Šįkart turiu galvoje Petrą Griškevičių, kuriam liepos 19 d. sukaktų 90 metų nuo gimimo ir kuris, beje, atvedė į valdžią grupelės bendražygių dabar taip garbinamą įpėdinį.
Studijuodamas Vilniaus universitete ir penktadieniais lankydamas jo karinės katedros užsiėmimus Čiurlionio gatvėje, per auditorijų langus vis regėdavau, kaip juoda „Volga“ įsuka į kitapus gatvės esantį namo kiemą ir už juodos tvoros išlipa Antanas Sniečkus. Šis Maskvos statytinis LKP CK sekretoriumi išbuvo nuo 1940 m. rugpjūčio 15 d. iki savo mirties 1974 m. sausio 22-ąją, tai yra, beveik 34 metus, jeigu įskaitysime ir daugiau kaip trejus Maskvoje praleistos nacių okupacijos metus.
Jis įtiko ir J. Stalinui, ir N. Chruščiovui, ir L. Brežnevui, nors, kaip rašo žurnalistas Aras Lukšas, A. Sniečkus patyliukais nepritarė sovietinio lyderio kukurūzų vajui, nesutiko nei dėl nacionalinių kadrų politikos, nei dėl visokių draudimų. Debesys virš A. Sniečkaus galvos pradėjo tvenktis dar 1959 m., kai SSKP CK plenume jo adresu buvo išsakyta daug kritikos dėl besaikio tų kadrų kėlimo ar lėšų švaistymo atstatant Trakų pilį, bet J. Stalino numylėtinis išsilaikė iki pat savo mirties.
Tai atspindėjo tuo metu tvyrojusią stagnacinę L. Brežnevo atmosferą. S. Grybkauskas pastebi, kad bene įspūdingiausias V. Charazovo atliktos nomenklatūros apklausos rezultatas yra charakteristikos, kurios iš formalių to meto atsiliepimų išsiskiria atviru neigiamu kandidatų savybių įvardijimu, gana tiksliai nusakytais asmenybės bruožais. Taip atsirado jo paslaptingas „Mėlynasis sąsiuvinis“, kuriame buvo surašytos tos charakteristikos. Beje, V. Charazovas gyveno 94 metus ir tik pernai rugpjūtį Maskvoje mirė...
Taigi, 1974 m. vasario 18 d. įvykęs LKP CK plenumas „išrinko“ P. Griškevičių LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Sovietinėje Lietuvoje prasidėjo nauja era – 13-ka pasyvumo, ištežimo, visiško atsidavimo Maskvai laikotarpis. Kaip ir apie L. Brežnevą, taip ir apie P. Griškevičių atsirado aibė anekdotų. Viename tokių pasakojama, kaip Maskva atsiunčia P. Griškevičiui sovietinės prabangos viršūnę – naujutėlaitę „Volgą“. Šis įsėda į automobilį ir mato, kad jame nėra vairo. Puola skambinti vyriausybiniu telefonu į Maskvą, o kitame laido gale jam sako: „Tu, Petrai, džiaukis automobiliu, o kaip ir kur vairuoti – Maskva spręs...“
P. Griškevičiaus biografijoje pabrėžiama, kad jis „uoliai vykdė SSKP politiką, diegė kabinetinį darbo stilių, buvo labai atsargus, nerodantis didesnės iniciatyvos, ir tai atitiko L. Brežnevo stagnacijos vadovo tipą. Nuolaidžiavo rusifikacijai. P. Griškevičiaus vadovavimo metais daugelyje Lietuvos SSR gyvenimo sričių sustiprėjo paradiškumas, nomenklatūrinių darbuotojų neveiklumas, protekcionizmas ir korupcija. Prasidėjus M. Gorbačiovo pertvarkai reiškėsi kaip vienas konservatyviųjų komunistų jėgų pagrindinių vadovų...“
Vėliau laikraštyje „7 meno dienos“ paskelbtuose amžininko atsiminimuose buvo rašoma: „Petras Griškevičius buvo itin ramus žmogus – dažniausiai ilsėdavosi supamojoje kėdėje, juodą beretę užsileidęs ant akių, niekam netrukdydamas ir nieko nereikalaudamas. Netoliese būdavo ir medicinos sesuo, kartkartėmis tikrindavusi kraujospūdį. O jo žmonos Sofijos atvykimo visi laukdavo su baime. - O dabar išsivalysim liustras, – vos peržengusi vilos slenkstį pasakydavo pirmoji tų laikų dama“.
Žmonos valdingumas neapsiribodavo vien liustrų ar kilimų valymu. Ji dažnai liepdavo paauklėti Lietuvos radijo žurnalistus, kurių laidos ar pasisakymai neatitikdavo partinės linijos. Ypač atidžiai Sofija ir Petras klausydavo „Kolūkietiškos radijo stoties“, kažkada prisiminė buvęs jos vedėjas Jonas Ragaišis. Dažnai ją ir girdavo, bet neretai ir užsipuldavo kitus Jonus – komiteto pirmininką Joną Januitį bei pavaduotoją radijui Joną Mitalą.
Tuo ir apsiribojo P. Griškevičiaus vadovavimas. Na, dar būdavo medžioklės su puotomis šiaurės Lietuvoje, apsilankymas vienoje kitoje įmonėje, kolūkyje... Bet vienas jo talentas iki šiol nepakankamai atskleistas: pirmasis sekretorius buvo dar ir literatūrinio fronto darbuotojas, tai yra, vertėjas. Oficialioje jo biografijoje rašoma, kad P. Griškevičius parašė 13 knygų, propaguojančių SSKP ir sovietinę sistemą, o iš rusų kalbos išvertė keletą grožinės literatūros kūrinių.
Buvusi „Vagos“ leidyklos redaktorė, vertėja Bronė Balčienė, 2010 m. gavusi Literatūros redaktoriaus premiją „Trečioji lupa“, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos portale prisimena: „Petras Griškevičius, pirmasis sekretorius, o tada, kaip žinia, mus valdė sekretoriai, buvo išvertęs garsiąją Juliano Semionovo (tikroji pavardė – Julianas Liandresas) knygą, pagal kurią vėliau pastatytas filmas „Septyniolika pavasario akimirkų“. Mat, P. Griškevičius žavėjosi Štirlicu...
Ar ne taip atsitikdavo su P. Griškevičiaus vertimais? Niekur neteko aptikti jo kūrybinės bibliografijos, bet galima išskirti dar vieną literatūrinį bandymą – 1969 m. išverstą rusų detektyvų meistro Arkadijaus Adamovo apysaką iš „Drąsiųjų kelių“ serijos „Gauja“ («Стая», 1966), pasakojančią apie Maskvos kriminalinio tyrimo tarnybos kasdienybę. Nesiimu vertinti vertimo, nors turėjau beveik visą šios serijos rinktinę...
Dar galima pridurti 1974 m. balandį, vos tapus pirmuoju sekretoriumi, „Literatūroje ir mene“ paskelbtą ugningą P. Griškevičiaus straipsnį „Tarybinis menas turi tarnauti komunizmo tikslams“. Žinoma, šie rašiniai buvo sukurpti ne jo. Juo labiau, kad, kaip rašė Rokiškio spauda, mokykloje būsimas nomenklatūrininkas mokėsi, švelniai tariant, nekaip. Gimtojo Kriaunių kaimo muziejuje saugoma buvusio Lietuvos komunistų partijos vado pažymių knygelė, ir kas pagalvotų, kad jis mokėsi vienais trejetais ir tik iš tikybos turėjo penketą...
Paradoksalu, kad paskutinės P. Griškevičiaus dienos tarsi irgi buvo susijusios su jo ypač globotu menu. A. Lukšas rašė, kad 1987 m. drąsesnių minčių jau pasigirdo ne tik sovietiniuose „Literaturnaja gazeta“ ar „Ogonioke“, bet ir savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ ar „Literatūroje ir mene“, ir pirmieji viešo nepaklusnumo sovietinės Lietuvos valdžiai daigai ėmė rodytis Mokslų akademijoje ir kūrybinėse sąjungose. Sutapimas ar ne, bet tų metų lapkričio 13–14 dienomis Vilniuje vykęs Lietuvos dailininkų suvažiavimas padėjo tašką ne tik tuometinio Sovietų Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus karjeroje, bet ir gyvenime.
Suvažiavimas išties vyko itin audringai. Jame griežtai kritikuota ne tik Dailininkų sąjungos vadovybė. Kliuvo ir partinei valdžiai, ir visai totalitarinei santvarkai, varžančiai kūrybos laisvę. Prezidiume sėdėjęs P. Griškevičius posėdyje ištvėrė tik iki pietų, matyt, jautėsi blogai. Vėliau kalbėta, kad tą vakarą namie jis buvo labai susinervinęs ir nekantriai laukė pasirodant suvažiavime dalyvavusios savo dukters keramikės. Naktį pirmasis sekretorius mirė.
Toks tas neeilinis ir kartu pilkas partijos šulas. Lėtas, tingus, prisitaikęs, pretenduojantis į menišką kūrybingą asmenybę, dažnai nurodinėjęs kino ir žiniasklaidos meistrams, neišvėręs M. Gorbačiovo įpūstos „perestroikos“ karščio, perleidęs vadžias ryžtingesniam, bet irgi ano laikmečio produktui A. M. Brazauskui, kuriam ir šiandien vis primatuojamas tautos gelbėtojo skeptras.
Belieka krikščioniškai palinkėti: tegul jiems būna lengva Lietuvos žemelė...
