2019 m. Ukraina prezidentu išrinko „Tautos tarną“ – populiaraus serialo pagrindinį herojų, humoristą, televizijos laidų vedėją Volodymyrą Zelenskį. Ir šiandien jis visam pasauliui demonstruoja, ką iš tiesų reiškia tarnauti tautai.
Zelenskis į rinkimus ėjo su pažadu siekti taikos Ukrainoje. Šiandien jis kuria naują istoriją ir neabejotinai taps žmogumi, apie kurį visi kalbės kaip apie laisvės simbolį, lyderystės pavyzdį. Tačiau svarbiausia, kad Volodymyras Zelenskis bus tas žmogus, kuris „nužudė“ Vladimirą Putiną.
Zelenskis Putiną „žudo“. Diena iš dienos, lėtai ir labai skausmingai. Tai jaučia ir pats Putinas. Kad Zelenskis bus jo epochos pabaiga, Putinas žinojo, vos tik išrinktasis prezidentas prisiekė tarnauti Ukrainai. Putinas iš karto tai suprato, su tuo suvokimu jis ir gulasi, ir keliasi. Jis tai jaučia kiekviena savo kūno ląstele. Zelenskis yra jo pragaro vartai. Jo didžiausias gyvenimo košmaras. Putinas tai žino. Ir visada žinojo. Zelenskio jis bijo taip pat, kaip mirties. Vienas Zelenskio mirkt akimi ir Putinas vėl žino, kad šią naktį jį sapnuos.
2019 –aisiais, kai V. Zelenskis tapo Ukrainos prezidentu, pasirodė trumpa žinutė, kad vienas Rusijos kanalas pradeda rodyti ukrainiečių serialą „Tautos tarnas“. Kai žurnalistai paklausė, ar Putinas ketina žiūrėti šį serialą, buvo atsakyta : „Prezidentas nežiūri serialų, todėl aš esu įsitikinęs, kad jis nežiūrėjo ir nežiūrės „Tautos tarno“, nes neturi laiko“, – sakė žurnalistams Kremliaus atstovas.
Duodu pirštus nukirsti – Putinas žiūrėjo. Žiūrėjo ir jo narciziškos bei egoistiškos asmenybės viduje neapykanta Zelenskiui augo ne dienomis, o valandomis. Žiūrėdamas jis suprato, kas laukia. Jis aiškiai suvokė, kad šis žmogus yra pabaiga: „putinistinio“ režimo, svajonių apie Rusijos imperijos atkūrimą, planų galutinai užsmaugti Ukrainą, o po to gal ir dar ką nors. Drįstu teigti, kad, jeigu Zelenskis prezidentu būtų buvęs 2014-aisiais, Putinui nebūtų buvę taip lengva Kryme.
Putinas gali grubiuoju būdu pašalinti savo kritikus, visus priversti jam lankstytis, jis gali visus užtildyti, priversti jo bijoti. Putinas gali nuolat demonstruoti savo galią ir pusnuogis pozuoti ant visko, kas papuola. Bet jis niekada nebus toks, kaip Zelenskis. Jis niekada neturėjo ir neturės to, ką Zelenskis turėjo ir turi. Ir kas šiandien yra pasiekę neregėtas aukštumas ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje.
Pagarba. Milžiniška savų žmonių, savo tautos pagarba. Viso pasaulio žmonių pagarba. Ji nematuojama procentais per rinkimus, ji nepasiekiama bauginimais, grasinimais ir žudymais. Pagarba yra laisvo žmogaus būsena. Jos nenusipirksi. Ją reikia užsitarnauti. Kaip „Tautos tarnui“. Putinas pagarbos niekada neturėjo ir neturės. Jis istorijoje liks žmogumi, savo tautą pavertusiu okupantais, agresoriais, fašistais. Zombiais.
Du vairuotojai iš Ukrainos man prieš porą dienų sakė, kad labiausiai gerbia Zelenskį už tai, kad jis nepabėgo. Kad liko su savo tauta apšaudomame Kijeve. Zelenskis liko, kai tuo tarpu Putinas net su savo artimiausiais bendražygiais kalbasi 10 metrų atstumu.
Todėl Zelenskis karą jau laimėjo. Nes jis laimėjo žmonių pagarbą. Savo tautos ir viso pasaulio žmonių širdis. Nes Putinas kariauja dėl pergalės, o Zelenskis – dėl tiesos.
Stebėti Ukrainos prezidentą šiandien žmogiškai sunku – nemiegojusį, pervargusį, užkimusiu balsu, neretai neslepiantį nusivylimo. Bet šiandien į jį žiūrėti būtina. Kad pagaliau suvoktume, kas iš tiesų yra šalies vadovas? Koks jis turi būti? Kaip jis turi elgtis krizinėse situacijose? Kas yra prezidentas – postas ar visgi žmogus?
Zelenskis yra gyvoji pamoka mums visiems, kurie ateityje spręsime, ką norime matyti mūsų šalies vadovo poste. Jis yra atsakymas tiems, kurie tvirtina, kad prezidentui reikia kažkokių neeilinių savybių, kone nežemiškų galių, kažkokių specialių išsilavinimų ir dar kažin ko. Zelenskis savo pavyzdžiu demonstruoja, kad tereikia būti žmogumi.
Jo žmogiškai paprastas bendravimas socialiniuose tinkluose, jo tikros emocijos, gebėjimas išlikti su žmonėmis ir žmogumi ant žemės, elgiantis taip, kaip elgiasi paprasti žmonės. Parodyti, kad esi žmogus, ne tik postas, kad gyveni taip, kaip visi, nėra apsinuoginimas. Tai atvirumas. Ašaros nėra silpnumo požymis. Tai ženklas, kad žmogus turi širdį. Šiandien Zelenskis ne tik prezidentas. Šiandien jis brolis, vyras, sūnus, karys. Šiandien jis mus visus moko nebijoti būti tiesiog žmonėmis.
Prieš kelerius metus lankantis Kijeve išgirdau tokią frazę „Kad mums jūsų Dalią“. Taip man pasakė vienas ukrainietis, kuris piktinosi vis neįvykstančiomis reformomis jo šalyje, lyderystės trūkumu. Jis turėjo omenyje Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Buvo girdėjęs apie jos valdymo stilių. Šiandien viskas kitaip – visas pasaulis apstulbęs stebi, kokį prezidentą turi Ukraina.
Šiandien mums norisi sakyti: „Kad mums jūsų Volodymyrą!” Slava Ukraini!
