Dar Prancūzija garsėja senomis kalbos politikos tradicijomis.
Tradicijos, primenu, yra toks dalykas, kurio laikomasi. Jeigu nesilaikoma, tai jau nebe tradicija, bet kažkas kitas, tarkime, progresas.
Kultūringose šalyse tradicijos ir progresas tarpusavyje dera, nes progresas kuria naujas tradicijas, o tradicijos išsaugo dalį progreso kūrinių. Gražūs pavyzdžiai yra Italija, Jungtinė Karalystė, Japonija. Tradicijas ir progresą suderinančios valstybės kultūrinės įtakos reitinguose užima aukščiausias pozicijas.
Dabar grįžkime į Prancūziją.
Prancūzijos Senatas palaikė prezidento Emmanuelio Macrono iniciatyvą ir spalio pabaigoje nubalsavo už įtraukiosios leksikos draudimą teisės aktuose. „Mirtina ideologija ar kelias į lygybę?“, „ar įtraukiosios kalbos darkoma prancūzų kalba liks „vėjų nunešta“? Tokie ryžtingi palyginimai skambėjo Senato balsavimo fone, kai spalio 31 dieną 221 balsu prieš 82 (respublikonai ir centristai prieš socialistus ir žaliuosius) nubalsuota „saugoti prancūzų kalbą nuo piktnaudžiavimo įtraukiąja kalba“ ir „apsaugoti prancūzų kalbą nuo radikalių įtraukiosios kalbos tendencijų“.
Senatas papildė 1994 metų kalbos įstatymą nuostata, draudžiančia teisės aktuose vartoti „vadinamąją įtraukiąją rašybą“. Naujasis įstatymas faktiškai draudžia politikams ir valstybės institucijoms užsiimti kalbos inžinerija, kurią, tarp kitko, pastaruoju metu pamėgo mūsų Seimas ir Konstitucinis Teismas.
Respublikonų senatorės Pascale Gruny parengtame įstatymo projekte draudžiami „gramatiniai žodžiai“, pavyzdžiui, iel, kuris yra dviejų įvardžių il („jis“) ir elle („ji“) santrauka, arba celleux, sukergtas iš celles („tie, šitie“) ir ceux („tos, šitos“). „Įtraukusis rašymas silpnina prancūzų kalbą, darydamas ją neskaitomą, neištariamą ir neįmanomą mokytis“, neslėpė savo požiūrio į gimtosios kalbos bėdas ponia P. Gruny. Aiškinamasis įstatymo raštas priminė, regis, banalias tiesas apie kalbą: kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir civilizacijos širdis. Ji saugo prisiminimus, pasaulio suvokimą ir – svarbiausia – tautos tapatybę.
Balsavimą lydėjo įdomus sutapimas, o gal nesutapimas, – prezidentas tą pačią dieną iškilmingai atidarė Tarptautinį prancūzų kalbos centrą (pranc. Cité Internationale de la Langue Française) restauruotoje „Villers-Cotterêts“ (tarkite daugmaž Viler-Kothė, kirčiuokite pabaigas) pilyje. Kalbos politika nors kiek besidomintiems šios pilies pavadinimas yra iškalbingas – būtent čia 1539 metais karalius Pranciškus I pasirašė ordonansą, kurio 111 straipsnyje nurodoma teisinius dokumentus rašyti prancūzų, o ne lotynų kalba, „ir niekaip kitaip“. Tai vienas iš stipriausių Prancūzijos kalbos politikos dokumentų, suteikęs prancūzų kalbai faktinį oficialų statusą. Mikalojaus Daukšos „Postilės“ mintys apie gimtosios kalbos svarbą surašytos tik po 60 metų ir nepasiekė mūsų bajorijos nei protų, nei širdžių...
Galėtume pamanyti, kad E. Macronas perėmė kalbos politikos estafetę iš Giorgios Meloni, kuri pareikalavo savo pareigas vadinti vyriškos giminės daiktavardžiu il presidente del consiglio, o ne la presidente ar la presidenta. „Šioje kalboje vyriškoji giminė yra neutrali, mums nereikia dėti taškų žodžio viduryje, brūkšnelių ar dar ko nors“, ‒ tarė valstybės vadovas, šiek tiek užmaskuotai užsipuldamas vieną iš įtraukiosios rašybos sudedamųjų dalių ‒ garsųjį „vidurio tašką“. Klasikinis tokios rašybpalaikės atvejis yra sénat.rice.s („senatorius“, „senatorė“).
Kaip atrodytų lietuviški įstatymai, kiti teisės aktai bei sutartys, jeigu lietuviškų kalbos gestapininkų ir žmogos autorių svajonė taptų kūnu, rodo pavyzdys iš vertimo problemoms skirto seminaro: „Skrydžiai, kurie nurodyti l ir II punktuose arba kurių vienintelis tikslas – skraidinti oficialią misiją vykdančius (-ias) valstybės narės valdančius (-ias) monarchus (-es) ir jų artimiausius (-ias) šeimos narius (-es), valstybių vadovus (-es), Vyriausybių vadovus (-es) ir ministrus (-es), pagal šį punktą šiai veiklai nepriskiriami būti negali“.
Dėmesį patraukia minėtame renginyje nuskambėjęs E. Macrono teiginys, kad „šioje kalboje vyriškoji giminė yra neutrali“ (pranc. „Dans cette langue, le masculin fait le neutre“). Ar tik nebus prezidentas, šią vasarą viešėdamas Lietuvoje, laisvalaikiu perskaitęs mūsų kalbininko Antano Smetonos straipsnio apie giminės neutralizaciją? Tą pačią neutralizaciją, kurią aršiai neigia Vilniaus universiteto „Lyčiai jautrios kalbos gairių“ autoriai ir autorės?
Įstatymo iniciatoriai nepamiršo tarptautinio prancūzų kalbos statuso. Vienas iš argumentų apriboti įtraukiąją kalbą – frankofoniškų šalių gyventojams prancūzų kalba taptų sunkiai paskaitoma, ištariama ir išmokstama. Įtraukioji rašyba nutolintų frankofoniškų valstybių ir teritorijų gyventojus nuo prancūzų kalbos, ir tai silpnintų kultūrinę Prancūzijos įtaką (žiūrime šio teksto pradžią).
Dar vienas prancūzų argumentas pažaboti kalbos darkymą yra pedagoginiai iššūkiai. Ankstesnėse diskusijose dėl įtraukiosios kalbos Prancūzijos švietimo, jaunimo ir sporto ministerija atkreipė dėmesį į vaikus, kuriems „sudėtinga ir nestabili“ įtraukioji kalba yra kliūtis kalbos mokymuisi, ypač mokymosi sunkumų turintiems mokiniams.
Prancūzijos įstatymų leidėjai nepuolė į ortodoksiją ir nesikišo į ideologiškai motyvuotus pažeidžiamų asmenų pavadinimus (invalidas – neįgalusis – asmuo su negalia ir pan.). Įstatymo priėmimą lydinčiuose debatuose siūlyta darbo skelbimuose vartoti abi gimines, pavyzdžiui, „le candidat ou la candidate“. Visai kaip ir Lietuvoje: kandidatas (ė), analitikas (ė).
Dabar kviečiu mūsų progresistus straipsnio komentaruose paraudoti, kad nuo šiol prancūzų kalba nustos augti ir klestėti, piktieji kalbos prievaizdai nužudys Victoro Hugo, Honoré de Balzaco ir Stendhalio kalbą. Neabejoju, kad Prancūzijos rašytojai, ypač besigviešiantys nacionalinio masto premijų, plačiomis drobėmis piešia apokaliptinius prancūzų kalbos žlugimo vaizdus.
Prisijunkite prie jų! Juk Lietuvoje judame priešinga linkme ir nenusimetame kreivai suvokto modernumo akidangčių. Seime vis dar kvėpčioja projektas įteisinti ištekėjusių moterų pavardžių galūnes pagal slaviškų kalbų pavyzdžius. Bent dvi valdančiosios koalicijos partijos savo programose įsirašiusios planus grįžti prie sovietinio papročio rašyti dvikalbius vietovardžius ar nušluoti nuo kelio taip nepatogią Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, o Garsi Kalbininkė™ viešai kliedi apie tai, kad kalbininkai „draudžia“ žodžius barsukas ir sarmata.
Bet aš pabūsiu naivus ir tikėsiuos, kad Lietuva judės europiniu keliu ir įtraukioji kalba beliks tik anachronistiniu Jungtinių Amerikos Valstijų akademinės bendruomenės žaisliuku, ypač universitetuose, kuriuose kalbos laisvės varžymus aplenkia tik studentų meilė „Hamas“.
