A. Tapinas. Penkios minutės iki Lietuvos vidurnakčio

 (325)
Stebėdamas, kaip valstybėje siautėja išrinkti ją valdyti ir mus vesti takais dorybės, nejučia pagalvoju, kaip jiems gerai. Kaip gerai tam 141 nariui, 14 ministrų ir trims pirmiesiems. Kaip jie viską žino. Kaip jiems nereikia specialistų ir visuomenės pagalbos. Net liberalusis Vilniaus meras apibrėžia savo architektūrines žinias iš kojų verčiančiu – „man tai negražu“.
Andrius Tapinas
Andrius Tapinas
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)

Nes jeigu paprašysi pagalbos ir ją gausi, tai po to gali tekti ir daryti. Nes dar, neduok Dieve, Lietuva pamažėle ims judėti prie dar Konfucijaus laikais taikytos meritokratinės sistemos ideologijos, kur valdininkas nėra visažinis, o atsakomybė yra priskiriama pagal intelekto ir išsilavinimo nuopelnus (angliškai – merits).

Prezidentė gruodį paskelbė pradėsianti plataus masto kampaniją prieš socialinę atskirtį, alkoholizmą ir smurtą artimoje aplinkoje. Pagaliau, pagalvojau. Davosas, žinoma, gerai, Ukraina puiku, Rusijos pavadinimas teroristine valstybe – nerealu, bet vis dėlto visuomenės išrinktam šalies lyderiui ir autoritetui privalu žvelgti į savo kiemą. Ypač kai jis taip užgriozdintas moralinėmis šiukšlėmis, kad per jas nesimato kelio.

Vasario pradžioje kartu su nevyriausybinių organizacijų atstovais buvau pakviestas į Prezidentūrą pasitarti, nes „tu čia daug rašai ir rodai apie tokius dalykus, gal kokių idėjų turėsi“. Fantastika, pagalvojau.

O dar fantastiškiau buvo matyti tos paskutiniosios šviesos fronto linijos karius – „Gelbėkit vaikus“, „Jaunimo linijos“ ir kitų NVO aktyvistus, pagaliau galinčius papasakoti prezidentės patarėjams, kokia yra padėtis regionuose ir kaip ją reikėtų taisyti. Kiek yra smurtą patiriančių moterų ir vaikų, kiek apie savižudybę galvojančių ir vilties nematančių jaunuolių, kiek vargstančių senelių. Tiesiogiai iš lūpų tų žmonių, kurie dar nepraranda vilties, kad ateitis gali būti geresnė ir su ribotais ištekliais daro nežmoniškai daug. Mano rašliavėlės ar raginimai jaunimą skaityti yra niekas palyginti su jų darbais.

Lyderis, kuris gali sutelkti antrąją pakopą – neabejingus tėvynės ateičiai žinomus Lietuvos žmones, kaip dabar madinga sakyti, įtaką turinčius nuomonės formuotojus, kurių balsas gali sklisti toliausiai ir skambėti garsiausiai. Jie gali būti baisiausiai užsiėmę, bet kuris atsisakytų, kai į pagalbą pakviestų Respublikos Prezidentas?
Andrius Tapinas

Prezidentės patarėjai daug linksėjo, žymėjosi pastabas ir pateikė jau turimo savo plano apmatus. Jame be kita ko buvo numatyta sukurti interneto puslapį, dalinti nemokamus lankstinukus ir dar berods, dovanoti spalvotus skėčius, nes „na, čia tokia kaip skėtinė programa, kuri viską apims, tai simbolis bus skėtis“. Pagalvojau, kad spalvotas skėtis gali tapti neprastu įrankiu prisigėrusiam degradui talžyti žmoną ir vaikus, bet nutylėjau. Tebūnie ir skėčiai, jeigu bus atsižvelgta ir į praktikų pastebėjimus ir idėjas, jų pasiūlymus, kaip sujungti dėl tų pačių tikslų dirbančių NVO pajėgas ir išgauti sinergiją iš jų pastangų. Nėra kada laukti, politikai šiemet paskendę rinkimų kampanijose ir drėgnose svajonėse apie prisilietimą prie valdžios įrankio, tegu veikia prezidentė ir visuomenė.
O šventasis naivume.

Praėjo du mėnesiai. „Plačiojo masto kampanijos“ fronte tyku kaip per Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijas. Matyt, patarėjai vis dar skrebena planus ir gvildena idėjas.

O per tuos du mėnesius socialinių įgūdžių neturinčios mamos Jonavoje ir Kėdainiuose pagimdė ir nužudė dar keletą kūdikių, o Pakruojyje dar ir nupjovė kojytę, Kupiškyje girtas tėvas paėmė mažametę dukrą už kojų ir trenkė į sieną, Alytaus rajone tėvas verkiančiam sūnui kumščiu smogė į veidą, o Anykščių rajone tėvas sūnų kapojo kirviu. Šiauliuose girtas ugniagesys mušė moterį, kol sulaužė kaulus, Pagėgiuose sumušęs žmoną vyras pasikorė, Mažeikiuose ir Kretingoje girtas vyras žmoną užmušė, o Joniškyje ir Telšiuose tai padarė žmona. Šilutės rajone vyras sumušė žmoną, o jį nudūrė mamą gindama penkiolikmetė dukra.

Atskirkime grupę sovietinių partinių bičiulių, kurių vienintelis tikslas greičiau įsisavinti ES lėšas, nuo smegenų centro, kurio vieno profesoriaus intelektas ir tarptautinė patirtis gali pranokti visos „darbo grupės“ kartu sudėjus.
Andrius Tapinas

Bet iš principo mes dar galime palaukti. Niekur jau taip labai neskubam.
O juk pagrindas lyg ir padėtas. Žodis tartas. Tikiu Lietuva, ir visa kita.

Paprasta vertybinės piramidės struktūra leistų drauge imtis kritinių problemų sprendimų. Jos viršūnėje – vienintelė institucija, kuri gali sutelkti po vienu skėčiu (na, taip, ką jau darysi) galybę skirtingų, bet pilietiškai mąstančių žmonių. Tai – Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Kito tokio autoriteto neturime. Nei premjeras, nei kardinolas, nei žymiausias visų laikų krepšininkas to padaryti negalės. Tik baltieji Daukanto aikštės rūmai.

Lyderis, kuris gali sutelkti antrąją pakopą – neabejingus tėvynės ateičiai žinomus Lietuvos žmones, kaip dabar madinga sakyti, įtaką turinčius nuomonės formuotojus, kurių balsas gali sklisti toliausiai ir skambėti garsiausiai. Jie gali būti baisiausiai užsiėmę, bet kuris atsisakytų, kai į pagalbą pakviestų Respublikos Prezidentas?

Trečioji pakopa – think tankai arba lietuviškai idėjų kalvės ir smegenų centrai Taip, draugai socialdemokratai su savo „darbo grupėmis“ pabandė paversti šį mechanizmą parodija. Bet atskirkime grupę sovietinių partinių bičiulių, kurių vienintelis tikslas greičiau įsisavinti ES lėšas, nuo smegenų centro, kurio vieno profesoriaus intelektas ir tarptautinė patirtis gali pranokti visos „darbo grupės“ kartu sudėjus. Jeigu į daiktus žiūrinčiai socialinės apsaugos ir darbo ministrei neprireikė ir neprireiks stipriausių Lietuvos socialinės atskirties ir visuomenės psichinės sveikatos specialistų pagalbos, tai tada yra tiesiog gėda.

Į piramidės struktūrą neįtraukiau politikų? O kam? Tegu jie žaidžia savo rinkiminėje smėlio dėžėje palaimingai nematydami virš galvos užsitraukusių audros debesų.
Andrius Tapinas

Nebijokime mąstyti neįprastomis kategorijomis, išnaudokime intelektinį emigrantų potencialą, sujunkime akademinį elitą su verslo praktikais ir jaunaisiais informacinių technologijų guru. Vienas jaunas programuotojas Povilas Poderskis su savo Free Data padarė Lietuvos viešojo sektoriaus skaidrumui daugiau negu kokios aštuonios valstybinės programos su milijoniniais biudžetais, bet nesąžiningais jų valdytojais.

Suformuokime tokiems smegenų centrams aiškius uždavinius, greitus terminus ir skaičiais pagrįstus tikslus. Smegenų centras, pasiūlęs per tris mėnesius sukurti „galimybių studiją“ yra automatiškai apšaudomas supuvusiais kiaušiniais.

„Bet kiek gi tokių specialistų darbas kainuos, iš kur tokios lėšos“ – jau girdžiu sakančius. Dar kartą – jeigu tave pašaukia tavo šalies prezidentas ir jeigu tu gali prisidėti prie geresnės ateities kūrimo, ar tu neatiduosi tam tikslui keliasdešimt savo valandų?

Ketvirtoji kategorija – nevyriausybinės organizacijos, socialiniai darbuotojai ir bendruomenės. Tai ne vertikali, o vertybinė piramidė ir jų darbas, ko gero, svarbiausias. Bet tiems pavargusiems nuo nelygios kovos kariams reikia pagalbos – vienijančio prezidento, garsių žinomų žmonių balsų, naujoviškų idėjų. Ir svarbiausia – tikėjimo, kad jie ne vieni, kad tai dar kažkam rūpi.

Kaip tai veiktų? Galbūt pradėti nuo kelių probleminių rajonų ir plėstis. Ne vienkartiniai, o nuolatiniai valstybės vadovo vizitai, paskui ją atvažiuoja žinomi žmonės – irgi nuolat, kiekvieną savaitę, vis kiti. Kalbasi, pataria, įkvepia, palaiko, ravi piktžoles nuo jaunosios kartos kelio. NVO ir bendruomenės koordinuoja veiksmus, identifikuoja problemas, perduoda jas smegenų centrams, šie ieško sprendimų, taiko geriausias užsienio praktikas, informacija suplaukia į Prezidentūrą, ši kviečiasi ministrus ir kitus viešojo sektoriaus tarnautojus ir akcentuoja – „to jau reikėjo vakar, nes rytoj bus per vėlu“.

Įsijungtų ir verslo elitas. Ar jie nenori gyventi geresnėje Lietuvoje? Žinoma, bet jie irgi pavargo mesti pinigus į pilietinę visuomenę, nematydami ilgalaikių tikslų ir trumpalaikių jų stotelių, įvertinant pasiektus rezultatus. Kiek dabar jų geriems tikslams skirtų pinigų tiesiog sudega? Juk vieną iniciatyvą metus galėtų remti „Omnitel“, po to perimtų „Tele2“ ir pratęstų „Bitė“? SEB pradėtų, o „Swedbank“ pratęstų? Utopija? Visai ne, jeigu vėl pažvelgsime į vertybinę piramidę ir kas yra jos viršuje.

Įsijungtų ir Lietuvos žmonės. Jeigu jie patikėtų, kad tai daroma nuoširdžiai ir nesavanaudiškai, galėtume įvykdyti didžiausią visų laikų crowdfundingo kampaniją.

Atkreipkite dėmesį – į piramidės struktūrą neįtraukiau politikų? O kam? Tegu jie žaidžia savo rinkiminėje smėlio dėžėje palaimingai nematydami virš galvos užsitraukusių audros debesų. Tie politikai, kuriems iš tiesų rūpi valstybė, prisijungs ir taip. O tie, kuriems rūpi tik PVM lengvatos ir ministerijų koeficientai – kam jie reikalingi?

Ar tai suveiktų? Galbūt, galbūt ir ne. Galbūt tai išties utopija.

Bet ar turime pasirinkimą to nedaryti, kai mūsų vaikams iki vidurnakčio liko penkios minutės?
Respublikos Prezidente, ar turime?

Haiku

Palikim šviesą
Penkioms minutėms likus
Jos kitiems prireiks

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Tyčia sukurtų versijų miglose: už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui? (216)

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras pristato naują Alfonso Eidinto knygą „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“. Istorinės karinės apybraižos“ autorius ėmėsi siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus.

Sovietų taktikos ypatybės: kol pėstininkai puola į ataką, karininkai šaudo į atsiliekančiuosius (348)

Šviesusis kunigaikštis Menšikovas prieš Narvos šturmą ramino dvejojantį Petrą: „Nesikrimsk, valdove. Žmonelių pakaks.“ Stalino karvedžiai mąstė analogiškai. Raudonoji armija 1942 metais kiekvieną parą netekdavo apie 20 tūkst. nukautųjų ir sužeistųjų – po dvi divizijas. Kiekvieną dieną. Ir 1943, ir 1944 metais, ir iki pačios pergalės. Ir „išvaduoti“ Europą sovietams kainavo nė kiek nepigiau, negu Stalingrado ir Kaukazo gynyba, rašoma baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygoje „1942-ųjų mėsmalė“.

G. Mažeikis. „Darni kultūra“, o bohema ir revoliucionieriai – nebereikalingi? (64)

Naujoji LR vyriausybės programa, lygiai kaip ir ją pagrindusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programa, iškelia vienintelį darnos principą, kurį laiko universaliu. Strategine vyriausybės sritimi yra skelbiama kultūra, kuriai ir taikomas „Darnos kultūros“ tikslas.

I. Makaraitytė. Ieškokite moters? Tarp šaldytų embrionų ir tautinių kostiumų (473)

Atsimušdama nuo kritikų, kad pakišo Seimo nariams svarstyti įstatymo projektą be pataisų, kuriose atsispindi, jog embrionų šaldymo Lietuva neuždraudžia, Seimo Sveikatos komiteto vadovė Agnė Širinskienė pasiūlė ieškoti moters.

G. Česnakas. Kas ardo Europą? (89)

Atrodo, kad šiandien tapo populiaru visus, kas tik turi kitokias pozicijas, vadinti Putino draugais, tai vienareikšmiškai nėra etiška. Puikus to pavyzdys gerb. Seimo nario Lauryno Kasčiūno straipsnis „Kaip eurofederalistai tampa Putino draugais“, kuriame pateikiama ne analitinė, bet ideologinė pozicija.