aA
Pakelkite rankas, kiek iš jūsų esate girdėję meditacinį politikų, rajonų merų ir ūkininkų rypavimą tema „kaimas miršta, jį būtinai reikia gaivinti, duokite dar milijonų ir milijardų“.
Arūnas Milašius. Pamirškit skurdų kaimą – jis turtėja ir jau kelia galvos skausmą
© DELFI / Andrius Ufartas

Apie milijonus ir milijardus tema aktuali. Kaip tik naujas ES finansinis laikotarpis, kiekvienas trauks antklodę į save. Tačiau realybė tokia, kad niūraus kaimo, kai įvažiavus tamsiu paros metu į gyvenvietę nesuprasdavai, patekai į mišką, ar žmonių gyvenamą aplinką, nes būdavo tamsu nors į akį durk, laikai jau praeityje. Vis daugiau gražiai sutvarkytų namų bei sodybų, gatvėmis vėl laksto vaikai.

Tačiau, nors gerovė akivaizdžiai didėja, jau plika akimi matomos problemos, kurios, tiesiogine šio žodžio prasme, grasina subjauroti Lietuvos kraštovaizdį – populiarių priemiestinių rajonų vystymas tampa panašus į chaosą.

Galite mesti į mane akmenį, tačiau Lietuvos kaimas atsigauna ir jame, skirtingai nei prieš keletą metų, jau krykštauja vaikai. Tai nesusiję su koronavirusu ar kokiomis nors stebuklingomis kaimo gaivinimo priemonėmis. Net priešrinkiminiai 200 eurų pensininkams nebuvo lūžio taškas. Net ūkininkai čia niekuo dėti. Tiesa, pokyčių paremti statistika kol kas negaliu, tačiau atskiri mozaikos gabaliukai dėliojasi labai gražiai.

Pandemija lietuvius iš užsienio grąžino namo, o esančius namuose sulaikė nuo išvykimo, – tokią išvadą galima daryti remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis. Nuo kovo mėnesio pandemija į Lietuvą sugrąžino beveik 14 tūkst. lietuvių, o pernai tuo pačiu metu grįžusių buvo 11 tūkst.

Tas kaimas, kuris dar buvo prieš keliolika metų, negrįžtama išnyko. Tiek pas mus, tiek visoje Europoje. Ir sugrįžti į jį nenori net romantikai.

Pradžioje apie tą kaimą, kurį daugelis įsivaizduoja. Tai gyvenvietės, kuriose įsikūrę žmonės, gyvenantys vardan karvių priežiūros ir kurių visa būtis sukasi apie pusiau natūrinį ūkį. Tačiau jau atėjo ketvirtoji pramonės revoliucija ir kiek mes beremsime gamybą, žmones vis sparčiau keis technika. Greitai fermų dydį nusakysime ne pagal jose laikomų karvių kiekį, o pagal tai, kiek robotų aptarnauja raguočius. Tas kaimas, kuris dar buvo prieš keliolika metų, negrįžtama išnyko. Tiek pas mus, tiek visoje Europoje. Ir sugrįžti į jį nenori net romantikai.

Iš miestelių ir miestų į priemiestinius kaimus patraukė viduriniosios klasės atstovai. Čia galima kur kas paprasčiau ir pigiau susikurti komfortišką gyvenimą nei didžiuosiuose miestuose. Kvalifikuotų specialistų pajamos leidžia kasdien dešimtis kilometrų važinėti į darbą. Skaičiuojant pagal laiką, tai kelionė iš Alytaus iki Vilniaus centro dažnai užtrunka panašiai kaip iš Pilaitės iki sostinės centro piko metu. Tačiau už didesnio buto kainą Pilaitėje gali sukurti išpuoselėtą sodybą Dzūkijoje. Gyvenimo kokybė bus kur kas geresnė.

Panaši padėtis ir Kaune – ne veltui Visvaldas Matijošaitis net drastiškai apmokestino rajone registruotus piliečius, kurie masiškai vežioja vaikus į miestų darželius.

Argumentas – kodėl mokėdami mokesčius kaime žmonės naudojasi miesto infrastruktūra. Gyvenančių kaime argumentas irgi aiškus – jei dirbu kurioje nors gamykloje Laisvojoje ekonominėje zonoje ar šalia miesto, kokio velnio man imti kreditą ir dešimtmečius mokėti už kambarį sovietmečiu statytame name miegamajame rajone, kai už tokią pat kainą galiu įsigyti kotedžą priemiestyje.

Tuo labiau, kad naujos gamyklos, kur šimtai naujų darbo vietų, statomos priemiesčiuose, ne miestų centruose, kaip buvo įprasta sovietmečiu.

Tą sako ir Statistikos departamento duomenys. Jei iki 2017 m. miesteliuose (atmetus 5 didžiuosius miestus) pajamos buvo didesnės nei kaime, tai nuo 2018 m. padėtis pasikeitė. Vidutiniai miestai ir rajonų centrai pajamomis atsiliko ir, panašu, tai tapo tendencija. 2019 m. vienam namų ūkiui nedideliame mieste teko 987 eurai, o kaime 1008 eurų piniginių ir natūrinių pajamų. Jos didesnės ir skaičiuojant vienam šeimos nariui. Atitinkamai 465 ir 472 eurai. Didiesiems miestams pajamomis kol kas nusileidžia tiek mažesni miestai, tiek kaimas – 1396 pajamų namų ūkiui ir 630 eurų vienam šeimos nariui.

Šiose gerovės valstybės lenktynėse pralaimėjusiais liko mažesni miestai ir ypatingai rajonų centrai.

Šiose gerovės valstybės lenktynėse pralaimėjusiais liko mažesni miestai ir ypatingai rajonų centrai. Žmonės iš ten išvažiavo, jaunimo nebėra, atlyginimai dažnai padorūs tik valstybiniame ir viešajame sektoriuje.

Visas vietinis verslas vietos mini oligarchų rankose ir karjeros bei kokybiško gyvenimo norinčiam žmogui lieka du keliai: važiuoti į didmiestį (nuolat gyventi ar važinėti į darbą) ar stoti į vietinę valdančią partiją ir tikėtis, jog bėgant laikui pavyks išsitarnauti iki savivaldybės įmonės direktoriaus ar bent kokio aukštesnio valdininko.

Arba susidėlioti verslą taip, kad pagrindiniai pirkėjai būtų tos pačios savivaldybės įmonės, kažkodėl vietiniams tiekėjams mokančios kur kas dosniau nei visiems kitiems.

Kaime atvirkščiai. Kadangi į ten orientuota pakankamai didelis paramos srautas (prie jo paskirstymo vietos politikai neprisideda) vystyti ne tik žemės ūkį, bet ir kelti verslus bei remti kitas veiklas. Nuolat sklando legendos, kaip naujus traktorius su parama įsigiję pseudo ūkininkai juos atsargiai parkuoja garažuose, kad tik nesisuktų moto valandos, kas mažintų kainą, ir pasibaigus paramos laikotarpiui juos parduoda kaip praktiškai naują techniką. Žmogui, gyvenančiam nušiurusiame daugiabutyje rajono centre niekas panašios paramos net neplanuoja siūlyti.

Tačiau neapsigaukite – viduriniosios klasės lėtas migravimas į provinciją nereiškia, kad reikia tik ploti rankomis ir skubėti ten atkūrinėti pamirštą infrastruktūrą – plėšti lentas nuo dar neparduotų renovuotų ir uždarytų mokyklų bei steigti ambulatorijas. Nebe ta karta sugrįžta į kaimą. Jiems nebereikia mokyklos, kurioje vienas mokytojas dėsto visoms keturioms pradinėms klasėms tuo pačiu metu. Jie nori kokybės ir mieliau vaikus vežios dešimtis kilometrų, kasdien, kad tik šie gautų kokybiškas žinias.

Reikalingas naujas reguliavimas ir nauja švietimo, medicinos bei transporto struktūra.


Tai tradicinis turtingos visuomenės kelias, kuriam įgyvendinti turime labai daug galimybių, tik jau laikas įjungti ir planavimą, nes plika akimi matosi, kad kai kurios teritorijos vystomos „iš akies, kaip Dievas duos“ ir sėkmingai perima blogiausius pavyzdžius.

Sprendimus priima ne žmonės, atsakingi už regionų plėtrą, o nekilnojamojo turto vystytojai, kurie stengiasi kiekviename atskirai paimtame hektare, viduryje rapsų ir kviečių laukų, įsprausti kuo daugiau, kaip rašoma reklamose „kokybiško būsto vienetų“. Kitas klausimas – kaip pati valstybė nori reguliuoti tokių gyvenviečių kūrimąsi ir jas aprūpinti infrastruktūra, nes jos neišvengiamai reikės. Vienkiemių laikai, kai žmogus iš savo namų į miestelį galėjo patekti tik arkliu arba dviračiu, o dabar tik automobiliu, nebesugrįš.

Tačiau taip padrikai vystydami priemiestinius rajonus kaip dabar, greitai sulauksime Perkūnkiemio tipo problemų – daugybės mini gyvenviečių velniai žino kokiuose užkampiuose, su skirtinga architektūra, toli nuo pagrindinių kelių ir be aiškios perspektyvos.

Tačiau taip padrikai vystydami priemiestinius rajonus kaip dabar, greitai sulauksime Perkūnkiemio tipo problemų – daugybės mini gyvenviečių velniai žino kokiuose užkampiuose, su skirtinga architektūra, toli nuo pagrindinių kelių ir be aiškios perspektyvos.

Panašiai jau nutiko Vilniuje, kur vietoj komfortiškų ir patogių naujos statybos rajonų buvo pristatyta ir toliau statomi geto tipo mikrorajonai, kurie jau dabar kelia rimtų klausimų, ką su jais toliau daryti. O tam reikia tiek nedaug – aiškios vizijos ir valdininkų, kurie leidimus išduotų ne taip, kaip reikia vystytojams, o taip, kaip reikia miestui ar regionui.

Sekite autorių feisbuke.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(51 žmogus įvertino)
4.3725

Top naujienos

Rekordiniai 442 koronaviruso atvejai ir dar viena mirtis: daugėja susirgimų Vilniuje, liepsnoja ugdymo įstaigos papildyta (389)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) spalio 23 d. 9 val. duomenimis patvirtintų ligos...

Orijus Gasanovas: nustokite smerkti keliaujančius – svetur mažiau susirgimų ir saugiau nei Lietuvoje (6)

Socialiniuose tinkluose kyla vis didesnė pykčio banga, kad Lietuvoje koronavirusas plinta, o kai...

Žygimantas Mauricas: diržus gali tekti veržtis kitų metų antrąjį pusmetį papildyta Finansų ministerijos komentaru (252)

Koronaviruso banga lapkritį ir gruodį neturėtų labai pakenkti Lietuvos „ekonominiam...

Pakartotinį karantiną pirmoji pasaulyje įvedusi šalis: rezultatai akivaizdūs (16)

Praėjus savaitei po to, kai Izraelis ėmė švelninti antrojo karantino ribojimus, infekcijų...

Šapoka: ilguoju laikotarpiu mūsų laukia kainų augimo rizika

Atsakinga pastarųjų ketverių metų valstybės fiskalinė politika leido Lietuvai tinkamai reaguoti...

Armonaitė ir Karbauskis susirėmė dėl popiežiaus Pranciškaus citatos (635)

Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos...

Gydytojas Badaras įspėjo: užtenka vieno karto ir trečdalis šiai medžiagai tampa priklausomi (30)

Tyrimų duomenimis, Lietuvoje rūko kas ketvirtas žmogus. Šiuo metu Pasaulio sveikatos organizacija...

Motyvacijos ir kontakto stokoję žalgiriečiai prisiminė „rėkiantį žmogų“ (23)

Rekordinė šio sezono atmosfera nepadėjo. Nepaisant sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos...

Vakarėlis baigtas: po žiniasklaidoje pasklidusių vaizdų Švedija įveda ribojimą (105)

Švedija apribos naktinių klubų lankytojų skaičių iki 50-ies, po to, kai žiniasklaidoje...

Psichologė: psichosomatika mums kerta per silpniausias vietas

„Kai žmogus junta nemalonius fizinius pojūčius kurioje nors kūno dalyje ir tam nėra jokio...

|Maža didelių žinių kaina