Ne todėl, kad gamta neleidžia, ar nėra kultūrinių vertybių. Mes tiesiog niekaip neišlipame iš „kapeikavimo“ tradicijos, atėjusios iš gūdžių praeito amžiaus pabaigos laukinio kapitalizmo laikų. Tai erzina, nekuria jokios pridėtinės vertės, ir toli gražu neskatina leisti pinigų.

Ar gaila sumokėti du eurus? Ne. Tačiau kodėl šie pinigai tiesiog neįtraukiami į bilieto kainą, kad nereikėtų bėgioti prie mokėjimo automato ir trypti ten kadrilio?

Suku ratus į Rumšiškes, Lietuvos liaudies buities muziejų. Jei jau buvo lemta pažinti gimtą kraštą, tai pradėsiu nuo liaudies buities.

Dūminės pirkios, išlikęs ir perstatytas dvaras, turtingų valstiečių sodybos. Bet dar neprivažiavus ir pažvelgus į viduryje laukų stovinčią aptvertą ekspoziciją pirmas dalykas, kas sutinka – užrašas: „stovėjimo aikštelė mokama“. Vietos, kur būtų teoriškai galima nemokamai pastatyti automobilį, užtvertos. Ar gaila sumokėti du eurus? Ne.

Tačiau kodėl šie pinigai tiesiog neįtraukiami į bilieto kainą, kad nereikėtų bėgioti prie mokėjimo automato ir trypti ten kadrilio? Taip nenoromis ir kyla mintis, kad stovėjimo aikštelės ir muziejaus kasos skirtingos ir tiesiog kažkas rado progą pasipinigauti teisingoje vietoje vidury laukų įrengdamas parkavimo automatą.

Kolegė užsuko į akmens skulptūrų muziejų prie ežero.

Klausiu ar patiko.
– Keistas jausmas. Prižiūrėtojas sustabdė ir paklausė, mes į muziejų, ar į paplūdimį, kuris prie pat ekspozicijos.
– O koks skirtumas?
– Ekspozicija nemokama, Į skulptūras gali žiūrėti kiek nori. Nemokamai. Bet jei eisi į paplūdimį, tai kiekvienas žmogus, kuris maudysis, turės sumokėti po penkis eurus.

Tokia idiliška meno ir mokamo pasipliuškenimo simbiozė.

Kaip ir užrašas gausiai lankomo Kintų švyturio prieigose esančioje stovėjimo aikštelėje: „aikštelė mokama. Vienas euras. Mokėti parduotuvės kasoje.“

Dar įdomesnę istoriją paporino kolega. Nuvažiavus prie vieno iš muziejų piliečiai, kurie buvo nusprendę pasigėrėti kultūrinėmis vertybėmis, išlipo iš autobuso, o šis nuriedėjo ieškoti nemokamos stovėjimo vietos. Įdomioji dalis prasidėjo, kai po susiliejimo su menu kai kuriems prisireikė į tualetą. Prižiūrėtojo verdiktas buvo negailestingas.

– Už autobuso stovėjimą nemokėjote, todėl už pasinaudojimą tualetu bus po 20 centų.

Šiemet, kai žmonės plūstelėjo į Lietuviškas lankytinas vietas, kaip grybai po lietaus pradėjo dygti mokamos automobilių stovėjimo aikštelės ir įvairios kitos rinkliavos.

30 eurų už įvažiavimą į Neringą. Lyg ir viskas gerai. Vietos savivaldybė nusprendė, kad ši vieta bus „įkandama" tik elitui. Varguoliams liks pajūrys „iki kelto".

Tačiau sumokėjus Lietuvos mastais pakankamai didelius pinigus norėtųsi patekti į kraštą, kuriame yra kur pasistatyti automobilį, nes lyg ir tam turėtų būti skirta dalis rinkliavos, ir negyventi statybų aikštelėje, kur nuo ankstyvo ryto strėlėmis mojuoja kranai bei plūsta dulkės.

Elitinių kurortų praktika sako, kad sezono metu statybos nevyksta ir kiti trikdžiai jų lankytojų nekamuoja. Kitaip visos rinkliavos tiesiog pasipinigavimas be jokios vertės.

Tai ne pavieniai atvejai. Šiemet, kai žmonės plūstelėjo į lietuviškas lankytinas vietas, kaip grybai po lietaus pradėjo dygti mokamos automobilių stovėjimo aikštelės ir įvairios kitos rinkliavos.

Noras uždirbti sveikintinas, nes teoriškai kuo geriau gyvens įstaiga, tuo geriau gyvens jos darbuotojai ir tuo daugiau džiaugsmo jie teiks lankytojams. Tačiau kodėl to tiesiog neįtraukti į bilietą ir jo nepabranginti euru ar dviem (lyginant su Vakarų Europa jie tikrai nėra brangūs), o žmogui už tai suteikti papildomas paslaugas, ar bent jau neerzinti „susimokėk už tualetą, nes tavo autobusas nemokėjo už stovėjimą“.

Lankytojas bus patenkintas, kad daug ir visko gavo „nemokamai“, o ne kiekvieną kartą, kai reikia į tualetą, tenka traukti piniginę.

Tik nejučia kyla klausimas, kad pinigaujasi įvairios „prielipos“, radusios kamputį, kur iš pravažiuojančių galima ištraukti vieną kitą eurą, nors su muziejumi ar kita lankytina vieta neturi nieko bendra. Ne jų dėka čia atvažiuoja žmonės.

Tik nejučia kyla klausimas, kad pinigaujasi įvairios „prielipos“, radę kamputį, kur iš pravažiuojančių galima ištraukti vieną kitą eurą, nors su muziejumi ar kita lankytina vieta neturi nieko bendra. Ne jų dėka čia atvažiuoja žmonės.

Nes įdomioji dalis, kai susimoki už įvairias paslaugas, taip ir nesupranti, kur dingo pinigai. Netgi teoriškai įdomių muziejų ekspozicijos dažnai dar mena XX a. vidurį. Tai formalūs rinkiniai be jokio virtualaus apipavidalino, kuriam sukurti nereikia milžiniškų investicijų. Įspūdis, kad muziejus kurtas ne žmonėms, o dėl lėšų įsisavinimo ir darbo vietų reikalingiems kultūros tarnautojams, kurie ilgais žiemos vakarais, kai teritorijoje nereikia pjauti žolės, tikrai nesivargina suklasifikuoti žinias ir sukurti istorijas bei jas kukliai, bet kūrybingai, apipavidalinti.

Žmonėms, kurie mėgsta savo krašto istoriją ir kultūrą, tai neturėtų būti sudėtinga ir nemalonu.

Tačiau čia ir glūdi atsakymas – kai nebėra meilės savo darbui, nebus ir rezultato. Kaip ir mokestis už automobilių stovėjimo aikštelę prie muziejaus. Formaliai viskas teisinga, bet tuos pačius pinigus galima paimti taip, kad žmogus juos duotų su malonumu, o ne su susierzinimu.

Mes iki šiol neišmokome paprastos tiesios – akivaizdus „kapeikavimasis“ ir mėginimas iš netyčia užsukusio „išlupti euriuką“ paprastai ir baigiasi kapeikavimu, nes surenkamos sumos neišsprendžia jokių tų objektų problemų ir jų nestumia į priekį.

Norint Rumšiškes paversti europinio lygmens muziejumi, o tokios potencijos būtų, neužteks iš parkavimo aišktelės (su sąlyga, kad lėšos iš ten eina muziejui) surinktų lėšų. Geriau brangesni bilietai ir kur kas didesnis turistų srautas, kam vėlgi reikia ne tik lentelių prie ekspozicijų, bet ir gerų istorijų bei istorijos, kuri pritrauktų į patį muziejų. Gidų, kurie, beje, puikūs ir stengiasi, Wikipedijoje išskaitytų pasakojimų šiais papildytos realybės laikais nebeužtenka.

Taip, žinau, kad įvairioms kultūros ir turizmo studijoms, bei vidaus turizmo skatinimui išleidžiame milijonus, tačiau visos šios studijos ir gražūs lozungai subyra atvažiavus į vietą. Nes kol kas mūsų mentalitetas toks, kad geriau 42 tūkst. eurų skirsime diskusijoms apie Petrą Cvirką, kurias pasiryžęs surengti į Seimą besibraunantis jaunas ir perspektyvus politikas, laisvu nuo diskusijų metu deklaruojantis liberalias pažiūras, o ne praktinei lankytinų vietų rinkodarai. Tačiau problema, kad mes vėl paskęstame kapeikavime – geriau iš turisto nuplėšime kelis centus, vietoj to, kad sukurtume idėją, už kurią jie patys su malonumu atiduotų kelis eurus.