Pradžioje V. Sinica lyg ir tiksliai atskleidžia J. Jurgelio pateiktą A. Kraujelio veiklos įvertinimo argumento esmę: „J. Jurgelis ... teigia, jog pagrindinis A. Kraujelio nusikaltimas – egzekucijų be teismo vykdymas, kurių jis galimai ne vieną atlikęs. Tokia egzekucija pagal tarptautinę teisę yra karo nusikaltimas.“ Tačiau, kaip bebūtų keista, čia net neprasidėjusi ir baigiasi tarptautinės teisės nuostatų, kuriomis J. Jurgelis remiasi savo straipsnyje, analizė. Toliau V. Sinica tikrąjį J. Jurgelio argumentą pakeičia klasikiniu „šiaudiniu žmogeliuku“, kurį, žinoma, sudoroti daug lengviau. Karo nusikaltimai nejučia pervadinami kriminaliniais nusikaltimais, tarptautinė teisė pamirštama, ir kalbama jau apie sovietinę (kaip teigiama straipsnyje, okupacinę, ir todėl – negaliojančią) teisę.
J. Jurgelio gan siaurus, keleto žmonių veiksmų ir jų vertinimo problemų linkme nukreiptus argumentus V. Sinica perkelia į „platesnį“ kontekstą – Rusijos propagandinio karo ir sovietinės antipartizaninės propagandos kontekstą. Oponento patalpinimas į šiuos kontekstus, nors oponentas nedavė nei mažiausio pagrindo tokiam jo priskyrimui, ir sudaro juodinimo strategijos esmę.
Taigi, kokį argumentą matome straipsnio pabaigoje? „Jei laikome, jog partizanai turėjo laikytis krašte primestos teisės ar negalėjo mirtimi bausti juos išdavinėjusių civilių gyventojų, bendradarbiavusių su okupacinėmis struktūromis, belieka visą partizaninį judėjimą nurašyti kaip banditus ir kriminalinius nusikaltėlius. Kaip mokė sovietinis istorijos pasakojimas, partizaninis judėjimas tokiu atveju suprantamas ne kova už nepriklausomybę, o nusikaltėlių gaujų siautėjimas.“ V. Sinica paaiškina ir tai, ką turi omeny kalbėdamas apie partizanų turėtą teisę bausti mirtimi. Jis teigia, kad „partizanai linčiavo išdavikus ir kolaborantus, patys buvo budeliai ir teisėjai viename asmenyje“. Tačiau V. Sinica nemato problemos tokiose, pasak jo, partizanų nuolat vykdytose egzekucijose: straipsnyje iš esmės teigiama, kad kova už teisingą reikalą suteikia indulgenciją elgtis kaip nori.
Įstatymu „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ nurodoma, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, 1949 m. pasirašydama vasario 16-osios deklaraciją, buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti kovai už Lietuvos laisvę, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Įstatymo nuostatos atspindi tam tikrą Lietuvos Respublikos poziciją vertinant pokario kovas. Nors partizanai – kaip ginkluoto konflikto dalyvių kategorija – buvo itin mažai ginami to meto tarptautinės humanitarinės teisės, Lietuvos Respublika teisės aktais pripažino jų vadovybę teisėta kovos šalimi, o ginkluoto pasipriešinimo dalyvius paskelbė Lietuvos kariais savanoriais. Tačiau ar tai reiškia, kaip mums sako V. Sinica, kad partizanams pripažįstama indulgencija daryti ką nori ir kaip nori?
Ne. Teisėta valdžia nereiškia indulgencijos daryti ką nori. Pavyzdžiui, teismai yra sukurti vykdyti teisingumui. Tačiau teisėjo mantija nereiškia teisės bet kurį žmogų pasiųsti į kalėjimą tik panorėjus; šiandien teisė numato ilgą ir komplikuotą procesą, kurį įvykdžius teisėjas gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Karo lauko teismai vyksta supaprastinta tvarka, bet net II pasaulinio karo metu juose būdavo privaloma paisyti procedūrų, pvz., išklausyti kaltinamąjį, suteikti jam galimybę gintis. Lygiai taip pat ir policininko uniforma nesuteikia teisės be atodairos naudoti ginklą, pvz., nušauti įtariamąjį nusikaltėlį, jei policininkas nuspręstų, kad jam per daug sudėtinga pristatyti pastarąjį į nuovadą; taip pasielgęs policininkas pats atsidurtų ant kaltinamųjų suolo. Iš tiesų kiekviena teisė yra tuo pačiu ir atsakomybė, pareiga.
Taigi, partizanai, vykdydami bausmes asmenims, bendradarbiavusiems su sovietų valdžios institucijomis, negalėjo to daryti be atodairos. Tiek jų veiksmai, tiek vadų įsakymai atlikti veiksmus turi būti matuojami pagal tarptautinės humanitarinės teisės normas.
Ar tokios nuostatos pripažįstamos ir taikomos ir Lietuvos Respublikos teismų? Žinoma. Apie tai, kaip vienu partizaninio karo veiksmų atveju buvo pritaikyta tarptautinė humanitarinė teisė Europos Žmogaus Teisių Teisme, ir, kaip tą teisę perėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jau esu rašęs straipsnyje „Kodėl būtina iš naujo įvertinti A. Kraujelio veiklą?“. 2011 m. kovo 16 d. nuosprendyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo:
„<...> kolegija pažymi, kad civilių beginklių žmonių žudymas negali būti pateisinamas jokiais politiniais, kariniais ar kitokio pobūdžio tikslais. Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius įvykius, kurių metu buvo atimtos gyvybės Lietuvos gyventojams, pažymėtina, kad <...> partizanai <...> kaip kombatantai turėjo ne tik teisę karo ar ginkluoto konflikto metu naudoti jėgą, bet ir pareigą laikytis karo taisyklių ir papročių. Tiek Lietuvos partizaninio karo metu (1944-1953 m.) Lietuvos teritorijoje galiojusi, tiek šiuolaikinė tarptautinė teisė besąlygiškai draudžia žudyti ar be teismo sprendimo atimti gyvybę civiliams gyventojams, taip pat iš ginkluotos kovos pasitraukusiems arba joje nedalyvaujantiems (hors de combat), nors ir priešo pusę palaikantiems asmenims. Pripažintina, kad partizanai <…> galėjo atimti civilio beginklio asmens gyvybę, tačiau tik pagal kompetentingo (karo lauko) teismo teisėtą nuosprendį, kuriuo nusikaltusiam asmeniui paskirta mirties bausmė.“
Pagrįsdama šias išvadas teisėjų kolegija pateikė nuorodas į tarptautinės teisės šaltinius, taip pat – ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje „Kononovas prieš Latviją“.
Ar ši byla pateko į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenį „Teismų praktika“, kitaip sakant, ar ji buvo įtvirtinta kaip sektinas pavyzdys Lietuvos teismams? Iš esmės – taip. Tokiu pavyzdžiu buvo pripažinta pati jau minėta Europos Žmogaus Teisių Teismo byla „Kononovas prieš Latviją“, kuria remiantis ir buvo suformuluotos aukščiau cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo mintis. Ši byla buvo publikuota minėto biuletenio 2011 m. rugpjūčio 8 d. numeryje, tokiu būdu ją pripažįstant sektinu teisės šaltiniu.
Juk aukščiau nurodytą citatą iš Teismo nutarties galima interpretuoti taip, tarsi visi partizanų vadų, nepasivarginusių sudaryti karo lauko teismus, įsakymai yra teisėti, nesvarbu, ką įsakoma nužudyti tuo konkrečiu įsakymu: trėmimų organizatorių, nėščią moterį ar šeimą su visais vaikais. Kai nebėra skirtumo tarp vado įsakymo ir teismo nuosprendžio, nebėra ir kaltės už neteisėto įsakymo vykdymą. Pastebėtina taip pat ir tai, kad vado kaip teismo viename asmenyje interpretacija yra visiškai antiistorinė: šaltiniuose nėra duomenų apie tai, kad Lietuvos partizanų vadai būtų manę vykdą teismo pareigas. Toks teiginys neatitiko ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorinės-archyvinės pažymos „Dėl partizanų vykdytų mirties bausmių“, kuri Teismui buvo pateikta aptariamoje byloje. Kaip bevartysime šį gluminantį teiginį, jau aukščiau parodėme, kad net ir teisėjas negali bausti žmogaus kada panorėjęs – be teismo. Taip pat, ką besakytume apie šią nutartį, ne ji, o jau minėtoji byla „Kononovas prieš Latviją“, buvo to paties Aukščiausiojo Teismo įvertinta kaip sektinas pavyzdys teismams Lietuvoje.
Taigi, ne pagal sovietinę, o pagal tarptautinę humanitarinę teisę, taikytiną Lietuvos teritorijoje vykusio karinio konflikto, partizaninio karo, metu, šiandieninės Lietuvos institucijos, įskaitant ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, turėtų vertinti pokario metu vykdytus nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus. Visus nusikaltimus, įskaitant ir tai, ką V. Sinica taikliai pavadino „linčiavimu“. Taip daryti Lietuva yra įsipareigojusi savo teisės aktais, prisijungimu prie tarptautinių sutarčių, teismų praktika.
Ar toks „linčiavimas“ – karo nusikaltimas – įvyko, pvz., Antano Kraujelio ir Mykolo Urbono nužudytos Prano ir Leokadijos Gečių šeimos atveju, kuriam daug dėmesio skiria J. Jurgelis? Neabejotinai. Iš M. Urbono 1952 m. spalio 29 d. apklausos protokolo matyti štai kas. Buvo praėjusi savaitė po M. Urbono brolio ir kitų septynių partizanų žūties netoli Gečių sodybos. M. Urbonas susitiko su L. Gečienės tėvu Antanu Kulioniu ir sužinojo, jog partizanų žuvimo dieną Gečiai buvo išvykę į Uteną. Jis nusprendė, jog tai jie išdavė partizanų buvimo vietą MGB. Padaręs tokią išvadą, jis dar ilgą laiką slapstėsi, bet praėjus dar trims savaitėms nukeliavo pas A. Kraujelį, kuris apie Gečius tuo metu dar nieko nežinojo. M. Urbonas papasakojo A. Kraujeliui, kodėl Gečius reikia nužudyti, susitarė, kur susitikti tuo tikslu.
Kaip šiandien jau turbūt visi pripažįsta, V. Sinicos žodžiais tariant, partizanai „nulinčiavo“ ne tuos asmenis. Kas neturėtų labai stebinti, kalbant apie linčiavimą.
Siūlymas laikyti visiškai teisėtais visus partizanų veiksmus, padarytus siekiant teisingo tikslo – Lietuvos laisvės – puikiai rezonuoja su didžiosios rytų kaimynės pozicija Europos Žmogaus Teisių Teismui sprendžiant bylą „Kononovas prieš Latviją“ 2007-2011 m. Tiesą sakant, tai yra ir standartinė pozicija rytų kaimynės didžiajame pasakojime, kuris vadinasi „Didysis Tėvynės karas prieš fašistinius grobikus“. Pagal šį pasakojimą, NKVD, raudonųjų partizanų, sovietinės kariuomenės veiksmai, nukreipti prieš civilius, kolaboruojančius ar kolaboravusius su „fašistiniais grobikais“, yra teisėti iš principo. Jei partizanai nužudė ir sudegino tuos, kuriuos įtarė išdavus jų bendražygių būrį (kaip ir buvo nutikę Kononovo byloje nagrinėtu atveju), jie tam turėjo teisę. Šio diskurso perkėlimas (iš esmės, nors „geriečiai“ ir „blogiečiai“ kiek kiti) į Lietuvos istorinį pokario pasakojimą kelia nuostabą.
V. Sinicos straipsnyje randame ir užuominų apie partizanų vykdyto „linčiavimo“ paliestus asmenis – tuos, kurie šiandien yra Lietuvos piliečiai, ir kurių artimuosius, „kolaborantus“ ir „išdavikus“, nužudė partizanai. Tokių Lietuvoje yra nemažai, nes ilgai trukęs partizaninis karas, kalbant apie žmogiškuosius nuostolius abejose barikadų pusėse, o taip pat – pozicijų bandžiusių neužimti gyventojų tarpe, Lietuvai kainavo nepaprastai brangiai. Šiandien didėjančios grėsmės iš vienos rytų kaimynės akivaizdoje, pasikartojančių informacinio karo atakų fone, galime rinktis, ką pasakyti tiems žmonėms.
Galime jiems pasakyti kartu su V. Sinica, kad bet kokį smurtą jų artimųjų atžvilgiu pateisiname, nes jų artimieji tiesiog atsidūrė ne toje barikadų pusėje (arba, laiku nepasirinko „teisingos“ pusės, arba, tiesiog buvo netinkamu laiku netinkamoje vietoje – kaip Gečiai). Taip darytume beatodairiškai bandydami pateisinti ar ignoruodami nepateisinamus dalykus, suteikdami nekvestionuojamas indulgencijas vienai iš pokario kovų pusių. Atrodytų, kad tai bent kartais ir darome – ką puikiai atskleidė J. Jurgelio straipsnis. Karas yra karas, jame žūsta žmonės, ir anaiptol ne visi nuo partizanų kulkų žuvę asmenys laikytini karo nusikaltimų aukomis. Tačiau tais atvejais, kai būtent tokia yra tiesa, aukų artimiesiems turbūt reta patriotizmo pamoka yra skaudesnė už galimybę pamatyti, kaip valstybė pagerbia jų tėvų ar senelių „linčiuotojus“ statusais ir medaliais.
Bet yra ir kita galimybė. Kaip Europos valstybė, iškeldami įstatymo viršenybės principą, galime išlaikyti įstatymais prisiimtą įsipareigojimą vienodai vertinti visus pokario metu padarytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Ir jei tokie yra faktai, pripažinti, jog ne visada teisingo siekio užsibrėžę žmonės savo elgesiu reprezentuodavo tuos teisingus siekius. Tik kai kuriuos statusus tada reikėtų atšaukti, nusegti kai kuriuos medalius.
Galima būtų svarstyti, kuri iš šių pozicijų pradžiugintų, o kuri – galbūt nuviltų rytų kaimynės propagandinio karo strategus. Tačiau man nekyla abejonių, kuri iš šių pozicijų būtų teisinga, ir kuri geriau įkūnytų tą Lietuvą, už kurią daugybė žmonių, įskaitant partizanus, kovojo. Man taip pat nekyla abejonių, kuri pozicija suteiktų daugiau galimybių visuomenės sutelktumui grėsmės akivaizdoje.
