Tai, kas įvyko praėjusią savaitę, yra mažų mažiausiai smūgis teisingumui, nors Teisėjų tarybos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus kol kas su tuo nesutinka – esą tėra tik „mestas tam tikras šešėlis“. Tačiau vien tokio šešėlio buvimas yra didelis pralaimėjimas ir žingsnis dešimt (jei ne dvidešimt) metų į praeitį. Regis, jau pamiršome, kokie skandalai anuomet purtydavo teismų sistemą.
Tad tai nėra „tik“ šešėlis – juk viešai prabilta, kad galutiniai ir neskundžiami teismų sprendimai „Lietuvos Respublikos vardu“ gali būti perkami.
Ir sprendimus gali bandyti nupirkti ne tik iš savo klientų pralobti norintys advokatai ar šiaip įvairūs sukčiai, besididžiuojantys tariamomis pažintimis su teisėjais, o „žmonės iš vidaus“, aukščiausi teisėsaugos pareigūnai – vardan piniginio atlygio nupirkti sprendimą Lietuvos teismų praktiką formuojančiame aukščiausios instancijos teisme, įtariama, bandė ilgametė Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Rita Aliukonienė.
Gal ne veltui tarp brangiai apmokamų advokatų sklando posakis: „Jeigu nori nusipirkti (!!!) teismo sprendimą, apsišarvuok kantrybe ir investuok duodamas kyšį ne apylinkės ar apygardos, o Aukščiausiojo Teismo teisėjams.“
Ikiteisminį tyrimą atliekanti Generalinė prokuratūra dar turės tiksliai nustatyti, ar teisėjas nusižengė įstatymams, kai, esą, bendravo su įtakinga prokurore – teisingumo tarnas kol kas yra apklaustas kaip specialusis liudytojas, ir dar neaišku, ar toks statusas jam suteiktas dėl to, jog trūksta įrodymų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ar dėl to, jog negautas sutikimas teisėjui pareikšti įtarimus. Bet akivaizdu, kad teisėjas V. Aidukas dabar turėtų ne atostogauti (keista, kad nesusirgo, kaip įprastai „nutinka“ tokiose situacijose), o nedelsdamas, vien pasigirdus teisėjo profesiją žeidžiančiomis abejonėms, nusivilkti teisėjo mantiją – šiuo atveju Teisėjų tarybos pirmininkas R. Norkus yra teisus sakydamas, kad bet kuriuo atveju sunku įsivaizduoti šį teisėją toliau nagrinėjantį bylas.
Net jei ir paaiškėtų, kad teisėjas nieko nepadarė, o tik iš geros širdies sutiko pasikalbėti su pažįstama prokurore R. Aliukoniene – apie tai jam derėjo nedelsiant pranešti teismo vadovybei, o jeigu būta kalbų apie galimą atlygį – ir specialiosioms tarnyboms.
„Šviežiai iškepta“ galimos korupcijos byla – nekasdienė ne tik dėl to, kad joje figūruoja aukščiausiosios teismų grandies teisėjas, bet ir dėl įtakingos prokurorės. Neįtikėtina, bet šis lyg iš giedro dangaus nugriaudėjęs perkūnas, regis, nė kiek nenustebino nei prokurorės kolegų, nei advokatų – ar tai pirmas kartas, kai atliekama krata prokurorės namuose?!
Kad ir kuo pasibaigs ši istorija, ji neabejotinai paklius į juodąjį Lietuvos „gėdos istorijos“ vadovėlį, kuriame iki šiol kaip bene didžiausios korupcijos pavyzdys buvo pateikiama Vilniaus apygardos teismo teisėjo Ryšardo Skirtuno baudžiamoji byla. Šis teisėjas prieš kelerius metus iš advokato Vitoldo Petravičiaus per du kartus paėmė 32 tūkst. litų (9 267 eurų) kyšį. Už tai, kad vienas finansiniais nusikaltimais kaltinamas verslininkas išvengtų realios laisvės atėmimo bausmės.
Teisėją advokatas pažinojo nuo studijų laikų, todėl pasikalbėti apie reikalus galėjo ne tik teismo posėdžių salėje. Ir pasikalbėjo. Jei ne šiam pokalbiui sutrukdžiusi ta nelemtoji STT…
Ši byla taip pat buvo pasiekusi Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą – prokurorai siekė, kad buvusiam teisėjui būtų paskirta veiksminga, proporcinga ir atgrasanti bausmė. Tokia, kad ir kitus teisėjus sulaikytų nuo nusikalstamų veikų darymo, t.y. įkalinimas daugiau kaip trejiems metams. Nepasiekė – R. Skirtunas prarado kaip kyšį gautus pinigus ir į valstybės biudžetą turėjo sumokėti tūkstančio MGL (37 650 Eur) baudą.
Galima postringauti, kokią žalą valstybei daro tokios istorijos, tačiau korupcijos atvejai rodo, kad to niekam nereikia – galbūt kaip tik šiuo metu kitas teisėjas kuo ramiausiai su „pažįstamu“ bendrakursiu aptarinėja detales, kaip dar vienam nusikaltėliui išvengti įkalinimo ar apskritai baudžiamosios atsakomybės.
Ir nusispjauti jiems į tas skambias deklaracijas apie teisinę valstybę, teisingumo ir protingumo principus, skaidrumą. Nes teisingumas, kaip ir bet kuri kita prekė, pasirodo, yra parduodamas.
Šis skandalas skaudžiai, tačiau pelnytai kirs per visuomenės pasitikėjimą Lietuvos teismais. Žaizdos taip greitai nepavyks užgydyti – ne veltui visuomenė teisėjams kelia pačius aukščiausius reikalavimus ir ilgai neatleidžia paklydimų.
Apie paklydimus dar praėjusį lapkritį Visuotiniame teisėjų susirinkime kalbėjo ir Aukščiausiojo Teismo vadovas R. Norkus, su nuoskauda sakydamas, kad kai tik teisėjas paslysta, visa teismų sistema tampa visuomenės priešu.
„Tampa nebeįdomu, kad kasdien teismai apgina tūkstančius žmonių, ar kad daugelis kolegų iš Vakarų negali susilaikyti nuo komplimentų Lietuvos teismams, kiek toli jie pažengė, o kai kuriais aspektais net smarkiai pralenkė vadinamąsias tradicinės demokratijos valstybes“, – sake jis. Šiandien, girdint, kokį galimą korupcijos siūlą (gal tiksliau būtų sakyti – virvę) užčiuopė STT agentai, šie R. Norkaus žodžiai skamba liūdnokai.
Taip, gerbiami teisėjai, turiu jus nuliūdinti, bet šaukštas deguto iš tiesų sugadina visą statinę. Daugiau kaip 700 teisėjų vienijančioje sistemoje to galima būtų išvengti, jeigu duota priesaika kiekvienam asmeniškai neliktų tik tuščiais žodžiais.
Nes norinčių nusipirkti sprendimą visada atsiras.
Kad ir kiek jis bekainuotų.
Liūdna, kad visos tos pastangos skaidrinti teismų sistemą, mokyti teisėjus ir teismų personalą, formuoti naują mentalitetą, padėti žmonėms teisme geriau jaustis, organizuoti šviečiamąsias akcijas, kurti filmus, komiksus, muziejus ir panašias visai smagias ir net prasmingas atrakcijas, spartinti bylų nagrinėjimą ir gerinti sprendimų kokybę gali būti nubraukta per pusdienį.
Nes žmogaus godumas yra beribis.
O mes tikrai ne kartą girdėjome (tiesa, visai kitokiuose kontekstuose), jog teisėjai – irgi žmonės.
Akivaizdu.
Domina autoriaus mintys? Sekite feisbuke: https://www.facebook.com/sinkevicius.dainius