D. Šakalienė. Du mėnesiai mirtinos tylos

„Praėjo du mėnesiai. „Plačiojo masto kampanijos“ fronte tyku kaip per Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijas. Matyt, patarėjai vis dar skrebena planus ir gvildena idėjas. O per tuos du mėnesius socialinių įgūdžių neturinčios mamos Jonavoje ir Kėdainiuose pagimdė ir nužudė dar keletą kūdikių, o Pakruojyje dar ir nupjovė kojytę, Kupiškyje girtas tėvas paėmė mažametę dukrą už kojų ir trenkė į sieną..."

Dar neskaičiau tokio beviltiško Andriaus Tapino straipsnio. Pyktį ir nusivylimą dėl spengiančios tylos, siaubą dėl naujų atimtų šeimose gyvybių jis mėgina paversti paskutiniu pagalbos šauksmu, su vis dar rusenančia viltimi, kad jį išgirs prezidentė, baltieji rūmai Daukanto aikštėje, patarėjų svita, ir spalvotais lietsargiukais apsaugos Lietuvos vaikų akis nuo tykštančių jų pačių kraujo lašų.

Labai ilgai rusenau viltimi ir aš. Įdėjau daug darbo besiruošdama aukščiausio ir neaukščiausio lygio susitikimams, dirbdama juose ir po jų – pagal pageidavimus, nurodymus ir savo naivia iniciatyva rengdama aktualiausių problemų aprašus, konkretizuodama praktinius sprendimus, veiksmų planus, pasiūlymus teisėkūrai ir strateginiams sprendimams, ir t.t. ir panašiai.

Ištvėriau irzlų nepasitenkinimą – iki šiol gerai nesuprantu dėl ko – violetinės istorijos metu ir po jos. Turbūt už atvirumą, kad sukrečiantis politikų nekompetencijos ir nemotyvacijos mišinys drauge su teisiniu nihilizmu sukūrė Molotovo kokteilį, tinkamą teisinės valstybės pagrindams išsprogdinti. O gal nusidėjau, kad kaip nors iš anksto neatbėgau ir nepasakiau, jog ir man atsiųstas klaikus emociškai vaiką prievartaujantis vaizdo įrašas terodo kaltę žmonių, kūrusių šį „filmą“. Bet kas leidžiama Jupiteriui – tas neleidžiama jaučiui. Jupiteris klaidų nedaro, o jei padaro – žr. punktą aukščiau. Ir kalti tik tie, kas ne taip supranta, ne taip paklausia, ne taip ištransliuoja.

Sukrečiantis politikų nekompetencijos ir nemotyvacijos mišinys drauge su teisiniu nihilizmu sukūrė Molotovo kokteilį, tinkamą teisinės valstybės pagrindams išsprogdinti.

Dovilė Šakalienė

Todėl man baisu ne dėl to, kad „baltieji Daukanto aikštės rūmai“ mūsų negirdi. O dėl to, kad girdi, bet dėl vis stiprėjančios įtampos, nesusikalbėjimo, sienų statymo „su mumis/prieš mus“, išbarstytų žmonių, infantilių ambicijų ir neišpasakyto įžeidumo nebeturi iš kur gauti tų žinių, ignoruoja siūlomą pagalbą ir viską „žino geriau“ ir „pasidaro patys“.

Man baisu dėl to, kad baudimas ignoravimu tęsia sovietinę tradiciją, gyvą dabarties Rusijoje, kai „prileidimas prie kūno“ reiškia galią, įtaką, svorį ir su tuo susijusius dividendus. Aš bijau, kad nesuvokimas šio principo absurdiškumo demokratinėje valstybėje apakina, vietoje būrimo bendram darbui – skaldo, vietoje praregėjimo – apakina, nes geometrine progresija auganti visagalystė tampa vienvaldyste tampa užsidarymu stiklo bokšte, prie kurio vis mažėja norinčių lipti numesta auksine virve.

Man baisu, kad sąžiningi patriotai – tai čia tie, kurie dirba dėl rezultatų, o ne dėl piaro, pinigų ir pripažinimo – būtent dėl viešo populiarumo stokos nėra įtraukiami į sprendimų paiešką ir strateginio plano formavimą. Ignoruojami ne todėl, kad apie juos nežino, bet dėl to, kad jie galbūt neturi pakankamo vatų kiekio, kad pastiprintų žvaigždžių konsteliacijos švytėjimą, arba gal turi savo (pagrįstą) nuomonę, arba gal yra neįtikę, arba gal...

Socialinė politika – nuo vaiko teisių apsaugos iki tėvystės įgūdžių ugdymo, nuo atokvėpio paslaugų iki lanksčių darbo grafikų vaikus su negalia auginančioms šeimoms, nuo priklausomybių gydymo iki psichologinės paramos kaimuose ir taip toliau – visuomet buvo rūsyje užrakinta podukra.

Dovilė Šakalienė

Tapimas personomis non grata skausmingas politikams – nes populiarumas įnoringas ir geriau užsitikrinti stipriųjų paramą rinkėjų akyse. Nuoširdžią. Suderėtą. Nupirktą. Na, ar bent jau užsitarnautą, nors ir klusnus tarnavimas, mano subjektyviais pastebėjimais, negarantuoja tvaraus palaikymo ar laikymo rūmuose. Bet tapimas non grata socialinės politikos ekspertams nėra skausmingas dėl to, kad jiems tai ne naujiena, socialinė politika – nuo vaiko teisių apsaugos iki tėvystės įgūdžių ugdymo, nuo atokvėpio paslaugų iki lanksčių darbo grafikų vaikus su negalia auginančioms šeimoms, nuo priklausomybių gydymo iki psichologinės paramos kaimuose ir taip toliau – visuomet buvo rūsyje užrakinta podukra.

Gal jiems tik skaudu dėl to, kad euforija dėl visamatančios-visasuprantančios galingos būtybės su angelų svita patapo karčia realybės pamoka. Angelai pasirodė labai žemiški, vieni pabėgo, kiti – lauk, treti mėgina išlaviruoti. Pažadai gelbėti valstybę nuo visokio blogio ir išgirsti realybėje gyvenančių žmonelių rūpesčius ir imtis jų sprendimo – ne „stengimosi“ ir ne svaidymosi žaibais – neįvyko. Socminas ir SAMas nebuvo pasmeigti kaip drakonas. Toliau sau gyvuoja atlikdami antifunkciją, blogindami Lietuvos piliečių teisę į socialinę ir sveikatos apsaugą (beje, kokybiškai piliečiais besirūpinančiose valstybėse tai neatskiriamos sritys, tik pas mus nesikalba ar nesusikalba). Vaiko teisių apsaugos mechanizmas toliau neegzistuoja, iliustracijų nebekartosiu. Pagalbos šeimoms mechanizmas toliau neužgimęs. Gebėjimas suvokti ryšį tarp smurto, skurdo, gėrimo, savižudybių ir emogracijos – deevoliucionavo nuo embriono iki atskirų ląstelių. Ir gal spalvotų lietsargiukų.

Pažadai gelbėti valstybę nuo visokio blogio ir išgirsti realybėje gyvenančių žmonelių rūpesčius ir imtis jų sprendimo – ne „stengimosi“ ir ne svaidymosi žaibais – neįvyko. Socminas ir SAMas nebuvo pasmeigti kaip drakonas. Toliau sau gyvuoja atlikdami antifunkciją, blogindami Lietuvos piliečių teisę į socialinę ir sveikatos apsaugą.

Dovilė Šakalienė

„Jiems nereikia nieko, jie turi save ir savo artimuosius, visi kiti jiems nulis – tik būkit geri, išrinkit eilinį kartą į Seimą, o mes vėl toliau jus mulkinsim ir tyčiosimės“, – parašė man policijos pareigūnė.
Gal tame yra mūsų išganymo viltis – ateinantis suvokimas, kad niekas mūsų neištrauks, tegalim suremti pečius ir išlipti. Taigi, dienos pabaigoje, penkios minutės iki vidurnakčio, sena išmintis – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tai yra mūsų. Bet mūsų yra daug. Ir galime rinktis kiekvieną savo poelgį – su savimi, su savo ar ne savo vaiku, su kaimynu ar šiaip kitu žmogumi.

Motyvacijai. Prieš gerą pusę šimto metų iš nepalyginamai didesnės duobės lipo Vokietija. Žlugusi ir suskaldyta. Nebuvo į ką remtis. Nusivylimas mesijais buvo išdegintas kiekvienoje ląstelėje. Suvokimas, kad turės tai, ką sukurs patys, remdamiesi vienas į kitą – net nepaisant „Štazi“ faktoriaus – subūrė geriau už bet kokią ideologiją, programą, įstatymus. Ir kartu įdiegė suvokimą, ką reiškia atiduoti savo gyvenimą į rankas tų, kurie buvo išrinkti pasidavus emocijų pliūpsniui ar patingėjus nueiti iki balsavimo apylinkės. Šios klaidos jie nebepakartojo. Gal vietoje emigracijos į Vokietiją susitvarkom namus ir gyvenam taip, kaip norime čia?

Man rodos geriau, nei belaukiant išgelbėjimo nuskęsti.

PS: Geri žmonės perdavė, kad formuojasi nuomonė, kad sakyti teisingus dalykus galima tik siekiant politinės karjeros – nes niekas netiki, kad galima tikrai taip galvoti ir tikrai siekti realių pokyčių. Ne, aš neinu į politiką. Nėra tokios partijos, kurie turėtų drąsos kviesti žmogų, nemokantį intriguoti ir slėpti po kilimėliu tiesos, o tik spręsti problemas nepaisant ideologijų. Rašau jau daug metų. Ir darau tai todėl, nes darau tai, ką sugebu tam, kad mano vaikams nereikėtų emigruoti.