D. Repečkaitė. Mažosios politikos kepenys (atsakymas N. Vasiliauskaitei)

Iš meno istorijos pamokų žinome, kad religinių apeigų vietose buvo sutelkiami geriausi menininkai ir amatininkai, kad neraštingi tikintieji galėtų per stiprius estetinius pojūčius „paragauti“ jiems žadamo dangaus ir geriau įsivaizduotų, kuo bus apdovanoti už savo ištikimybę.

Pavyzdžiui, Stambulo mėlynojoje (Sultono Ahmedo) mečetėje būriai visko mačiusių turistų net sustingsta ir nustėrę žiūri į hipnotizuojančius skliautus. Nuo kasdienės patirties nutolusios idėjos apie bekūnę pakylėtą būklę tampa gerokai aiškesnės. Tam, kad visuomenėje paplistų idėjos, paprastai neužtenka jas paskelbti ar aptarti su pasekėjais bei oponentais. Jos daug veiksmingesnės, jei jų galima „paragauti“. Ypač – jei skelbiamos idėjos reikalauja išeiti iš vadinamosios komforto zonos ir daugeliui sukelia minčių „o tai kaip čia bus, gal geriau taip, kaip įprasta?“

Savo analizėje apie mažąją politiką dr. Nida Vasiliauskaitė kritikuoja visuomenės veikėjų ir įvairių aktyvistų užsiangažavimą vadinamojoje mažojoje politikoje. Pastarąją sudaro kasdienės praktikos darbo vietose, asmeniniuose santykiuose ir kitur. Pasak filosofės, istorija ne kartą įrodė, kad tokios praktikos sėkmingai susigeria į sistemos paribius ir ją tik sustiprina.

Vėlesniame savo komentare apie rinkimus ir visuomeninį kairįjį judėjimą N.Vasiliauskaitė taip pat teigia, kad aštuntus metus skaičiuojančiam kairiųjų judėjimui koją pakišo dalies aktyvo įsitikinimas, jog problemos geriausiai sprendžiamos pasišnekučiuojant, išliejant skausmą ir ieškant savyje ir kituose kažkokių žaizdų, per kurias būtų galima siekti bendrumo. „Užsiciklinus“ prie pažeidžiamumo, jautraus, palaipsninio savo aplinkos keitimo, prarandama galimybė į politiką grąžinti jos tikrąjį turinį – bendrą viešųjų reikalų sprendimą. Taip prarandama ambicija pakeisti kažką daugiau nei savo intymų ratelį (o greičiausiai, kaip tikriausiai pasakytų autorė, ir tas nesikeičia). N.Vasiliauskaitės kritikoje yra argumentų, aiškinančių slopstantį aktyvistų entuziazmą, didėjantį jų nuovargį ir tarpusavio susipriešinimą. Vis dėlto siūlyčiau mažosios politikos taip paprastai nenurašyti.

D. Repečkaitė

Užuot supratusi, kad rinkėjai, panašu, seniai nesibaido tam tikrą viziją turinčių moterų politikių, LSDP reklaminiais veidais partija pasirinko vienodai kirptų kostiumuotų vyrų technokratų. Nes taip įpratusi.

Mažoji politika veikia būtent ten, kur formuojasi įpročiai, kur daugybė veiksmų daroma nesąmoningai. Jeigu darbovietėje vyrai susipranta, kad, ištiesdami ranką ir pažiūrėdami vienas kitam į akis, bet tik mostelėdami galva į kolegių moterų pusę, elgiasi neteisingai ir pakeičia savo elgseną, tai yra mažoji politika. Mažoji politika prasideda ir tada, kai anksčiau su „nusukamomis“ atostogomis ar pertraukomis taikstęsi darbininkai ima tarpusavyje apie tai kalbėtis ir organizuoti pasipriešinimą, nes išties tik kolektyviai galima pakeisti tokias praktikas.

Keisti kasdienes praktikas sunku. Tai reikalauja pripažinti klydus: suvokti, kad gali kažką pažeminti komplimentu, patarimu ar tiesiog savo darbu. Suprasti, kad galbūt sukąstais dantimis kentėjai nemėgstamame darbe blogomis sąlygomis visai ne dėl to, kad kitaip negalima. Jau keletą metų savo tinklaraštį rašau moteriškąja gramatine gimine, siekdama atkreipti dėmesį į kalbinių įpročių nelankstumą, bet kaskart turiu pasitikrinti, ar iš įpročio kokios frazės neparašiau taip, kaip visi, užuot rašiusi taip, kaip nusprendžiau. 

N.Vasiliauskaitė mažąją politiką lygina su kaklu, neva sukiojančiu galvą, o ne galvojančiu. Aš ją veikiau lyginčiau su kepenimis, kurios būtinos pašalinti iš mūsų ydingo auklėjimo ir įpročių susikaupusiems toksinams.

Įpročiai yra galingi, o revoliucija galima vadinti tik tokį pasikeitimą, kuris tampa įpročiu. Kalbame apie pramonės revoliuciją kaip tik dėl to, kad keli svarbūs išradimai taip įaugo į jais naudotis galėjusių visuomenių kasdienybę, kad nebebuvo kelio atgal. Kalbame apie interneto revoliuciją, nes net laikinas pasitraukimas iš internetinio bendravimo paprastai paskelbiamas... socialiniame tinkle „Facebook“.

Tačiau, nepaisant idėjų, mums gerai žinoma revoliucija Rusijoje prieš beveik šimtmetį nespėjo ar nesugebėjo įdiegti tokių įpročių, kokių buvo siekiama, ir pradėjo braškėti per siūles. Taip pat istorijoje buvo nacionalinių revoliucijų, po kurių sukurtą politinę tautą nuolat reikėjo ramstyti jėga, nes piliečiai niekaip prie jos nepriprato.

Vietoje dešiniųjų pažiūrų lektoriaus galima pakviesti tiek pat brangiai mokamą kairiųjų pažiūrų lektorių, bet tai bus tik kosmetinis pakeitimas, jei jis bare po paskaitos suskels seksistinį juokelį entuziastingai studentei. Galima subsidijuoti „žaliosios“ energijos gamybą, bet aplinka netaps mažiau užteršta, jei iš to pelnysis verteivos, toliau naudojantys „pilkąją“ energiją. Vietoje socialinę paramą mažinančios (truputį, kad nesupyktų pensininkai) partijos į parlamentą gali ateiti socialinę paramą didinanti (truputį, kad nesupyktų verslas) partija, bet paramos reikalingų piliečių skaičius gali likti toks pat.

Žinoma, ne visos pastangos savo aplinkoje vadintinos mažąja politika. Ne kiekvienas pareiškimas socialiniuose tinkluose, ne kiekvienas meninis protestas patenka į šią sąvoką.

Politikos terminas susijęs su galia ir viešumu. O įpročius keičianti mažoji politika reikalinga ir tam, kad tinkamai veiktų didžioji. Kad perdėtai kvailesne už save laikomos liaudies skoniui įtikti bandantys veikėjai būtų palydėti bent jau su nustebimo kupinu žvilgsniu.

Dabar populiaru aptarinėti, kodėl valdančioji LSDP per rinkimus surinko mažiau balsų, nei tikėtasi. Vienas paaiškinimas galėtų būti tas, kad kritiškesniam elektoratui jų didžiojoje politikoje pritrūko mažosios: niekur nebuvo pabrėžiama kandidatų įvairovė, reklama buvo senamadiška.

Lyginant su praėjusiais metais, gegužės 1-osios šventėje vietoje jaunimo roko grupių pasirodė populiariosios estrados žvaigždės. Nors neoficiali atpažįstamai socialdemokratiškos politikos lyderė Vilija Blinkevičiūtė surinko net 100 tūkst. pirmumo balsų, ką buvo galima nuspėti, jos darbai Europos Parlamente reklamose nebuvo akcentuojami, jos patirtimi ir idėjomis visiškai nesinaudota, agituojant už LSDP. Užuot supratusi, kad rinkėjai, panašu, seniai nesibaido tam tikrą viziją turinčių moterų politikių, reklaminiais veidais partija pasirinko vienodai kirptų kostiumuotų vyrų technokratų. Nes taip įpratusi.

Įdiegti pažangų įprotį sunkiau nei užkurti pažangią diskusiją. Tačiau būtent įpročių apsivalymas reikalingas tam, kad idėjos veiktų. Spauda neseniai rašė apie teoriją, kad visatą laiko magnetinių laukų „siūlai“. Kai visuomenėje plaukios permąstytų, pažangių įpročių dalelės, idėjoms reikės kaip tiems magnetiniams „siūlams“ jas surišti, kad pasikeistų pati sistema.