lietuvybę atsivertė perskaitęs Daukanto Būdą, o Vincas Kudirka ir Julija Žymantienė-Žemaitė tokį virsmą patyrė perskaitę Basanavičiaus prakalbą pirmajam Aušros numeriui. Daukantas padarė didelę įtaką ir Jono Mačiulio-Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto ir Antano Smetonos pažiūroms.

XIX amžiuje Lietuvoje konkuravo dvi programos: programa maximum – tautai atkurti valstybę, ir
programa minimum – išlikti tauta be valstybės. Lietuvių tautinio atgimimo programa iki Didžiojo
(Pirmojo pasaulinio) karo buvo programa minimum ir tik jam baigiantis virto programa maximum.

Jos tikslu tapo, tiesa, ne Lenkijos-Lietuvos valstybės atkūrimas, orientuojantis į lenkų kalbą kaip bendrijos kultūrinės tapatybės pagrindą, o naujos valstybės, Lietuvos Respublikos, sukūrimas, gaivinant ir puoselėjant lietuvių kalbą. Plėtojant kalbą laukė milžiniškas darbas.

Reikėjo išmokti lietuviškai kalbėti ne tik apie paprastus buitinius, bet ir pačius abstrakčiausius dalykus.

Lietuviškojo tautinio atgimimo lyderiai keldami (steigdami, nors kėlimą galima suprasti ir kaip žadinimą) lietuvių tautą savo svarbiausiu tikslu laikė lietuvių atskyrimą nuo lenkų. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad lietuviams reikia bent mentališkai aiškiai save atskirti ir nuo visų kitų, tiek krašto, tiek kaimyninių kraštų, tautų.

Varšuvos universiteto absolventas Vincas Kudirka nebuvo, tiesa, polonofobas. Jam pačiam teko mokytis lietuvių kalbos. Bet pirmasis lietuvių kalba paskelbtas Tautiškos giesmės autoriaus kūrinys buvo pašaipus verstinis eilėraštukas Kodėl žydai nevalgo kiaulienos. Pajuokdamas žydus (pašaipa yra veiksmingas atsiribojimo būdas), jis, regis, nesuvokia, kad eilėraštuke minimas ilgų diasporos metų sąlygotas išskirtinis žydų solidarumas yra veikiau girtina ir sektina, o ne pašaipos verta savybė.

Lietuviškojo tautinio atgimimo lyderiai keldami (steigdami, nors kėlimą galima suprasti ir kaip žadinimą) lietuvių tautą savo svarbiausiu tikslu laikė lietuvių atskyrimą nuo lenkų. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad lietuviams reikia bent mentališkai aiškiai save atskirti ir nuo visų kitų, tiek krašto, tiek kaimyninių kraštų, tautų.

Atsiribojimas nuo kaimynų buvo svarbus ir kitų atgimstančių regiono tautų tikslas. Tarkime, čekams ir slovakams, siekiant išgryninti tautinę tapatybę, svarbu buvo atskirti save nuo austrų ir atsiriboti nuo viso vokiškojo kalbinio arealo kultūrinių tradicijų.

Atsiribojimo tikslo nekėlė pilietinės tautos sampratos šalininkai. Tačiau XIX amžiaus sukilimams Lietuvoje laimėjus, būtų atgimusi ne ta tauta, kurios atgimimas rūpėjo Daukantui.

Sukilėlių atsišaukimų adresatas buvo pilietinė, o ne etninė lietuvių tauta. Bet vien tik kultūrinius, o ne politinius tikslus kėlęs lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis galiausiai laimėjo ir politiškai. Labai palankiai susiklosčius geopolitinėms aplinkybėms buvo sukurta moderni Lietuvos valstybė.

XIX amžiaus pirmoje pusėje tarp etninės ir pilietinės tautos sampratos rinkosi Daukantas. 1918-20 Lietuvos Tarybai ir Steigiamajam Seimui teko rinktis dar kartą. Ir vėl pirmenybė buvo atiduota etninei tautos sampratai.

Rinkimus į Steigiamąjį Seimą tautininkai (Tautos pažangos partija) triuškinamai pralaimėjo. Ir vėliau nedaug kas (išskyrus kariuomenę) juos politiškai palaikė. Bet tautininkų, ypač Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ir Vaižganto, išpuoselėta etniškai grynos lietuvių tautos samprata įsitvirtino lietuvių sąmonėje.

Smetona, tapęs tautos vadu, tautą ir, svarbiausia, jos savivoką galėjo formuoti remdamasis savo nuostatomis. Vilniaus byla ir nesiliaujantis vokiečių bruzdėjimas Klaipėdoje darė šį darbą, tautos požiūriu, beveik būtinu. Paskutinį brėžį tautos paveiksle brūkštelėjo Adolfas Šapoka.

Kelių autorių parengtos knygos tekstą jis iš esmės perrašė vadovaudamasis pirmiausia tautos vado požiūriu į tautą ir jos darbus. Jo redaguota Lietuvos istorija buvo išleista 1936 tuo metu neregėtu, didesniu nei maldaknygių, 17 tūkstančių egzempliorių tiražu. Ji turėjo itin didelį pasisekimą, nes kitos palyginti išsamios ir kartu pagaviai parašytos Lietuvos istorijos tiesiog nebuvo. Vandos Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorija jai neprilygo.

Tačiau šį pasisekimą daug kartų viršijo milžiniška 1990-91 sėkmė – 250 tūkstančių. Taip antrojo Atgimimo epochoje grynai etninė tautos samprata galutinai, regis, išstūmė iš lietuvių sąmonės pilietinę.

Sulig grynai etnine samprata, doras, tikras lietuvis negali turėti nė lašo svetimo kraujo. Lietuvą ilgai valdė svetimtaučiai, todėl ir jos nuosmukis tęsėsi šimtmečius. Beje, sovietmečiu oficialiai vadovautasi, aišku, taip pat vien etnine tautos samprata – nevalia buvo bandyti tautos sampratoje įžvelgti kokį nors pilietinį ar politinį dėmenį.

Tiesa, retas lietuvis žino, kas buvo jo proseneliai, jau nekalbant apie proprosenelius. Ir dokumentų, liudijančių jo nepriekaištingą lietuvišką kilmę, jis paprasčiausiai neturi. Teisėjui, pasidėjusiam ant stalo Niurnbergo įstatymus, jis nesugebėtų įrodyti esąs tikras lietuvis. Beliktų pripažinti, kad bendra visų lietuvių etninė kilmė, t. y. visų jų kilmė iš tų pačių protėvių, dažnai įtraukiama į etninę tautos apibrėžtį greta kalbos, kultūros ir istorijos, tėra postulatas, o ne faktas.

Beje, sovietmečiu oficialiai vadovautasi, aišku, taip pat vien etnine tautos samprata – nevalia buvo bandyti tautos sampratoje įžvelgti kokį nors pilietinį ar politinį dėmenį.

Formuojantis lietuvių tautai, lietuviai (aukštaičiai ir žemaičiai) maišėsi su jotvingiais, sėliais, latgaliais, žemgaliais ir kuršiais. Laikui bėgant, tautokūros proceso dalyviais tapo rusėnai, lenkai, žydai, vokiečiai, rusai, nors jų indėlis, lyginant su jotvingiais ar sėliais, buvo labai kuklus. Vis dėlto nėra nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę ir jos kultūrą kūrė tikrai ne vien etniniai lietuviai. Vilnių statė italų, šveicarų ir vokiečių architektai, o karo pergales XVI-XVII amžiuje skynė Konstantinas Ostrogiškis ir Karolis Chodkevičius.

Nežinau, ar pavyko glaustai paaiškinti, kodėl XXI amžiuje lietuviai vis dar vadovaujasi daukantiškąja, XIX amžiaus pradžioje suformuluota, grynai etninės tautos samprata. Ji Lietuvoje viešpatauja, bet ar tai reiškia, kad reikia vadovautis vien ja?

Dera nepamiršti, kad yra ir kitokia, pilietinė, ir sulig ja lietuviu yra kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuviais pilietine ir politine prasme buvo ir visi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajorai.

Pripažinę visus juos lietuviais, atgausime tai, ką visai be reikalo dažnai atiduodame kitiems – ne tik 16, be Mindaugo, karūnuotų lietuvių valdovų, bet ir ne mažiau Lietuvoje gimusių, augusių ir save lietuviais laikiusių iškilių vyrų ir moterų – ne tik Adomą Mickevičių, bet ir Žaką Lipšicą su Emanueliu Levinu ir Česlovu Milošu.

Paskui Joną Paulių II reikia dažniau kartoti Vilniuje pasakytus žodžius, skirtus jo laukusiems maldininkams. Tuos maldininkus tiek tuomet, tiek ir šiandien daug kas pavadintų Lietuvos lenkais.

Puikiai suvokdamas, kad sukels dalies jų ir, aišku, kai kurių lietuvių nepasitenkinimą, Jonas Paulius II kreipėsi į juos kitaip – lenkų kilmės lietuviai. Jei pripažinsime – kaip tai padarė Jonas Paulius II, – kad mūsų dienomis nėra pagrindo traktuoti realiai egzistuojančios lietuvių tautos kaip grynai etninio darinio, turėsime pripažinti, kad yra ir iš kitų tautų, ne vien lenkų, kilusių lietuvių.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(54 žmonės įvertino)
4.2963

Top naujienos

Prieš 10 metų avarijoje žuvusį vyrą palaidojusi našlė sulaukė šokiruojančių žinių: likau kalčiausia, nors net vairuoti nemoku (70)

Prieš dešimt metų kraupioje avarijoje žuvusį sutuoktinį palaidojusi Panevėžio rajono gyventoja...

Rimvydas Valatka. Inkvizicija, frustracija ir laisvė (57)

Laiką tarp dviejų svarbiausių modernios Lietuvos švenčių atidavėm heiteriams. Dešinėje...

Lina Širvinskienė | D+

5 sėkmingo darbo pokalbio taisyklės: jei vienos nepaisysite, net gavę darbą ilgai nesidžiaugsite pataria Lietuvos TOP darbdaviai

Ką darbdaviai iš tiesų nori sužinoti, klausdami apie jūsų laisvalaikį? Kokias savo savybes...

Astravo AE – galimas incidentas, radiacinis fonas Lietuvoje išlieka nepakitęs Baltarusijos atsakingos žinybos tyli (307)

Radiacinės saugos centras praneša, kad Baltarusijos informacinėje erdvėje pasirodė informacija...

Nepagrįstai baugina Lietuvą: teks susimokėti arba liksite be NATO apsaugos (583)

Kontekstas visada svarbus, nebent siekiama manipuliuoti žodžiais ir statistika. Panašu, tokia...

„Betsafe-LKL“ rungtynės: „Juventus“ – „Žalgiris“ tiesioginė vaizdo transliacija (11)

Utenos „Juventus“ (16-6) sekmadienio vakarą mėgins antrą kartą šį sezoną palaužti Kauno...

Maža žaizdelė burnoje ir ausies skausmas gali pranešti apie itin pavojingą vėžį (10)

Maža negyjanti žaizdelė burnoje gali pranašauti apie sunkią ligą – burnos vėžį . Apie tai,...

Kalinės laiškai iš Panevėžio zonos: apie mūsų kasdienybę, seksizmą ir kodėl vyrams yra geriau 2 dalis (11)

Panevėžio pataisos namuose , kur už įvykdytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmę atlieka...

Vis daugiau paauglių randa itin pavojingą nusiraminimo būdą: nejučiomis panyra į priklausomybę, pastūmėja ir patys tėvai (53)

Naujausio ESPAD tyrimo duomenimis, penktadalis Lietuvos paauglių yra vartoję centrinę nervų...

Pirmajame A lygos ture – „Sūduvos“ pralaimėjimas „Panevėžiui“ (16)

Sekmadienį sužaistos vienerios A lygos pirmojo turo rungtynės. Nesėkmingai sezoną pradėjo...