N. Vasiliauskaitė. Mažoji „kaklo“ politika

„Ar negalėtum pasakyti to, ką sakai, kaip nors... hmm.. diplomatiškiau? Atiduoti duoklę demokratijai ir kitų svarbumo pojūčiui? Jokiu būdu ne Manau taip ir taip, nes a, b, c. Sakai, ne-a, nes k? Ne, vis dėlto a, nes k čia nerelevantiškas dėl priežasties m. Sakai ne-b? Gali patikslinti, kokiu pagrindu? Aš turiu ir galiu pateikti duomenis, rodančius, kad b. Ne, ne, šitaip labai kategoriška. Užgaulu.

Kito nutildymas. Teisuoliškumas. Hegemonija. O derėtų: Visi jūs iš esmės teisūs. Jei leisite įsiterpti, manyčiau x (nors iš tiesų truputį x ir truputį ne-x), bet čia tik mano subjektyvi nuomonė. Tikriausiai klystu - patarinėja gera linkintys draugai nerašyto pop-postmodernybės etiketo pažeidėjams. Tai, ką jie čia siūlo, yra ne kas kita, kaip klasikinė „moteriškoji diplomatija“, tapusi visuotine: tradiciškai būtent moterys taip elgiasi, būtent iš moterų to tikimasi ir stebimasi nesulaukus – esą nepildoma ji tik dėl kažkokio negrabumo ar „nepagalvojimo“.

„Mažoji politika“ – pasipriešinimas kasdienybėje, smulkiais žingsneliais (būtinai visuomenės pakraščiuose, būtinai be hierarchijos, centro, strategijos ir plano, nesiekiant galutinės pergalės, nes galutinė pergalė vėl būtų hegemonija, anarchiškai ir spontaniškai, įvairiai ir jautriai – rizomatiškai) – daug svarbiau nei Grand teorija, plataus masto protestai, realios galios sociume ir totalios jo transformacijos siekiai, politiniai debatai atvirai, garsiai, viešumoje. Et, meskime visa tai, „organizuokimės darbo vietose“, „atsakingai vartokime“, venkime seksizmo, rasizmo, eidžizmo savo asmeniniuose kontaktuose ir tt. – ir pasaulis pasikeis (ne vienas galvoja Kairėje).

Labai naiviai. Geriausiu atveju. Nes galų gale čia „kaklo politika“: būk tu, mieloji, kaklu (sukiok galvą savo nuožiūra) kiek patinka – svarbu, kad liktumei kaklu ir niekam (taip pat ir tau) nekiltų abejonių, kur ir kas yra galva: nusidėk (ir tau bus atleista), tik nesugalvok neigti, kad tai – nuodėmė; nepaisyk Simbolinės Tvarkos kasdienybėje, apeik, pažeidinėk ją – tik šiukštu neužsimok garsiai, atvirai, viešai prieš Ją Pačią. Ir ji klestės kaip klestėjusi. Jai juk visai nereikia, kad „visi taip darytų“ – o reikia tik, kad visi palaikytų tikėjimą, jog taip daro, ir garsiai išpažintų ją Tvarka. „Mažosios politikos“ praktikos nieko nekeičia: šimtmečiais taip praktikuojamasi. Pvz., daugybė vyrų ir moterų vienaip ar kitaip kasdienybėje apeidinėja patriarchato reikalavimus, sąmoningai ir ne, bet patriarchatui dėl to nei šilta, nei šalta. Appearances do matter.

Panašiai bemaž visi pažįsta žmonių, visai neatitinkančių „liaudies išminties“ prognozių ir stereotipų, ir, nepaisant to, toliau tvirčiausiai tiki ta „liaudies išmintimi“. Kodėl? Nes ji („teorinė“ struktūra, Simbolinė Tvarka) – daug svarbesnė už tiesioginę empirinę patirtį ir pertvarko šią taip, kad atitiktų ir patvirtintų išankstinę schemą. Tarkime, kiek realiai asmeniškai sutiko feminisčių iš karikatūros (tų, kurios „nekenčia vyrų“, degina apatinį trikotažą, laksto iškėlę pažastis ir t.t., ir pan.)? Bet tiki, kad jos tokios, kuo tvirčiausiai. Nes Simbolinė Tvarka jiems nupiešė karikatūrą: „liepė“ taip matyti. Ir joks realiai sutiktas kūnas ir kraujas šito nebepakeis. O pakeistų kiti autoritetingi piešiniai (skaitantiems ir galvojantiems tai būtų atitinkama literatūra, teorinė informacija; kitiems – matymas pakitusio galios santykio, kuriam paklustų lygiai taip pat, kaip pakluso ankstesniam). 

Dauguma funkcionuoja taip, kaip Simbolinė Tvarka liepia. Jie/os inertiški, nerefleksyvūs, nelinkę klausti ir abstrakčiai mąstyti – priima tuos „daiktų vardus“, tas kognityvines koordinates, kurias jiems/oms duoda. Vadinasi, bent kiek realistiniam geresnės ir teisingesnės visuomenės projektui įgyvendinti ne kasdienybės žingsnelius pakeisti reikia, o Simbolinę Tvarką – liepiančią instanciją. T.y., kitaip „liepti“. Ne į tariamai visagalę edukaciją investuotis ar Tvarkos kaip tokios (Organizuojančio Principo, kuris „liepia“) atmetimą (absoliučiai neįmanoma!), o kurti naują Simbolinę Tvarką ir ja pakeisti seną.

Keletas NK95 narių irgi turėjo gražią idėją pabūti LSDP „kaklu“ (žinoma, techniškai čia jau „didžioji politika“, institucinė galia) ir taip ją keisti (į Kairę) palengva atsargiai iš vidaus. Rezultatai? LSDP laikysenoje – jokių. Rinkėjai, nenoromis pirmą kartą balsavę už ją todėl, kad patikėjo šiuo NK95 pažadu, pagrįstai gali sakyti (ir sako) esą nuvilti: balsavimai, mokesčių politika, tenykštė „citrinų balių“ ir jų aprašymų kultūra nepalieka jokių iliuzijų dėl šios partijos potencialo. Nutiko tik tai, kad NK95 (tai, kas iš jos liko) tapo jų, socialdemokratų, kaklu.