aA
Ferdinandas de Saussureʼas su pasidygėjimu konstatavo rašto įtaką šnekai, kai neteisingai perskaitytas žodis ima gyventi savo gyvenimą. „Rašytinės formos tironija, – rašė garsusis lingvistas, – išsiplečia dar labiau. Jos įtaka kalbinei bendruomenei gali būti tokia didelė, kad paveiktų ir pakeistų pačią kalbą.“
Audrius Valotka
Audrius Valotka
© Asmeninio archyvo nuotr.

F. de Saussureʼas tokį reiškinį vadino garsine deformacija, nes nekalbinis reiškinys – raštas – keičia kalbą. Mes su la tyrannie de la lettre susiduriame kasdien: tariame „patrijotas“ ir „pijaninas“, bet „k'oskas“ ir „bibl'oteka“, nors reikėtų „kijoskas“ ir „biblijoteka“.

Iš kur toks skirtumas? Pirmieji du žodžiai į vartoseną atėjo per ausis, antrieji – per akis, t. y. per raštą, kuriame nesunku supainioti „i“ kaip atskirą garsą ir „i“ kaip vadinamąjį minkštumo ženklą. Rašto tironija pakeitė mūsų tarimą.

Kitas pavyzdys, nuolatos sutrikdantis studentus retorikos ir kalbos normos seminaruose, yra asimiliacija. Turėtume tarti „uspringo“ ir „usienis“, kaip tarė mūsų tėvai ir seneliai, išmokę kalbos ausimis. Bet mes išmokome akimis, iš netobulos rašto sistemos, todėl manome, kad turi būti „ušspringo“ ir „ušsienis“.

Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. Klajdos tironija

Daug painiavos ir tarimo klaidų atsiranda dėl kalbų kontaktų. Pirmą autentišką pavyzdį prisimenu iš docento Jono Kabelkos paskaitų: žmogelis Vilniaus spaudos kioske nori nusipirkti papirosų „Дукат“ ir prašo: „Duokite man vieną pakelį „Dykam“. Kitas pavyzdys – iš Krescencijaus Stoškaus estetikos kurso: „Perskaitykite šį žodį“ ir ant lentos rašo Puma. Auditorija nesusiorientuoja, kad galima perskaityti ne tik lietuviškais, bet ir rusiškais rašmenimis Rita ir pateisina dėstytojo lūkesčius dėl beribio studentų kvailumo.

Tarimo klaidų darome ir dėl skubos – televizijoje nuolat skamba savaldybė ir bibliotininkės.

Klajda ar neklaida šie paminėti atvejai? Tiesa slypi, kaip įprasta humanitarikoje, ties viduriu, tad nepulkime į kraštutinumus ir sutarkime, kad kalboje vis dėlto egzistuoja klaida – „nesąmoningas nukrypimas nuo taisyklės, tiesos, normos“. O jeigu su šiuo teiginiu kategoriškai nesutinkate, tausokite nervus ir toliau šio teksto neskaitykite.

Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. Klajdos tironija

***

Nepretenduoju į išsamias klaidos fenomenologijos studijas, stabtelsiu ties keliomis lingvistinei klaidai būdingomis savybėmis (sąrašą tęskite Valstybinės kalbos inspekcijos feisbuke).

Klaida yra neišmanymo vaikas

Klaidų būna žioplų, tarkime, korektūros neapsižiūrėjimai. Mano tėvas, daug metų dirbęs „Vagos“ leidykloje, mėgo tokias kolekcionuoti: „visą gyvenimą prasėdėjo prie žlibalinės lempos“, „iš po denio sklido negarsus moterų ūžesys“, „Devyniabrolė medyje sėdi, o klibinas kamieną graužia“. Tai nerimtos klaidos, kurios mus pralinksmina, bet nelenda į kalbos sistemą, neerzina ir nugyvena trumpą kaip mašalo gyvenimą, jas registruoja nuotaikingos feisbuko paskyros ir medžioja kompiuterinės programos.

Kaip nudžiugau, kai, redaguodamas Darbo kodekso komentarus, aptikau tokį šedevrą: „Kiekvienas darbuotojas turi teisę mokytis, lavinti įgūdžius, tobulinti savo kvalifikaciją ir profesinius sugebėjimus, nenuraukdamas darbo santykių.“

***

Apmaudžios yra neišsilavinimo ir neišmanymo pagimdytos klaidos. Štai atsivertę žodynus, išleistus iki Antrojo pasaulinio karo, nerasime žodžio „kosmosas“, vien tik „kosmas“.

Tai dėsninga daryba, nes prie graikiškų žodžių galūnės (šiuo atveju -os) antros galūnės nekabindavome. Iš kosmo buvo nuosekliai sudaryti kosmogonija, kosmografija. Bet užėjo okupacijos metai, kai protas buvo spardomas ir daužomas, kai žinios, išmanymas, patirtis turėjo nusileisti proletarinei kilmei ir pradiniam išsilavinimui, ir štai vertimuose iš rusų kalbos atsirado forma „kosmosas“ (ru. космос).

Tiesa, išeivijos intelektualai ir toliau rašė kosmas, pavyzdžiui, Antano Maceinos straipsnyje „Liberalizmo kelias į bolševizmą“ skaitome „Kosmas tada buvo ne tik šalia žmogaus esąs gamtos pasaulis, bet ir pats žmogus su savo visuomeniniu gyvenimu“.

Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. Klajdos tironija

Kosmas pavirto kosmosu, bet iš kosmoso neatsirado nuoseklios darybos kosmosonauto ir kosmosodromo, vadinasi, darybos sistema jau suiro.

Nepriklausomybės metais kosmas nedrąsiai grįžo į vartoseną, bet jau kaip filosofijos terminas, dar išgirstamas ir Antikos studijose.

***

Niekas negali tobulai išmokti svetimos kalbos. Štai vienas žinomas žurnalistas kadaise rašė: „Baikit! Čia Lietuva, čia skamba sena kaip sovietinis kino humoras „Dainelė apie zuikius“. Tik traukia ją ne girtas J. Nikulinas, o duetu G. Kirkilas ir R. Šadžius: „O mums vis tiek, mes trintą žolę pjauname.“ Autorius rašė apie smagią dainelę, skambėjusią komedijoje „Briliantinė ranka“, joje yra tokie žodžiai: „Косим трын-траву“. Bet tai daina ne apie šienavimą ar kitokią žemės ūkio veiklą, nes iš tiesų „косим трын-траву“ reikėtų versti „spjauname į viską“, „mums nusišvilpt“, „tegu prasmenga“. O toji трын-трава yra mitologinis augalas, suteikiantis beatodairiškos drąsos, gebėjimo niekinti pavojų.

Panaši nesėkmė ištiko ir kitą žurnalistą, teigusį, kad „žudikų žargonas – „apšlapinti išvietėje (mačit' v sortirie)“ teroristus – padėjęs Putinui laimėti demokratinius rinkimus.“ Iš tiesų „мочить“ kriminaliniame Rusijos žargone reiškia „papjauti“, todėl мочить в сортире neturi nieko bendro su inkstų gaminamo skysto pavidalo metabolizmo produkto pašalinimu iš žmogaus organizmo, o vertimas yra toks: teroristus „skersti išvietėje“. Bet lietuvių žurnalisto „apsisioti“ teroristai, kiek žinau, nesiskundė.

Dėl neišmanymo paliktos klaidos sėkmingai keroja ir mokslo sferoje. Pastaraisiais metais į vartoseną atkeliavo iki tol nežinotos žmonių rūšies Denisovo žmogus, kurio fosilijos aptiktos Altajaus kalnų urve, rusiškai vadinamame Denisova peščera (Денисова пещера), lietuviškai Deniso urvas.

Vardo kilmę aiškina pora etimologinių versijų, iš kurių pirmoji, populiaresnė, teigia, kad XVIII amžiuje šiame urve gyvenęs atsiskyrėlis Denisas (rusiškai Denis), antroji versija – kad Denisas buvęs ne atsiskyrėlis, o piemuo. Palikime nuošalyje šviesaus atminimo Deniso gyvenimo būdą ir susidomėkime jo vardu bei tuo, kodėl jis tapo Denisovu.

Pavardė į lietuvių kalbą galėjo ateiti dviem keliais: prasto vertėjo tekste tiesiai iš rusų kalbos arba – ir tai labiau tikėtina – per tarpinę anglų kalbą. Abiem atvejais vertėjo minčių kelias aiškus: rusai, kaip ir lietuviai, turi kaitomas galūnes, išskyrus vardininko linksnį. Tad atmetę rusišką galūnę -a ir pridėję lietuvišką vyriškos giminės -as turime Denisovas. Teisingai?

Ne, nieko panašaus, tokia taisyklė galiotų tik junginiui peščera Denisova, o ne Denisova peščera. Palyginkime: jeigu iš rusų kalbos verstume Šventąjį raštą ir vadovautumės taisykle, sukūrusia Denisovo žmogų, tai vietoj Adomo vaikų turėtume Adamovo vaikus, vietoje Juozapo sūnųJuozapovo sūnus. Pagal tą pačią schemą didžiojo Atėnų skulptoriaus „Feidijo kūriniai“ taptų „Feidijevicho kūriniais“. Sąrašas begalinis.

Lietuviško interneto erdvėje seniausia nuoroda į šį urvą yra alkas.lt straipsnis, skelbiantis, kad „Altajuje rasta iki šiol nežinotos žmonių rūšies – denisoviečių – liekanų“. Klaida greitai paplito, ją perėmė ir lietuviškoji vikipedija, o pagal jos taisykles pataisydamas straipsnį turi pateikti nuorodą į šaltinius su teisinga rašyba, bet tokio šaltinio tiesiog nėra. Denisovo žmogus nukeliavo ir į Iliustruotą istoriją.

Prastas kalbų mokėjimas ar atsainus vertėjų darbas priveisė ir dar priveis rusiškos egzotikos: Tulskos (=Tulos) šovinių gamyklą, Nevskio (=Nevos) prospektą Sankt Peterburge, Žvirblių kalnus Maskvoje (=Vorobjovo kalnai Edwardo Lucaso knygoje „Apgaulė“).

Košmariškai į lietuvių kalbą išversto postapokaliptinio romano „Metro 2033“ peizaže Maskvoje atsirado geografinė naujovė Kinų miestas (dėl Kitaj-gorod etimologijos nesutariama, galimas vertimas Karčių miestas, nes teritorija buvusi aptverta karčių tvora). Knygoje „Ilga vasara: kaip klimatas keitė civilizaciją“ garsioji mumija Oetzis virsta ječiu, Egipto Memfis virsta Merfiu (gal kas galėtumėte suformuluoti vertimo Merfio dėsnį?). Prancūzijos karaliai, kuriuos esame pratę vadinti Liudvikais, ne sykį tapo Luisais, Umberto Eco „Rožės varde“ La Manča supainiota su Lamanšu ir šaunusis riteris Don Kichotas apsigyveno sąsiauryje.

Visko būna, visko pasitaiko, niekas neapsaugotas nuo vertimo ar nežinojimo klaidos, netgi pats Laimantas Jonušys sutinka, kad vertėjams kartais užtemsta protas.

Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. Klajdos tironija

Žodžių panašumas – trąši dirva juokingoms klaidoms. Graikai nuo seno geria retsiną – pušų sakais atsiduodantį vyną, kurį vyno ekspertai vertina, kaip madinga sakyti, kontroversiškai. O štai ricina, žr. iliustraciją, yra gėrimas, kurio prisikliukinęs ne šoksi sirtakį, bet tris dienas stengsies nenutolti nuo namelio su širdele ant durų.

Klaida yra atkakli

Ji, kaip ir piktžolė, pasižymi nepaprastu gyvybingumu – įsiveisusią išnaikinti sunku. Priežastis geriau atskleistų psichologai, bet faktas abejonių nekelia. Štai viena buvusi bendradarbė, puikiai susidorodavusi su savo darbais ir šiaip pasižymėjusi gausybe puikių savybių, turėjo, mano požiūriu, du trūkumus. Pirma, ji atkakliai tardavo (turbūt ir dabar taria) adženda vietoje agendos.

Porą kartų ją pataisiau argumentuodamas, kad šimtus metų sakę agenda neturime jokio motyvo keisti tarimą, bet kolegė dėl svarių, man nežinomų, priežasčių ir toliau atkakliai sakydavo adženda, tuo primindama asmenis, tariančius kolidorius (koridorius) ir levorvelis (revolveris).

Antras buvusios kolegės trūkumas buvo toks: įmonės pasilinksminimuose prie sauso vyno ji atkakliai, ignoruodama bendradarbių nuomonę, patiekdavo vienintelį užkandį – rūgščių vaisių, o tai, sutikite, tikrai blogesnis įprotis negu tarti „adženda“.

Atkaklios klaidos pavyzdys yra Pompėja. Edwardo Bulwerio-Lyttono romano vertimas 1967 metais pavadintas Paskutinės Pompėjos dienos. Klaida paplito, buvo pakartota 1984 ir 2007 metų knygos leidimuose, perkeliavo į Karlo Briulovo paveikslo pavadinimą „Paskutinė Pompėjos diena“ ir daugeliui metų nusėdo lietuvių sąmonėje kaip tikrasis šio 79 metais Vezuvijaus pemzos ir pelenų užpilto miesto pavadinimas. Bet tiesa yra kitokia – miesto pavadinimas yra daugiskaitinis, todėl turi būti Pompėjai, kaip Kanai, Atėnai, Sirakūzai.

Pompėjos / Pompėjų pavyzdys parodo dar vieną klaidos fenomeną: specialisto ir mėgėjo lūpose jos likimas skirtingas, todėl susiformuoja dupletas.

Antikos žinovai sako ir rašo taisyklingą formą Pompėjai, o kiti – ne visada. Todėl Marius Burokas, pristatydamas Mary Beard knygą „Pompėjai. Romėniško miesto gyvenimas“, sako „išlikusioje ir atkastoje archeologų Pompėjoje“, o klasikinės literatūros profesorė Audronė Kučinskienė elgiasi priešingai – nesilaiko tradicijos tiksliai cituoti ir rašo: „baigiant Edward Bulwer-Lyttonu, romano Paskutinės Pompėjų dienos autoriumi“.

Klaida gali tapti norma

Kai kurios kalbos klaidos panašios į mutaciją gyvajame pasaulyje – naujovė paplinta. Puikiai pamenu, kad žodį buhalteris su kietuoju „l“ lietuviškai kalbančio asmens lūpose pirmą sykį išgirdau 2003 metais. Iš pradžių dar stebėjausi, bet tarimas greitai paplito ir dabar nedažnai tenka išgirsti taisyklingą minkštą „l“.

Tarimo taisyklė paprasta: lietuvių kalboje priešakinės eilės balsis suminkština priešais jį esantį priebalsį ar visą priebalsių grupę, o užpakalinės eilės balsis sukietina.

Ištarkite alksnis ir malksna. Jaučiate, koks minkštas „l“ pirmajame žodyje ir koks jis kietas antrajame, paveiktas po jo esančio „a“? Atsiminkite patarimą, kaip atskirti abi balsių grupes: storos, plačios raidės a, ą, o, u, ų, ū kietina priebalsius, o lieknos i, į, y, e, ę, ė minkština. Todėl žodyje keltis „l“ tariamas minkštai, o keltas kietai.

Grįžkime prie buhalterio ir klaidos.

Kalbos norma reikalauja tarti „l“ minkštai, bet tariame kietai. Vadinasi, klaida? Bet naujasis tarimas plinta: buhalteris bent jau Vilniuje nuolatos skamba kietai, ne sykį teko išgirsti kietą „l“ žodžiuose smulkmena, elgsena, melskimės, alter ego, Via Baltica. Galbūt po kiek laiko tokioje pozicijoje priebalsį „l“ tarsime kietai, taigi pokytis taip išplis, kad tai, ką dabar vadiname klaida, priimsime kaip naująją normą.

Klaidos vertinimas priklauso nuo vertintojo požiūrio: ortodoksas įžvelgs ją kiekviename nuokrypyje nuo vidurinėje mokykloje išmoktų rašybos ir tarimo šablonų, o liberalas tars: „Kalbos kitimas yra kalbos gyvybė.“
Audrius Valotka

Ar klaida yra blogis?

Tai vis dėlto ar klaida yra toks blogis, kad Ferdinandas de Saussureʼas jas vadino patologija? Gal tai natūralus kalbos kitimas, panašus į Charleso Darwino aprašytą rūšių kitimą: nuolatos randasi naujos formos, vienos iš jų žūsta, bet geriausiai prisitaikiusios išgyvena. Gal klaida yra mutacija, būtinas kalbos ekologijos komponentas, tobulėjimo galimybė?

Klaidos vertinimas priklauso nuo vertintojo požiūrio: ortodoksas įžvelgs ją kiekviename nuokrypyje nuo vidurinėje mokykloje išmoktų rašybos ir tarimo šablonų, o liberalas tars: „Kalbos kitimas yra kalbos gyvybė.“

Juk ir piktžolė, pasak gamtininkų, yra puikus augalas, tiesiog mes dar nesuvokėme jos naudos. Taip ir dabartinės klaidos gali paplisti, įsigalėti, ir po kiek laiko mes jas vadinsime tradicija.

Ašakota lydeka

O dabar vėl prašau skaitytojų patarimo iš gyvenimo. Reikalas tas, kad lydekos kūnas ašakotas labiau negu kalbos inspektoriaus gyvenimas. Kol lydekutė nedidelė, tokia skersai keptuvės, ašakų dar nedaug, bet kilograminio lydžio nugaroje tų bjaurybių visas šepetys.

Todėl šeimininkės stambioms lydekoms nuneria odą, mėsą sumala su visokiais skaniais priedais ir lydeką... farširuoja? O kodėl ne faršuoja, juk vidun kemša faršą, o ne farširą. Prieš kelias dienas ėmiau ir susimąsčiau – gal farširuota lydeka yra klaida? O kaip manote jūs?

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(58 žmonės įvertino)
4.7586

Top naujienos

Vieną žiauriausių Kauno nusikaltėlių praeities nuodėmės pasivijo po daugelio metų (18)

Kadaise vienu nuožmiausių Kauno nusikaltėlių, Daškinių gaujos smogiku vadintą Jordį...

Romantiškoje vietoje per karantiną užsisakė greito maisto išsinešti: tai, ką paragavo, buvo verta nuodėmės (33)

Nors nesu greito maisto mėgėja ir jį valgau itin retai, bet nesumeluosiu sakydama, kad kartais...

Juvelyrai skaičiuoja prarastas pajamas: žmonės įprato taupyti, žiedų pardavimai smuko iki 10 kartų (60)

Karantinas juvelyrikos verslui atnešė daug iššūkių, tokių kaip tiekimo sutrikimai, parodų ir...

Vilniuje po Neries ledu dingęs vyras – žinomas dviratininkų treneris (171)

Vilniuje šeštadienį Neries upės ledas neatlaikė augintinio gelbėti puolusios poros. Moteriai...

Ramūnas Bogdanas | D+

Niekšinga bolševikinė tradicija nuodyti valstybės „priešus“ tęsiasi, skiriasi tik mados: aukų sąrašas pildomas

Nuodijimas kaip būdas atsikratyti nepageidaujamu asmeniu žinomas nuo seniausių laikų. Nužudymas...

Kaune BMW nesuvaldęs vyras tapo masinės avarijos kaltininku: apdaužyti šeši automobiliai (18)

Kaune BMW automobilio nesuvaldęs vyras Baltijos ir Naujakurių gatvių sankirtoje užlėkė ant...

Kas taip įsiutino Rusiją: vienas Armėnijos premjero sakinys privedė prie perversmo slenksčio (506)

Pralaimėjimas kare prieš Azerbaidžaną dėl Kalnų Karabacho jau pernai šokiravo ir prislėgė...

Šalis, kurią reikia aplankyti bent du kartus: kelionė po ledo, pūgų ir lavos kraštą (5)

Islandija – tai šalis, kurią, kaip sakoma, reikia aplankyti bent du kartus. Vieną kartą –...

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Gintarė Masteikaitė (8)

Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos vadovė Gintarė Masteikaitė sakė, kad...