Ko gero, 2014-uosius metus galima vadinti Antano Smetonos metais. Taip jau sutapo, kad šiemet minėjome jo gimimo 140-metį, mirties 70-metį ir pirmo išrinkimo Lietuvos prezidentu 95-ąsias metines. Galbūt nė vienas Lietuvos vadovas taip prieštaringai nėra vertinamas kaip A. Smetona – šis kontraversiškas, gabus ir autoritarinis valstybės vadovas.
© LRS

Bet į straipsnio pradžią norėčiau iškelti vieną Post Scriptum: 1944 m. JAV tragiškai žuvęs A. Smetona buvo palaidotas Klivlendo kapinėse. Tuomet planuota jo palaikus grąžinti į Lietuvą iškart atgavus nepriklausomybę. 1975 m. prezidento palaikai buvo perkelti į Ohajo valstijos Čerdono miestelio, kur gyvena jo giminaičiai, kapines „All Souls“.

Kauno miesto meras Rytas Kupčinskas ragino palaikyti iniciatyvą 2014 m. perlaidoti prezidento A. Smetonos palaikus Kaune. Ar tai įvyks, dar nežinia. Mat pirmojo Lietuvos prezidento giminaičiai tebemano, kad jo palaikams Lietuvoje „nebus užtikrinta ramybė“... Apie kokią ramybę ir saugumą kalba užjūriečiai, sunku paaiškinti. O vietoj to Lietuvoje tebelieka styroti sovietiniai stabai, Grūto parko statulos, niekaip neišnyksta sovietinė ir komunistinė atributika, gi A. Smetonai atgulti sumanytame Prezidentų Panteone Vilniuje vis dar neatėjo laikas.

Aš į bolševikų klastingai grąžintą Vilnių nesikelsiu. Ten įsikūręs kaip Respublikos Prezidentas, bolševikams okupavus Lietuvą, nebegalėčiau pasitraukti, tapčiau jų belaisviu ir būčiau verčiamas pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymą.
Antanas Smetona

Bet grįžkime į tuos lemiamus 1940-uosius, apie kuriuos nemažai prirašyta, bet dar keli to laikotarpio akcentai nepakenks. A. Smetonos gyvenimą ypač įdėmiai nagrinėjo diplomatas Alfonsas Eidintas, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, istorikai, lituanistai, politologai, prezidento bendražygiai, giminaičiai ir kiti.

Prieš pusšimtį metų Amerikos lietuvių leidinyje „Aidai“ santrumpa J. Ž-kis (ten dirbo nuolatinis žurnalo bendradarbis Povilas Žumbakis) pasirašytame straipsnyje buvo aptarta literatūros tyrinėtojo ir žurnalisto Aleksandro Merkelio 1964 m. Niujorke išleista biografinė knyga „Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla“. Monografija buvo tarsi šio visuomenės veikėjo 1938 m. parašytos knygos „Antanas Smetona – Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas ir vadas“ tąsa, tarsi žvilgsnis per laiko atstumą.

Tas J. Ž-kis sarkastiškai vertino A. Merkelio – asmeninio prezidento sekretoriaus - pateiktą idealizuotą pirmojo Lietuvos vadovo asmenybę, pabrėždamas, kad A. Smetona lyginamas „su tokiais įžymiais mūsų tautos vyrais, kaip Vytautas Didysis, vyskupas Motiejus Valančius, vyskupas Antanas Baranauskas ir Vincas Kudirka...“, kurie esą irgi buvo kontraversiški.

Visas viltis dėdami į euroatlantinę gynybą, pasikliaudami mistiniu, teoriniu, niekada dar neįgyvendintu 5-uoju straipsniu ar bičiulių iš už Atlanto garantijomis, mes turime patys rengti krizės scenarijų, kad susirinkę vieną lemiamą naktį neskėsčiotume rankomis iš bejėgiškumo.
Česlovas iškauskas

Tas kontraversiškumas, anot autoriaus, labiausiai atsiskleidžia tragiškomis 1940-ųjų birželio dienomis, ypač per naktinį birželio 15-osios ministrų kabineto posėdį, kuriame įtemptai svarstytas SSRS ultimatumas. Jo atmosfera ir kabineto sprendimas galutinai lėmė A. Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos. Tai prezidentas neslėpė ir savo atsiminimuose (pro memoria), kuriuose daug priekaištų reiškia ministrui pirmininkui Antanui Merkiui, po prezidento pabėgimo tik tris dienas vadovavusiam Lietuvai, jo pavaduotojui Kaziui Bizauskui, generolui Stasiui Raštikiui, kuris, kaip rašė A. Merkelis, nuo balandžio 22-osios nors ir nebūdamas kariuomenės vadu, tą birželio 15-osios rytą tiesiog išverstas iš lovos ir nuvežtas į Prezidentūrą, kuris vienintelis savo dviejų dalių knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ pateikė kiek kitokią to meto įvykių versiją.

Negalima teigti, rašė „Aidai“, kad A. Smetonai Maskvos ultimatumas ar bent jos galutiniai kėslai būtų buvę staigmena. Kaip rašė A. Merkelis, A. Smetona jam taip aiškinęs, kodėl jis, 1939-ųjų spalio 10 d. atgavus Vilnių ir po 18 dienų į sostinę iškilmingai įžengus lietuviškiems daliniams, nesiskubino keltis į Lietuvos sostinę: „Aš į bolševikų klastingai grąžintą Vilnių nesikelsiu. Ten įsikūręs kaip Respublikos Prezidentas, bolševikams okupavus Lietuvą, nebegalėčiau pasitraukti, tapčiau jų belaisviu ir būčiau verčiamas pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymą“.

Stebinantis nuovokumas, kuris rodo, kad Maskvos ultimatumo Kaune buvo laukiama. Štai kodėl, kaip teigia knygos komentaro autorius, A. Smetona, kaip šalies vadovas ir kariuomenės vadas, turėjo geriau pasirengti gresiančiai okupacijai. Šiaip būdama autokratinė asmenybė, jis tą naktį nepajėgė įtikinti Vyriausybės narių bent simboliškai pasipriešinti sovietinei invazijai.

Tokiai išvadai A. Smetonos oponentai pasitelkia dar vieną argumentą: prezidentas tuomet turėjo nepaprastų galių užtikrinti bent dalinį Lietuvos saugumą. „Juk ne demokratinio Seimo, o paties A. Smetonos 1934 metų gruodžio 31 d. paskelbtame kariuomenės vadovybės įstatyme buvo štai koks straipsnis: „Respublikos Prezidentas įsako kariuomenės Vadui pradėti karo veiksmus, kai paskelbiamas Lietuvai karas arba kai priešo jėgos veržiasi į Lietuvos teritoriją“, - priminė „Aiduose“ vienas iš jo kritikų.

O jeigu šis faktas pamirštamas, tai atsiranda kitas, kurį savo parašu irgi patvirtino pats prezidentas: „1936 metų birželio 30 d. išleistas karinės prievolės įstatyme buvo įrašyti tokie žodžiai: „Lietuvos nepriklausomybės ir jos žemių neliečiamybės gynimas yra visų Lietuvos piliečių ir visų lietuvių aukščiausias tikslas ir garbinga pareiga. Tatai siekiama ... nepagailint nei savo turto, nei gyvybės“. Ši prievolė užfiksuota ir 1938 m. konstitucijoje, kuri šiuo atveju taikoma ir valstybės vadovui.

A. Merkelio ir A. Smetonos oponentai po kruopelę surinko nemažai įrodymų, kad prezidentas nebuvo tvirtas valstybininkas nuo pat 1920 m. balandį vykusių Steigiamojo Seimo rinkimų. Tačiau, kaip pastebėjo „Aidai“, nusikalstamas neryžtingumas ypač išryškėjo Lietuvos okupacijos išvakarėse. Antai, 1940 m. birželio 13 dieną A. Smetona visą dieną laukęs iš Maskvos grįžusio ministro pirmininko A. Merkio, bet tas atėjęs tik kitą dieną, 10 val. vakare, „apatiškas ir nusivylęs“. Taip ir kyla klausimas, daro išvadą autorius: „nejau prezidentui buvo sunku paskambinti A. Merkiui ir paprašyti ateiti su pranešimu apie savo vizitą Maskvoje tokiu lemtingu Lietuvai metu?“

„Nuo 1939 m. spalio 10 d. iki 1940 m. birželio 15-os praėjo daugiau kaip aštuoni mėnesiai, o kas jų būvyje padaryta pasiruošti prezidento numatytai galimai bolševikų okupacijai? - toliau retoriškai klausė J. Ž-kis. - Bene vienintelis pozityvus ateities kovai veiksmas buvo — 1940 m. birželio 2 dienos įspėjimas Lietuvos diplomatams užsienyje, kad katastrofos atveju jie Lietuvos diplomatijos šefu laikytų Stasį Lozoraitį, o jo pavaduotojais Petrą Klimą ir Jurgį Šaulį“.

Kitaip sakant, A. Merkelio prisiminimuose visa kaltė už nesuvaldytą 1940-ųjų birželio situaciją Lietuvoje tarsi suverčiama kam tik nori, tik ne A. Smetonai, o tai neteisinga. Tokią kontroversiją prieš 50 metų pastebėjo knygos vertintojai. Bet tai buvo prieš pusšimtį metų. Pagaliau tų 1940-ųjų vertinimai iš šiandienos – nutolusios beveik per 75-rius metus – pozicijų atrodo kaip nevykusi tragiškos Lietuvos lemties rekonstrukcija.

Bet ar tai leidžia šį vienvaldį, dažnai griežto ir nesutaikomo būdo Lietuvos vadovą apibūdinti ne tik kaip „nepriklausomos Lietuvos kūrėją, publicistą, teisininką, bet ir kaip neteisėtu nedemokratiniu būdu į valdžią patekusį politiką, nedemokratinio režimo kūrėją, pamynusį Konstituciją, galiausiai – bėglį, apleidusį valstybę lemiamą akimirką“?

Žinoma, ne. O bene taikliausiai dar Atgimimo metais A. Smetonos asmenybę apibudino vienas žymiausių šiuolaikinių semiotikų Algirdas Julius Greimas. Į klausimą „O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona?“ jis atsakė: „Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“. Dar jis yra pridūręs: „Mes džiaugėmės Smetonos režimo žlugimu, bet nepagalvojome, kas atsitiks jį nuvertus.“

O dabar A. Smetonos elgesį prieškaryje mėginkime projektuoti į šiandieną. Kuo skiriasi ir kuo panaši dabartinė Lietuvos situacija į 1940-ųjų aplinką? Tiesa, kol kas nėra ultimatumų be pasirinkimo, kol kas karo kanonada griaudi ne šalia Lietuvos, o ir pati Lietuva potencialų agresorių gali atgrasyti efektyviau negu anais priverstinio neutralumo laikais. Tačiau visas viltis dėdami į euroatlantinę gynybą, pasikliaudami mistiniu, teoriniu, niekada dar neįgyvendintu 5-uoju straipsniu ar bičiulių iš už Atlanto garantijomis, mes turime patys rengti krizės scenarijų, kad susirinkę vieną lemiamą naktį neskėsčiotume rankomis iš bejėgiškumo.

Pagaliau ar turime deramą lyderį?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Miestelis, kur Žolinės atlaidai – svarbiau nei Naujieji (17)

Nė dviejų tūkstančių gyventojų neturinti Krekenava rugpjūčio 15 dieną pasikeičia...

Amžius – svarbus rodiklis imant būsto paskolą (97)

Jei esate vyresnio amžiaus ir norite pasiimti paskolą, bankai jos gali ir nesuteikti.

Iš kuklios sumos išgyvenantis daugiavaikis tėtis prisipažino: ne finansiniai sunkumai yra didžiausias iššūkis (175)

800-1100 eurų – iš tokių mėnesinių pajamų Mažeikiuose gyvena Juozo daugiavaikė šeima ....

Įvertino prezidentines socdemų svajas: apie patekimą į antrą rinkimų turą svajoti neturėtų (95)

Vytenis Povilas Andriukaitis, Vilija Blinkevičiūtė ir Rasa Budbergytė – ši socdemų trijulė...

Pajuokauti sumanę Laisvės alėją rekonstruojantys darbininkai netikėtai pateko į kadrą (107)

Karštą vasaros dieną rekonstruojamoje kauniečių pamėgtos Laisvės alėjos dalyje vyko...

Avarija Vilniuje: susidūrus BMW ir „Volvo“ automobiliams buvo sužaloti 3 žmonės (23)

Trečiadienį Vilniuje įvyko eismo įvykis: susidūrė BMW ir „Volvo“ automobiliai. Medikai į...

Ekspertai juokauja: jei toks bus Karbauskio pasirinkimas, tai Vilniau, laikykis (431)

Europarlamentaro Antano Guogos vis dažnesni pasirodymai valstiečių-žaliųjų draugijoje ėmė...

Trumpas priėmė Putino iššūkį: šių ginklavimosi varžybų Kremlius tęsti tiesiog nepajėgs (1822)

Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur. Taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet...

Įrengė 22 kv. metrų butą Vilniaus senamiestyje: čia tikrai galima gyventi ir dviese (148)

Mažas butas, jeigu yra tinkamai įrengtas, gali būti puiki erdvė gyventi jaunam žmogui arba net...

Mokslininkas turi gerų žinių Palšytei ir neabejoja – Gudžius šturmuos pasaulio rekordą (9)

Rūtai Meilutyt ei būtina didinti galią, o Andrius Gudžius turi galimybių pagerinti pasaulio...