aA
Turbūt daugeliui žmonių atrodo taip, kaip man atrodė iki šiol: kad diskusijos dėl atminimo lentų ir paminklų tėra per ilgai užsitęsusios, gal net liguistos „kovos“ su sovietine praeitimi apraiškos. Manau, kad mes visi klystame – viskas daug rimčiau.
Bernardas Gailius
Bernardas Gailius
© DELFI / Domantas Pipas

Taika tarp „raudonųjų“ ir „baltųjų“ Lietuvoje pasiekta jau seniai. Taip, tai buvo labai reikšmingas visuomenės susiskaldymas: į komunistus ir antikomunistus, įskundėjus ir įskųstuosius, net partizanų ir stribų palikuonis. Bet tai jau praeitis.

Aš asmeniškai manau ir studentus taip mokau, kad lūžio momentas šioje XX a. devintąjį–dešimtąjį dešimtmetį prasidėjusioje dramoje įvyko 2008 m. Tais metais būdamas Seimo pirmininku Česlovas Juršėnas pasakė Sąjūdžio jubiliejui skirtą kalbą, kurioje XIX a. sukilimus, knygnešius, partizanus, disidentus ir net komunistus suliejo į vientisą kovojusios ir tebekovojančios Lietuvos paveikslą.

Istoriškai visiškai nepagrįsta kalba sukėlė suprantamą pasipiktinimą, todėl nebuvo pastebėtas jos svarbiausias politinis akcentas: buvę komunistai (Č. Juršėno asmenyje) pripažino partizanų karo reikšmę Lietuvai. „Raudoniesiems“ nusileidus dėl šio – esmingiausio konflikto klausimo, „baltieji“ galėjo ramia sąžine pripažinti taiką.

Kad taika tarp „raudonųjų“ ir „baltųjų“ tikrai įsitvirtino, kad šis konfliktas jau praeityje, aiškiausiai liudija Adolfo Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės. Tiek pačios laidotuvės, tiek prieš pat jas įvykusi Rūtos Vanagaitės provokacija parodė, kad visuomenė atmeta bet kokią kontroversiją partizanų klausimu.

Taigi jokio konflikto dėl sovietinės praeities Lietuvoje nebėra. Vyksta visai kas kita – konfliktas dėl Lietuvos ateities.

Pastarojo dešimtmečio kovos dėl paminklų ir kitų atminimo ženklų yra visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, atgimstančio fašizmo apraiška. Lietuvos fašistai labai didžiuojasi antisovietiniu pasipriešinimu ir net norėtų šią temą „pasisavinti“, bet iš tikrųjų tariama kova su sovietizmu yra tik atspirties taškas platesnei fašistinei agitacijai.

Pavyzdžiui, išpuoliams prieš Lietuvos konstitucinę santvarką ir „naująja nomenklatūra“ krikštijamą nepriklausomos Lietuvos elitą. Šiuos sentimentus geriausiai išreiškia Vytauto Radžvilo „neįvykusios valstybės“ teorija ir be reikalo išjuokiamas fašistinis šūkis „ne už tokią Lietuvą kovojome“.

Jokio konflikto dėl sovietinės praeities Lietuvoje nebėra. Vyksta visai kas kita – konfliktas dėl Lietuvos ateities.
Bernardas Gailius


Visuomenės dėmesio centre atsidūrę Kazys Škirpa ir Jonas Noreika svarbūs pirmiausia tuo, kad buvo fašistai. Juos abu subrandino tradicija „voldemarininkų“, kurie dar tarpukariu kūrė perversmo planus ir sudarinėjo likviduotinų asmenų sąrašus.

Todėl K. Škirpa ir J. Noreika ir kelia tiek taurių sentimentų naujajai „pažangių lietuvių“ kartai. Atsispiriant nuo jų pavyzdžio reikia kalbėti apie tikrąją problemą – apie fašizmą.

Galime tikėtis, kad, kaip ir tarpukariu, fašistai liks iš esmės marginali srovė Lietuvos politikoje. Bet jie jau čia – to negalima ignoruoti, todėl nereikėtų šios temos plakti su kitomis.

Ypač vengtina paversti diskusiją apie K. Škirpą ir J. Noreiką dar viena diskusija apie lietuvių indėlį į Holokaustą. Mes kovojame ne dėl Lietuvos žydų atminimo, o dėl dabarties požiūrio į Lietuvą ir jos ateitį.

Visuomenės dėmesio centre atsidūrę Kazys Škirpa ir Jonas Noreika svarbūs pirmiausia tuo, kad buvo fašistai. Juos abu subrandino tradicija „voldemarininkų“, kurie dar tarpukariu kūrė perversmo planus ir sudarinėjo likviduotinų asmenų sąrašus.


Izraelis, žydų bendruomenė ir įvairios jos organizacijos turi vieną aiškų interesą: niekada neleisti pamiršti Holokausto. Tai suprantama. Dėl to žydų balsas būtinai pasigirsta visose kontroversijose dėl Antrojo pasaulinio karo epochos įvykių. Bet toli gražu ne visuomet žydų balsas kuria ar lemia tas kontroversijas.

Puikus pavyzdys – Juozas Lukša-Daumantas. Kol jis simbolizavo Lietuvoje kontroversiškai vertintą partizanų karą, tol patekdavo į įtariamųjų Holokaustu sąrašus ir net buvo tiesiogiai apkaltintas žudynėmis „Lietūkio“ garaže. Dabar J. Lukšos-Daumanto gyvenimas niekam nebeįdomus, nes partizanų karas nebekelia jokios kontroversijos.

K. Škirpos ir J. Noreikos atveju nėra kalbos apie jų tiesioginį dalyvavimą žudynėse, labiau domimasi jų antisemitizmu. Tačiau vidinės Lietuvos diskusijos požiūriu, tai – šalutinis klausimas. Daug svarbiau – tiksliai įvardyti naująjį politinį visuomenės konfliktą, kuris palengva ryškėja išsikvėpusios kovos su sovietine praeitimi ir menamos atsakomybės už Holokaustą migloje.

Beje, šis naujas konfliktas reiškia, kad ir toliau negalime tikėtis nuoseklumo Lietuvos naujausių laikų atminimo politikoje. Jeigu XX–XXI a. sandūroje nuosekliai politikai kelią užkirto „raudonųjų“ ir „baltųjų“ konfliktas, tai dabar lygiai taip pat trukdys fašistų ir antifašistų konfliktas.

Be paminklo likusi Lukiškių aikštė ir toliau įamžina Lietuvos vidinį konfliktą, dabar jau naujo pobūdžio. Lyginant su padėtimi prieš aikštės rekonstrukciją, yra tik viena naujovė ir ji teikia vilties – aikštėje plevėsuoja istorinė vėliava su Vyčiu.
Bernardas Gailius


Galime tikėtis, kad naujasis konfliktas privers žmones persigrupuoti. Bus ne vienas, kuris radikaliai pakeis savo nuomonę paviršutiniškais, bet iš gelmių kylančiais paminklų tvarkymo klausimais. Tačiau visa tai žada tik labiau chaotišką, o ne racionalesnę atminimo politiką.

Jei norite įsitikinti – pažvelkite į Lukiškių aikštę. Ten taip ir nepavyko pastatyti jokio paminklo. Net iš pirmo žvilgsnio vienijanti Vyčio paminklo idėja nuvedė klystkeliais ir, tiesą sakant, galiausiai Kaune atsidūręs „Laisvės karys“ tapo nė kiek į Vytį nebepanašus.

Taigi, be paminklo likusi Lukiškių aikštė ir toliau įamžina Lietuvos vidinį konfliktą, dabar jau naujo pobūdžio. Lyginant su padėtimi prieš aikštės rekonstrukciją, yra tik viena naujovė ir ji teikia vilties – aikštėje plevėsuoja istorinė vėliava su Vyčiu.

Ši vėliava išlieka vienintelis Lietuvą iš tikrųjų vienijantis simbolis. Akivaizdu, kad ją mėgsta labai skirtingos žmonių grupės. Galima tik spėlioti, kad istorinė vėliava primena kažkokią tikresnę, tarsi už visus nesutarimus senesnę Lietuvos idėją. Todėl vis dažniau ženklina lietuvio namus.

Šio simbolio reikšmė geriau išryškėja jį palyginus su kitais simboliais. Pavyzdžiui, Gedimino stulpai jau tapo de facto fašistiniu simboliu. Šiek tiek stulpus dar gelbėja oficialaus Lietuvos kariuomenės simbolio statusas, bet tai – trapi priedanga nuo fašizmo.

Didelė rizika kyla ir trispalvei, nepaisant jos konstitucinio statuso. Trispalvė labai vilioja fašistus kaip išskirtinis tautos ir tautiškumo ženklas. Kaip seksis neužleisti jiems tautiškumo teritorijos – pamatysime. Bet Lietuvai giminingos Baltarusijos patirtis šioje srityje labai liūdna.

Todėl istorinė vėliava galbūt yra kaip tik tas Vytis, kurio reikėjo Lukiškių aikštei. Vytis, kurio senovinė galia telkti Lietuvos žmones dar visiškai neišblėso.

Jei prisiminsime ir iškoduosime tos vėliavos skelbiamą Lietuvos idėją ir lietuviškumo sampratą, mums gali pavykti ištirpdyti augantį fašizmą tikroje istorinėje sąmonėje.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(237 žmonės įvertino)
2.2700

Top naujienos

Naujausi reitingai: keičiasi požiūris į „valstiečius“

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pasivijo Tėvynės sąjungą – Lietuvos...

Išgąsdinti žinios, kad po kelionių į Lenkiją greitai reikės izoliuotis, lietuviai šturmuoja Seinų parduotuves

Sužinoję, kad netrukus lietuviams, grįžusiems iš kaimyninės Lenkijos, gali tekti dviem...

Pasipiktinę dėl darbo užmokesčio skirtumų „Blizzard“ darbuotojai viešina atlyginimus

„Activision Blizzard Inc.“ padalinio „Blizzard Entertainment“ darbuotojai penktadienį...

Daiva Bartkienė

Būtini rugpjūčio darbai sode: antras sėjos etapas ir uogynų sodinimas

Rugpjūtį susitinka vasara ir ruduo – derlius pasiekia brandą, baigiasi javapjūtė, paskutinį...

Pasinaudojus kredito atostogomis, sunkumų gali kilti vėliau: rudenį ir žiemą gali būti didelis paaštrėjimas (25)

Delfi laidoje „Delfi 11” kalbinti ekspertai pažymi, kad karantinas padarė įtakos būsto...

Beirute sprogęs krovinys buvo iškrautas iš rusų milijonieriui priklausiusio laivo (527)

Remiantis žiniasklaidos pranešimais, didžiulis kiekis amonio nitrato, rugpjūčio 4 dieną...

Valančiūnas pakėlė Goberto mestą pirštinę, bet „Grizzlies“ akcijos toliau krenta (3)

Nors grizliai įprastai miegoti eina žiemą, Memfio „Grizzlies“ snaudžia vasarą. Tenesio...

Per mėnesį tapo madingiausiu gėrimu Lietuvoje: pardavimų rekordus muša Plungėje (85)

Tik degalinėse parduodamas ryškių spalvų geriamasis šerbetas „Frozen“ vos per mėnesį tapo...

„Tour de Pologne“ etapo finiše – baisi griūtis: kaltininkas pasmerktas, aukos gyvybė pavojuje (14)

Tradicinės daugiadienės „Tour de Pologne“ dviratininkų lenktynės prasidėjo šiurpia griūtimi...

|Maža didelių žinių kaina