Didžiausia jos blogybė ta, kad jokios rimtos problemos negali būti sprendžiamos, jei tai prieštarauja stambaus verslo interesams. Nesvarbu, kiek skausminga ar kenksminga žmonėms ar gamtai būtų tam tikra situacija.

Jei verslo interesai reikalauja, kad situacija tęstųsi, tai ji tęsis. Taip yra dėl to, kad jaunos demokratijos valdžioje iš tikrųjų atstovaujama tik stambaus verslo interesams.

Dar geresnis pavyzdys – Klaipėdos uostas. Ten verslas dar stambesnis, interesai dar svarbesni. Todėl klaipėdiečiams teks ir toliau kęsti nuodijimą, kylantį dėl birios krovos ir kitų abejotino modernumo, užtat pigių, uosto technologijų.
Bernardas Gailius

Padangų perdirbimo įmonės gaisras Alytuje kilo praėjus dešimčiai metų po visiškai analogiško gaisro Trakų rajone. Viskas kaip ant delno: žala aplinkai tikrai rimta, nuostoliai valstybei dideli. Bet kadangi padangų perdirbėjai, o gal tik jų „patronai“ pasiekia reikiamą lygį, kad būtų valdžioje iš tikrųjų atstovaujami, tai ir po Alytaus gaisro jie nepatirs didesnių veiklos suvaržymų.

Dar geresnis pavyzdys – Klaipėdos uostas. Ten verslas dar stambesnis, interesai dar svarbesni. Todėl klaipėdiečiams teks ir toliau kęsti nuodijimą, kylantį dėl birios krovos ir kitų abejotino modernumo, užtat pigių, uosto technologijų. Praėjusią savaitę šiaurės Klaipėda kvėpavo chromu. Pakvėpuos dar ne tuo – ir niekas nieko nepadarys.

Aplinkosaugos ir žmonių sveikatos problemos negali būti iš esmės sprendžiamos, nes šiems interesams valdžioje neatstovaujama. Žmonės politikams iš tikrųjų svarbūs tik dėl savo nuotaikų per rinkimus.

Būtent nuotaikomis vadovaujamasi priimant tokius sprendimus, kurie neturi tiesioginės įtakos stambaus verslo interesams.

Nuotaikos yra antras pagal svarbą veiksnys jaunos demokratijos politikoje, nes nuotaikos lemia rinkimų rezultatus.

Rinkimų rezultatai dažniausiai nėra labai svarbūs patiems stambaus verslo savininkams. Bet rinkimų rezultatai svarbūs politikams. Todėl, kai gali sau tai leisti, politikai į visuomenės emocijas atsižvelgia ir šiuo požiūriu nuotaikos taip pat yra bent iš dalies atstovaujamos.

Logika juk aiški: mažėja apmokestinamųjų ratas – mažėja ir nepasitenkinimas. Kartu svarbu išlaikyti minimalią numatomų surinkti mokesčių sumą bent ant popieriaus ir įsisprausti į ES valstybėms-narėms paliktų pasirinkimų rėmus. Štai ir viskas, aplinkosauga čia niekuo dėta.
Bernardas Gailius

Puikus pavyzdys – automobilių taršos mokesčio įstatymas. Juk tai tiesiog dabartinio Seimo bandymas išlaviruoti tarp ES reikalavimo ir plačiosios visuomenės nuotaikų.

Politikai pajuto, kad pirminis pasiūlymas sukėlė per daug pasipiktinimo atgarsių. Todėl dabar pateikė naują pasiūlymą – apmokestinti taršius automobilius tik pirmą kartą juos registruojant Lietuvoje.

Logika juk aiški: mažėja apmokestinamųjų ratas – mažėja ir nepasitenkinimas. Kartu svarbu išlaikyti minimalią numatomų surinkti mokesčių sumą bent ant popieriaus ir įsisprausti į ES valstybėms-narėms paliktų pasirinkimų rėmus. Štai ir viskas, aplinkosauga čia niekuo dėta.

Reikia pripažinti, kad nuotaikų atstovavimas suteikia jaunos demokratijos politikai šiek tiek gyvybės ir atskiria ją nuo tikros oligarchijos. Lietuvoje nepakanka oligarchams žmones pamaitinti ir palinksminti.

Lietuvoje, kaip ir visose jaunose demokratijose, dar reikia politikams laimėti rinkimus. Todėl nuotaikų atstovavimas yra šiek tiek autentiškesnis politinis veiksmas nei paprastas minios pasotinimas.

Bet, kaip ir oligarchijoje, jaunoje demokratijoje tikroji politika prasideda tada, kai susiduria kelių panašaus įtakingumo stambaus verslo grupių interesai. Būtent tada mes pamatome tarp politikų tikrą kovą. Vyksta veiksmas, priimami drastiški ir nebūtinai logiški sprendimai.

Aš nemanau, kad naujas prezidentas ar naujas Seimas ką nors iš esmės pakeis. Demokratija subręs tik tada, kai visuomenė pati nustos pasiduoti vien nuotaikoms ir pradės aiškiau įžvelgti savo interesus.
Bernardas Gailius

Kaip ir dabar, kai susisiekimo ministras staiga nusprendė atleisti Lietuvos pašto valdybą. Sklinda gandai, kad tuo neapsiribos, kad imsis „Kelių priežiūros“ ir „Lietuvos geležinkelių“ valdybų.

Nesiimkime spėlioti, kas yra kas, nes tai atskira ir atskiro darbo reikalaujanti tema. Bet greičiausiai nesuklysime įžvelgdami bendrą principą: Rokas Masiulis atstovavo vienai žmonių grupei, o Jaroslavas Narkevičius – visai kitai. Kažkur už tų grupių greičiausiai slypi ir dideli pinigai, kuriems valdybų pertvarkymas turi aiškią logiką, nesuprantamą pašaliniam stebėtojui.

Dėl to ir verda, kaip pasakytų televizininkai, nesuvaidintos aistros. Pasak taiklios Theodore‘o Dreizerio metaforos, tikroji jaunos demokratijos politika yra verslo titanų kova.

Man, kaip ir daugeliui išsilavinusių žmonių, dėl tokios Lietuvos padėties labai gaila. Bet aš nemanau, kad naujas prezidentas ar naujas Seimas ką nors iš esmės pakeis. Demokratija subręs tik tada, kai visuomenė pati nustos pasiduoti vien nuotaikoms ir pradės aiškiau įžvelgti savo interesus.

O tai bus dar labai negreitai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (24)