aA
Viešojoje erdvėje vis dažniau tenka sutikti rašinių, kuriuose gausu sudėtingų socialinių, istorinių, profesinių apibendrinimų, daromų, atrodytų prasmingai, bet, švelniai tariant, skubotai ir nepagrįstai. Nors šie apibendrinimai bliūkšta, atlikus elementarų faktologinį patikrinimą, jų sėjama tautinio nevisavertiškumo sėkla pakerta sveikąsias Lietuvos šaknis. Visuomenė, užversta informacija, nebesigina – nebetikrina jos, nes tai reikalauja brangiausio dalyko – laiko.
LDK žemėlapis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tenka arba stebėti, arba kalbėti apie tai, kaip XXI a. mobilumo eroje daiginamos žalingos klišės, o stereotipų užkratas naikina minties erdvę. Šio poleminio straipsnio tikslas kalbėti apie sudėtingų socialinių reiškinių prasmę ir esmę, o ne apie blizgančius popieriukus nuo saldainių, kuriuos valgome ne mes, o kiti. Visi žinome, kad greitis tapo svarbiausia, geidžiamiausia individo savybe darbdaviams ir darbuotojams, bet ar galime mąstymo greičiui paaukoti rašto turinį, jo kokybę ir patį mąstymą?

Pseudo ( ? ) apibendrinimai arba kaip dovanojamos „rašto dovanos“ XXI a. skaitytojui

„Nuo seniausių laikų Rytai ir Vakarai brovėsi į mūsų miškais izoliuotą kultūrinę erdvę. Vokiečiai kalaviju ir ugnimi nešė krikščioniškąją moralę, barbariškieji Rytai mūsų karžygiams padovanojo slaviškąją raštiją ir kalbą ( ir, beje, slavai mus išmokė pagarbaus kreipimosi “Jūs“). Tokios dovanos Lietuvai buvo dovanojamos ištisais amžiais: ginklu apsigynę nuo Vakarų krikščionių, mes kultūriškai ištirpdavome beribiuose Rusijos plotuose. Nors krikštu susisaistėme su Vakarais, širdimi vis dėlto likome su Rytais. Todėl istoriškai Vakarų etiketas mus pasiekdavo lėčiau, tikriems lietuviams, širdimi vis tiek išlikusiems pagonims, jis buvo svetimas ir nesuprantamas.“ G. Drukteinis. Manierų istorija (XIV): Etiketas Lietuvoje.-Verslo klasė, 2013 Birželis.

Kyla pirmas poleminis klausimas, ką autorius laiko Rytais ir Vakarais?

Teritoriniu požiūriu tai, kad Vakarai ir Rytai brovėsi į mūsų miškais izoliuotą erdvę, yra tik pusė tiesos, nes lietuvių pulkai iš tų pačių miškų aktyviai brovėsi ir į Vakarų, ir į Rytų erdves. Jie skleidė ir perėmė ne tik politinę, bet ir kultūrinę įtaką, gebėjo sutelkti apie save sąjungininkus, ir sustabdė vakarietiškosios krikščioniškosios civilizacijos plitimą net 150 metų. LDK teritorija tapo nuolatinio mūšio su Ordinu lauku.
Diana Nausėdienė

Rytų ir Vakarų kultūrinė takoskyra ir erdvės susiformavo viduramžių istorinėje tėkmėje ir išryškėjo Renesanso metu. Būtent viduramžiai laikomi laikotarpiu, kuriame dvasiniu ir kultūriniu požiūriu užsimezgė ir formavosi sąlyginai vieninga krikščioniškosios kultūros V. Europa.

Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad Vakariniai germanai priėmė katalikybę, bet išsisluoksniavo tautiniu požiūriu į vakarų ir šiaurės Europą. Pačios krikščionybės dvilypumas, kilęs iš vakarinės lotyniškosios ir rytinės graikiškosios imperijos skirtumo sąlygojo religinį ir kultūrinį dvilypumą. Graikiškosios Bažnyčios pakrikštyti rytų slavai, stačiatikiai, apjungti Maskvos kunigaikštijos, davė pradžią rytinei Europai.

Rytinė graikiška Bažnyčia sugebėjo prisitraukti sau didesnę dalį Balkanų slavų. Įdomu tai, kad dėl Balkanų ir Dunojaus slavų varžėsi abi Bažnyčios, o šių varžytinių pasekmės iki šiol jaučiamos ir dabartinių Balkanų gyventojų religiniame, ir kultūriniame dvilypume. Įdomu pastebėti ir tai, kad abi Bažnyčios, būdamos krikščioniškosios, skirtingose nacionalinėse terpėse automatiškai netapo katalizatoriais, leidžiančiais greičiau vystytis jų visuomenėms. Tautų socialinis, kultūrinis vystymasis buvo įvairesnis, įtakojamas gerokai sudėtingesnių procesų ir kompleksiškesnių veiksnių.

Teritoriniu požiūriu tai, kad Vakarai ir Rytai brovėsi į mūsų miškais izoliuotą erdvę, yra tik pusė tiesos, nes lietuvių pulkai iš tų pačių miškų aktyviai brovėsi ir į Vakarų, ir į Rytų erdves. Jie skleidė ir perėmė ne tik politinę, bet ir kultūrinę įtaką, gebėjo sutelkti apie save sąjungininkus, ir sustabdė Vakarietiškosios krikščioniškosios civilizacijos plitimą net 150 metų. LDK teritorija tapo nuolatinio mūšio su Ordinu lauku.

Tvirta valstybinė savimonė, stiprus savitas lietuvių identitetas, pasaulėjauta ir jų gynimas reiškė neišvengiamus, nuolatinius ekonominius nuostolius (visų pirma Žemaitijai) ir stiprų ekonominio, kultūrinio, socialinio krašto vystymosi stabdymą. Misija taip ilgai priešintis civilizuotoms, konsoliduotoms Vakarų valstybių pajėgoms būtų buvusi neįmanoma necivilizuotiems, neišsilavinusiems barbarams. Kokie lietuviai tuo laikotarpiu buvo? Kas gi jie buvo?

Kadangi dažnai buvo įvardijami, kaip pagonys, svarbu suprasti ir žodžio pagonis ( lot. paganus ) reikšmę – t.y. kaimietis, „pakraštinis“. Juo pradiniame etape buvo įvardijami prie Romos imperijos prijungtų pakraštinių sričių gyventojai, skiriant juos nuo romėnų. Tik vėliau pagonybė liko nekrikščionio išskirtiniu apibūdinimu ir buvo paprastai suprantama, kaip krikščionybės priešybė, nebesigilinant ar ji senoji paveldėtinė, ar vėliau susiformavusi religija.

Tvirta valstybinė savimonė, stiprus savitas lietuvių identitetas, pasaulėjauta ir jų gynimas reiškė neišvengiamus, nuolatinius ekonominius nuostolius (visų pirma Žemaitijai) ir stiprų ekonominio, kultūrinio, socialinio krašto vystymosi stabdymą.
Diana Nausėdienė

Taikant „tikro lietuvio“ terminą LDK laikų Lietuvai, išvados paprastai daromos, ignoruojant tuometinę daugialypę religinę, tautinę ir kultūrinę valstybės įvairovę, ir nuolatinį valstybinių sienų kitimą, o reiškiniai matuojami XXI a. valstybės kategorijomis, iškreipiant autentišką ano laikmečio turinį.

Pasiremkime Lietuvių enciklopedijos informacija apie valstybės sandarą, kurioje rašoma, kad Gedimino mirties laikotarpiu (1341m.) jau buvo žinoma, kad Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis valdė Žemaitiją, Trakus, Gardiną ir Palenkę su Lietuvos Brastos miestu. Vyresniam broliui Algirdui, valdžiusiam Krėvą ir Vitebską, teko rūpintis santykiais su šiaurės ir rytų rusų žemėmis (pvz. Pskovu, D. Naugardu, Tvere, Maskva). Kiti Kęstučio broliai buvo paskirstyti mažesnėse srityse: Mantvydas valdė Kernavę ir Slanymą, Narimantas – Pinską, Karijotas – Naugarduką, Liubartas – Voluinės žemes, o Jaunučiui liko Vilnius. Atkreipkime dėmesį į tai, kad su Rytais mes buvome susiję ne širdimi – lietuviai valdė rytų teritorijas, su jų savitomis religinėmis, kultūrinėmis, tautinėmis, paprotinėmis tradicijomis. LDK teritorija pati buvo vienu metu ir rytai, ir vakarai.

Religinė ir kultūrinė įvairovė atsispindėjo ir LDK rašto raidoje. Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo naudojamas net iki XIV a. pabaigos. Kai prireikė kanceliarinės kalbos, lietuviai parodė gerą užsienio kalbų mokėjimo lygį, nes santykiuose su Vakarais būdavo rašoma lotyniškai, kartais vokiškai, kai buvo koks reikalas su Rytais, būdavo rašoma ir gudų rašto kalba, kilusia iš senosios bažnytinės slavų kalbos.

To meto vartojamoji rašto kalba visose rusų kunigaikštystėse, Lenkijos valdomoje Galicijoje ir Rumunijoje buvo senoji slavų kalba, tačiau šia kalba niekas nebekalbėjo. Autoriaus apibendrinimas, kad “barbariškieji Rytai mūsų karžygiams padovanojo slaviškąją raštiją ir kalbą“ nėra teisingas. Šią kalbą ne tik lietuviams, bet ir romanams, ir vakarų, ir, autoriaus minimiems, rytų slavams padovanojo pietų slavai – juk ji buvo sudaryta Salonikų graikų makedonų tarmės pagrindu. Valdovų rūmų ekspozicijoje teko matyti švininę lentelę, manoma, su senaisiais graikų ir senovės lietuvių rašmenimis. Gal mes dar nepakankamai ištyrėme ir žinome savo šaknis?

Kiekviename krašte senoji bažnytinė pietų slavų kalba savitai plėtojosi, pasipildydama vietos gyventojų vartojamais žodžiais. LDK kanceliarinė kalba plėtojosi veikiama ukrainiečių ir ypač gudų. Maskvoje Lietuvos raštų kalbą net vadino lietuvių kalba, nes raštuose buvo įterpiama daug lietuviškų žodžių. Jei rusai (amžininkai) patys tapatino lietuviškąjį bažnytinės kalbos variantą su lietuviais, kodėl autoriaus apibendrinimai, kalbant ir apie XIV a. Lietuvą, ir apie visus kitus laikotarpius, nuolat dvelkia vėlesne XIX a. carinės Rusijos ir XX a. laikų geografija?

Viduramžiais beveik visur rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tautos kalbos. Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai, Lietuvoje ir visuose rytuose – specialia slavų rašto kalba. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška, nei Lietuva nebuvo slaviška ar rusiška. Jei palyginsime XIV a, žemėlapius su vėlesnių amžių žemėlapiais, nesunkiai pastebėsime objektyvią slaviškos kanceliarinės kalbos vartojimo Lietuvos valstybėje priežastį – LDK valstybinių sienų augimą rytų kryptimi, kuris niekada nesutapo su mažos baltų genties, lietuvių, paplitimo arealu.

Su Rytais mes buvome susiję ne širdimi – lietuviai valdė rytų teritorijas, su jų savitomis religinėmis, kultūrinėmis, tautinėmis, paprotinėmis tradicijomis. LDK teritorija pati buvo vienu metu ir rytai, ir vakarai.
Diana Nausėdienė

Mūsų tauta valdė keleriopai didesnes teritorijas, nei užėmė pati gentis, ir buvo laikas, kai galėjo diktuoti valstybinę valią rytų slavams iki pat Juodosios jūros, Krymo chanato ir Maskvos kunigaikštystės. Speciali slavų rašto kalba liko valstybine kanceliarine ne todėl, kad lietuvių tauta nutautėjo, o todėl, kad ši kalba buvo tiesiog būtina, lietuvių valdomos valstybės sienoms sparčiai plečiantis į rytus. Juk ir ukrainiečiai, ir gudai, ir rusai suprato senąją bažnytinę slavų kalbą.

Tuo tarpu lietuviai mokėjo ne tik savo, bet ir visas aplinkines rytų bei vakarų kalbas t.y. kanceliariniu, kalbiniu ir kultūriniu požiūriu buvo puikiai išsilavinę. Nuo XVI a. vidurio Lietuvoje pradėta vartoti ir lenkų ( vakarų slavų) kalba. Prasidėjo laipsniškas kalbinis, kultūrinis tam tikrų aukštesniųjų sluoksnių atstovų nutautėjimas vakarų kryptimi, kuris sustiprėjo XVII-XVIII a. Pažvelkime į to meto žemėlapius, LDK valstybinių sienų pasikeitimus, ir pamąstykime, kaip tai buvo susiję su lenkų kalbos vartojimu.

Atkreipkime dėmesį į paradoksą, kad kultūrinė vakarietiška lenkų įtaka apskritai laikoma nutautėjimu ir visišku blogiu, o kitų V. Europos šalių kultūrinė įtaka vertinama, kaip neabejotinas gėris. Peršasi svarbi išvada, kad manierų ir kultūros sklaidos negalima matuoti tik tautiniais masteliais, reikia remtis ne vienu, o keliais objektyviais kriterijais.

Atskirkime dar du procesus: kalbinį, kultūrinį nutautėjimą, nuo naujų įvardžių atsiradimo kalboje. Nauji kreipiniai buvo natūraliai būtini, naujai atsirandantiems socialiniams ryšiams ir reiškiniams įvardinti. Būtent viduramžiais atsirado vertikalusis bendravimas, kai pokalbio dalyviai priklausė skirtingoms socialinėms grupėms, ir iškilo poreikis naujam kalbiniam etiketui.

Kokioje kultūrinėje terpėje – rytų ar vakarų jis formavosi? Smalsu ir norisi sužinoti, kodėl autorius lietuvišką kreipinį „Jūs“ kildina ne iš pačios lietuvių kalbos – lietuviškos žodžio “jūs“ daugiskaitos pritaikymo naujoms socialinėms reikmėms, o iš rytietiško, rusiškojo slaviškojo „вы“, o gal daugeliui nežinomo gudiškojo - ?, o ne pvz. iš vokiškojo „Sie“. Raštus lietuviai viduramžiais t.y. pradedant XIV a. rašė ir į vakarus, ir į rytus, ir vokiškai, ir senąja, modifikuota pietų slavų kalba, vartojo pagarbius kreipinius įvairiomis to meto kalbomis.

Lietuviškojo „Jūs“ poreikis galėjo būti nulemtas ir vakarų kultūros. Jei kultūrinis, kalbinis aukštesniųjų sluoksnių nutautėjimas vyko vėliau lenkų įtakoje, o tai reiškia vakarų slavų įtakoje, o patys lenkai kreipinio „Jūs“ lenkų kalboje vengia, reikia manyti, kad autorius remiasi lingvistine studija, įrodančia, kad lietuviškojo įvardžio „Jūs“ kilmė yra neabejotinai rytų slavų, o ne germanų pvz. vokiečių kultūrinės įtakos pasekmė. Būtų įdomu sužinoti šaltinį, nes jau ne kalbine, o kultūrine, sociologine prasme kyla kitas poleminis klausimas: ar gali autorius įrodyti, kad naujo įvardžio atsiradimas Lietuvoje kultūriškai nebuvo sąlygotas būtent vakarietiškosios kultūros ir vakarų etiketo plitimo į rytus ? O gal abiejų kultūrų – ir rytų, ir vakarų ? Šio teiginio patvirtinimu galėtų tapti pvz. pasaulio kalbų struktūrų atlasas, kuriame lietuvių kalba priskiriama prie 15 kalbų iš 207, kuriose antrojo asmens įvardžių vartojimas mandagumui išreikšti yra ypač jautrus ir turtingas.

Jei palyginsime XIV a, žemėlapius su vėlesnių amžių žemėlapiais, nesunkiai pastebėsime objektyvią slaviškos kanceliarinės kalbos vartojimo Lietuvos valstybėje priežastį – LDK valstybinių sienų augimą rytų kryptimi, kuris niekada nesutapo su mažos baltų genties, lietuvių, paplitimo arealu.
Diana Nausėdienė

Bet grįžkime prie esmės – prisiminkime rimtesnius išbandymus, juk lietuvių kalba ir lietuviai išlaikė ne vieną grubų rytų slavų bandymą juos nutautinti – lotyniškąją abėcėlę pakeisti kirilica – ir kantriai kratėsi „rytietiškų slaviškų dovanų“ tol, kol nusikratė. Geriausias nenuginčijamas įrodymas yra pati XXI a. lietuvių kalba. Lingvistinis perlas, kurį brangina ir vertina viso pasaulio mokslininkai lingvistai, antropologai, istorikai, bet nevertina kai kurie lietuviai – seniausia indoeuropietiška prokalbė, atkakliomis kalbininkų ir tikrų lietuvių (štai kada galima drąsiai naudoti šį terminą be jokių apribojimų) pastangomis išsaugota, ir saugojama savo archaiškiausia ( ? ) t.y. autentiškiausia forma. Ar pajėgsime savitą identitetą ir unikalią kalbą nunešti į XXII a.? Štai kur klausimas, vertas Hamleto – būti ar nebūti ?

Trumpam grįžkime prie autoriaus teiginio „ginklu apsigynę nuo Vakarų krikščionių, mes kultūriškai ištirpdavome beribiuose Rusijos plotuose. Nors krikštu susisaistėme su Vakarais, širdimi vis dėl to likome su Rytais“.

Pasitikslinkime, ką šiame sakinyje religiniu, teritoriniu požiūriu išsako autorius – nors priėmėme Vakarų krikštą, širdimi vis dėl to likome su Rytais t.y. su stačiatikių tikėjimu? Bet tai – istorinė netiesa. Priėmę Vakarų krikštą, būdami pagonys (tik autoriaus, o ne XV a, lietuvių valia) vis dėlto likome širdimi sutapatinti su kitais krikščionimis – Rytų – Graikiškosios Bažnyčios pakrikštytais slavais? Bet lietuvių gentys tautiniu, religiniu, pasaulėžiūriniu požiūriu net po krikšto nesitapatino su Rytų slavais. Kaip byloja faktai, XV a. jų širdis, pasaulėžiūra išliko baltiška, lietuviška. Bet autoriaus širdžiai neįsakysi, ji liko Rytuose, tad paklauskime, kokiuose? Kurio šimtmečio? Kokius mistinius Rytus jis kuria šiuolaikinio skaitytojo sąmonėje ir kodėl?

Prisiminkime, kas su lietuvių tapatybe įvyko iš tikrųjų. 1251-1253 m. Mindaugo krikštas ženklino bendros romėniškos krikščionybės slinktį į rytus, bet krikščionybė Lietuvoje tuo metu neprigijo. Tik po 138 metų, t.y. 1389 m., Popiežius Urbonas VI patvirtino Jogailos atliktą krikštijimo darbą Vilniuje ir naujos vyskupijos kūrimą. Tik po 162 m. t.y. 1413 m. Vytautas ir Jogaila pakrikštijo pirmuosius pagonių būrius Žemaitijoje. Tai buvo vakarietiškos krikščioniškosios kultūros daigai pagoniškoje Lietuvoje.

Pagalvokime, ar socialinių normų perėmimo prasme to meto krikščioniškojo Vakarų etiketo normos lietuviams buvo svetimos? Patikrinkime logiką. Taip, jos buvo svetimos. Bet kodėl svetimos? „Nesuprantamos dėl to, kad pagonys, širdimi likę rytuose?“ O gal nesuprantamos, nes Ordino nešamos ginklu, susipriešino su savo humanistiniu turiniu ir jo lietuvių akyse neteko?
Diana Nausėdienė

Po krikšto pagoniški Rytai palaipsniui (per ilgą istorinį laikotarpį) tapo Vakarų krikščionimis. Ar kultūriškai lietuviai ištirpo? Tautiniu ir religiniu požiūriu mes ilgus šimtmečius išlikome ne su rytais ar vakarais, o buvome savimi, su senąja, savita, unikalia paskutinių Europos pagonių pasaulėžiūra, kurią vėliau (kitaip nei teigia autorius) modernizavome vakarietiška linkme taip, kad, kitaip nei išnykę jotvingiai, žemgaliai, sėliai, prūsai ir kt. mažų tautų, išsaugojome savo nacionalinį identitetą ir seniausią indoeuropiečių prokalbę iki pat XXI a., nors teritorine prasme Lietuvos valstybė ir sumažėjo. Įvyko kultūrinė baltų genties evoliucija, nes palaipsniui įsiliejome į Vakarų krikščioniškąją kultūrą, išsaugodami nacionalinį savitumą. Įvyko Lietuvos religinė, o su ja ir kultūrinė slinktis į Vakarus, ne į Rytus.

Išsikelkime kitą poleminį klausimą. Ar autoriaus suformuluoti sekantys apibendrinimai nėra pseudo apibendrinimai etiketo prasme?: „ginklu apsigynę nuo Vakarų krikščionių, mes kultūriškai ištirpdavome beribiuose Rusijos plotuose. Nors krikštu susisaistėme su Vakarais, širdimi vis dėl to likome su Rytais. Todėl istoriškai Vakarų etiketas mus pasiekdavo lėčiau, tikriems lietuviams, širdimi vis tiek išlikusiems pagonims, jis buvo svetimas ir nesuprantamas.“

Pradžiai aiškiai atskirkime dviejų visiškai skirtingų savo esme sąvokų turinį: Vakarų etiketą – t.y. elgesio dvare taisykles, kaip visų pirma luomines normas, įtvirtinančias socialinius skirtumus ir kitą sąvoką – tikėjimą – vyraujančią pasaulėžiūrą, reguliuojančią dvasinius tikėjimo klausimus.

Atkreipkime dėmesį ir į tai, kaip Vakarų etiketo sąvoka kito istorinėje eigoje. Tai, ką mes XXI a. suvokiame kaip Vakarų etiketą, nėra tapatu Vakarų etiketui, kuris sklido iš Vakarų kartu su krikščionybe, nėra tapatu skirtingiems etiketams, galiojusiems skirtingose V. Europos dvarų visuomenėse viduramžiais, renesanso laikotarpiu, Vakarų etiketu, gimusiu Prancūzijoje barokiniame Liudviko XIV dvare, tapusiu sektinu pavyzdžiu V. Europos ir Rytų dvarams, XIX a., XX a. vakarų dvarų etiketais vėliau evoliucionavusiais į savoir-vivre, gentility ( mokėjimą elgtis, aristokratiškumą ) ir tiesiog geras manieras.

Dabar, išnarplioję sąvokų veltinį, pagalvokime, ar socialinių normų perėmimo prasme to meto krikščioniškojo Vakarų etiketo normos lietuviams buvo svetimos? Patikrinkime logiką. Taip, jos buvo svetimos. Bet kodėl svetimos? „Nesuprantamos dėl to, kad pagonys, širdimi likę rytuose?“ O gal nesuprantamos, nes Ordino nešamos ginklu, susipriešino su savo humanistiniu turiniu ir jo lietuvių akyse neteko? O gal nepriimtinos, nes svetimos, prieštaraujančios savasčiai, identitetui ir moralei, brukamos prievarta, aiškiai deklaratyvios su ryškiai matomu teritorinės ekspansijos tikslu, netekusios krikščioniškosios esmės ? Būtina atkreipti dėmesį, ir į tai, kad to meto Bažnyčios politika skyrėsi nuo Ordino politikos.

Grįžkime prie krikščioniškojo mandagumo. Popiežiaus nuncijus Florencijoje ir Venecijoje Džiovanis dela Kasa savo gerų manierų vadovėlyje „Apie papročius“, kuris pasirodė dar 1550-1555 m., pabrėžė du dalykus: kad elgesys būtų tinkamas, žmogus turi vadovautis visų pirma etikos principais. Jei elgesys bus grindžiamas vertybėmis ir protu, jis visada bus priimtinas, bet ir surašytų elgesio normų sąvadas, t.y. etiketas jam labai pravers. Tinkamas elgesys buvo suprantamas, kaip krikščioniškosios (!) etikos ir etiketo lydinys.

Apie tai daugiau – kitoje teksto dalyje.

Autorė yra VU TVM dėstytoja.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nausėda ir Skvernelis suderino planus: kartu imsis griauti „gyvulių ūkį“ papildyta (100)

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį su premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujamu ministrų...

Po Vilnių sudrebinusių skandalų postą palieka Šimašiaus patarėjas Zubriakovas papildyta Šimašiaus komentaru (101)

Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus patarėjas viešiesiems ryšiams Aleksandras...

Boriso Johnsono košmaras Dauning Strite: baigė pokalbį telefonu ir supanikavo (78)

Borisas Johnsonas baigė pokalbį telefonu ir supanikavo. Tai buvo šeštadienio vakaras, ir jis ką...

Policija į reidus išsirengė su aplinkosaugininkais: matuoja, kiek teršia automobiliai (8)

Kaune policijos pareigūnai drauge su Aplinkos apsaugos departamento specialistais išėjo į...

JAV oro pajėgų Europoje vadas apie Kaliningradą: mes turime planą (160)

Jungtinės Valstijos yra pasirengusios neutralizuoti Kaliningrado oro gynybos sistemą, jei to...

Skvernelis sako, kad rado kompromisus su prezidentu dėl jo mokesčių pasiūlymų

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sako, kad su prezidentu Gitanu Nausėda rado kompromisą...

Rozova pateikė savo versiją: įsivaizduoju, kad kažkam tai sukelia azartą papildyta 12:20 val. (9)

Parlamentarė Irina Rozova pirmą kartą po to, kai kilo skandalas dėl jos ryšių su po diplomatine...

Žemaitaitis prabilo apie pasitraukusių kolegų planą: atsiverčia tikrosios kortos, kodėl tai buvo daroma (59)

„Aš vadovaujuosi tuo, kad niekada nereikia pulti ir kerštauti žmogui, kuris tave įskaudina arba...

Zuokas kreipėsi į prezidentą: suteikite politinį prieglobstį Snowdenui (136)

Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, kad šis...

Veryga ragina medikus prabilti: ar gydymo įstaigos kelia atlyginimus? (31)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga kreipėsi į šalies gydymo įstaigų, savivaldybių...