Šis valdžios pagalbininkas nustato ir palyginimo kriterijus: būtina pasverti galimas kiekvieno sprendimo naudas ir neigiamas pasekmes. Pasirinktas kelias turi vesti į tikslą su mažiausiais papildomais kaštais. Naudos, pasekmės, kaštai – viskas matuojama ne tik pinigais.
Valstybės valdų ištekliai šaukiasi įdarbinimo
Todėl pirmiausia reikia peržvelgti esamą valstybės funkcijų finansavimą. Jas būtina pritaikyti prie geopolitinės situacijos keliamų poreikių. O tai reiškia – kai kurias funkcijas stiprinti, kitas siaurinti arba atsisakyti visai. Tai leis ne tik sutaupyti konkrečias lėšas, bet ir sutrumpinti laiko grandines, kurios iki šiol stabdė vertės ekonomikoje kūrimą.
Keturių darbo dienų savaitės eksperimentas kai kuriose valstybės valdose (dėmesio, nesiūlau jo) įrodė, kad atsiradus valdininkų motyvacijai galima sutaupyti net penktadalį valstybės sektoriaus išteklių. Pasirodo, motyvuoti valdininkai geba optimizuoti procesus, praretinti savo voratinklius, taigi ir lėšų sutaupyti, ir sukurti didesnę vertę visuomenei per trumpesnį laiką. O tai reiškia pagreitį tiek gynybos darbams, tiek ir privataus sektoriaus našumui. Vadinasi, ir ekonomikos išlikimui konkurencinėje kovoje.
Natūralus klausimas: ar krašto saugumas nėra valstybės tarnautojui stipresnė motyvacija negu laisvas penktadienis? Jeigu stipresnė, šią motyvaciją reikia įgalinti ir paversti pokyčiu.
Alternatyvūs kaštai – įprasta ar glumina?
Nuolatiniai ginčai apie tai – tankai ar dronai – išryškina, kokį gebėjimą mums būtina ugdyti. Ginčas susiveda į tai, kas ekonomikoje vadinama alternatyvių kaštų, o tiksliau sakyti, alternatyvios naudos principu. Alternatyvūs kaštai – tai, ko netenkame, pasirinkdami vieną konkretų kelią ir atsisakydami kitų. Jie lydi visus mūsų pasirinkimus, ir tik palyginus skirtingas alternatyvas bei jų teikiamas naudas galima priimti pagrįstą sprendimą.
Tai nėra gudrus ekonomistų išmislas, jame užkoduota amžiais patikrinta žmonijos patirtis, sveikas valstietiškas protas – visuomet palyginti, ar verta sėti kviečius, ar rapsus, nuimti dar ne iki galo prinokusį derlių ankstėliau ar rizikuoti ir galbūt sulaukti krušos. Tai yra žmogaus, visuomet veikiančio ribotų išteklių ir neprognozuojamos ateities tikrovėje, iššūkis. Nes sprendimus reikia priimti čia ir dabar, prisiimant visą atsakomybę už padarinius.
Panašu, kad taikyti šio pradžiamokslio principo mūsų institucijos neišmoko. Todėl iškylantis alternatyvų klausimas glumina, supriešina, skaldo. Nors įvertinti skirtingas alternatyvas, jų kaštus ir naudą turėtų būti įprasta. Taikyti ją valstybės institucijos turi rutiniškai, greitai, vadinasi, kone automatiškai. Nematyti šalia esančių sprendimų ir įtikinėti visus, kad „neigiamų padarinių nenumatoma“, nėra brandu.
Jeigu norime ribotus išteklius investuoti su didžiausia nauda ir prasme visuomenei, būtina atsakingai matyti alternatyvas ir jas kokybiškai lyginti. Priešingu atveju, bet kokius išteklius galima lengvai iššvaistyti.
Tad, nors ir sakoma, kad valstybės išlaidų tvarkymas per se gynybos biudžeto neišgelbės, imtis valstybės funkcijų ir procesų yra būtina, kad jie būtų greiti, tikslingi, prasmingi. Kad ir koks laikas trumpas, pradėti reikia dabar.
Užtaisyti skyles prieš pilant vandenį į kibirą
Kita stotelė ir būtina alternatyva – galimybė skolintis, išleidžiant obligacijas, lengvai prieinamas gyventojams. Sutikite, juk tai būtų kur kas lengvesnis kelias negu pasiūlytas „savanoriškas“ mokestis. Jau kiek laiko kalbama apie būtinybę išleisti gyventojams prieinamas obligacijas, apie milijardus eurų gyventojų sąskaitose, o vežimas nė iš vietos.
Štai, kur neišnaudota galimybė greitai ir neskausmingai pritraukti žmonių, norinčių prisidėti prie krašto saugumo, lėšų. Visais laikais tai pasiteisino kaip greitas ir patikimas savanoriškas lėšų mobilizavimas konkretiems poreikiams.
Tik išieškojus šiuos ir kitus valstybėje slypinčius rezervus galima kelti klausimą apie papildomą mokestį. Iš visų diskusijų peršasi išvada, kad patriotiškus žmonių lūkesčius – jog prisidėti prie valstybės gynybos yra visų be išimties pareiga – labiausiai atitiktų „pagalvės“ mokestis. Noras uždėti mokestį išimtinai verslui prasilenkia su rūstoka tikrove ir gali turėti skaudžių padarinių. Kapitalas ir taip yra mobiliausias ekonomikos veiksnys, o geopolitinė situacija šį mobilumą stipriai paskatina. Pridėti dar vieną kapitalo lakumo stimulą – reiškia riziką sumažinti ekonominį vertės kūrimo pagrindą šalyje. Dar didesnis pavojus yra žmonių supriešinimas su verslu, kuris neva neskuba prisidėti prie krašto gynybos. Lašas po lašo, tai dar labiau skatina kapitalo nutekėjimą svetur.
Galiausiai, juk tikslas yra ne įvesti naują mokestį ar padidinti esamų mokesčių tarifus, bet surinkti pakankamai lėšų į valstybės biudžetą.
Todėl vienintelis realistiškas kelias yra visaip stiprinti veikiančias įmones – mūsų ekonominės gerovės kūrimo bazę, – kad mokesčių surinkimas esamomis sąlygomis nesumažėtų. Esmė yra ne tarifas, o pajamos, gaunamos iš mokesčių surinkimo. Sisteminis žvilgsnis būtinas, kad matytume, kokios priemonės padės išlaikyti mokestinių pajamų apimtis ir kokios leis užlopyti viešojo sektoriaus skyles.
Viešojo sektoriaus skylių lopymas būtinas mokesčių bazei stiprinti: tik taip sukursime didesnę vertę per trumpesnį laiką, nes pagreitės ekonominiai ir gynybai reikalingi procesai. Jeigu valdininko parašą galima bus gauti ne per dvidešimt, o per tris dienas, vertės bus sukuriama daugiau. Jeigu leidimas statybai bus derinamas ne trejus metus, o vienus, didesnę vertę sukursime jau šiais metais. Nuo jos bus sumokėta ir daugiau mokesčių. Bendrabučius vokiečių brigadai pastatysime mūsų poreikius atitinkančiu, o ne sraigės greičiu. Ir ne išimčių keliu, o tvarkingai.
Krašto prioritetas dabar – neužleisti konkurencinių pozicijų, atsilaikyti prieš kapitalo nutekėjimą ir patronuojančiųjų kompanijų svarstymui perkelti gamybą bei aptarnavimo centrus į konkurencingesnes ir saugesnes šalis. Pjudymas prieš verslą neprisidės prie krašto gynybos, veikiau atvirkščiai. Pavojaus akivaizdoje mums kaip niekad reikia stiprios, vieningos visuomenės, pajėgios ginti savo tėvynę.
Tad pagrindinis politikų uždavinys – imtis veiksmų, kad mobilizuotume visus jau turimus išteklius krašto gynybai ir panaudotume juos tikslingai, efektyviai ir greitai. Gynybos mokestis – tarpinė stotelė, netgi finansavimas – tarpinė stotelė. Galutinis tikslas – užtikrintas valstybės saugumas ir gynyba, kuriai reikia visus turimus valstybės išteklius paversti geriausiais strateginiais ir taktiniais sprendimais. Į šią visumą ir būtina investuoti.
