Paradoksas, bet mes mokame per daug ne direktoriams, programuotojams, bankininkams ir kitiems, į kurių sąskaitas kiekvieną mėnesį įplaukia po keletą tūkstančių eurų. Tiek verslas, tiek valstybė per daug moka tiems, kurių algos keli šimtai eurų per mėnesį.
Tiesiog taip išskaidomi resursai ir dingsta galimybė sukurti efektyvią gerovės valstybę. Daužome galvą į lubas ir mėginame šypsodamiesi aiškinti, kad taip lipame į viršų.
Kiekvienas turime ne vieną pažįstamą, kuris sunkiai verčiasi, nes uždirba, ar gauna, priklauso nuo aplinkybių, palyginti nedaug.
Tačiau ir darbo, tiesą sakant, norint uždirbti šiuos pinigus reikia įdėti nedaug. Jei tiksliai, beveik nieko.
Iki šiol prisimenu pasakojimą apie tragediją, kuri nutiko vienoje gerbtinoje valstybinėje įstaigoje, įsikūrusioje pačioje brangiausioje Vilniaus vietoje. Ten, kur patalpas nuomoti sau leidžia toli gražu ne kiekvienas net ypatingai pelningas verslas. Darbuotojai toje įstaigoje plušėjo dešimtmečiais. Buvo gera ir patogu.
Mėnesio gale išmokamos algos palyginti nedidelės, tačiau užtekdavo tiesiog pasirodyti kelioms valandoms darbe ir galėjai veikti ką širdis geidžia. Tokia publika sėkmingai šlifuoja centro parduotuves ir yra laukiami feisbuko vartotojai.
Tačiau kai atėjo modernumo vajus ramią kontorą ištiko bėda. Didelė bėda. Į įstaigą patekti nuo šiol galima tik su magnetinėmis kortelėmis, kurios tiksliai ir automatiškai (susitarti su budinčiu ar kolega, kad „atžymėtų“ nebegalima) žymi darbo laiką. Kitų vertinimo kriterijų ten praktiškai nėra.
Tik atbūtas laikas. Nuo to momento darbe tekdavo praleisti visas aštuonias priklausančias darbo valandas.
Sukosi kas kaip išmanė. Vien sėdėti ant kėdutės ir šešias valandas žiūrėti į kompiuterį (realus darbas užtrukdavo porą valandų) daugeliui buvo per sunku. Į įstaigą žmonės pradėjo temptis rankdarbius.
Kažkas sugalvojo netgi versliuką – pagal įvairių renginių organizatorių užsakymus gamino karpinius ir kitus papuošalus.
To draugiškai griebdavosi visas elektromagnetinių kortelių kabinetuose įkalintas skyrius. Vis pramoga.
Tačiau nereikia mesti akmens vien tik į valstybines įstaigas. Mūsų verslas gan dažnai atrodo ne ką geriau.
Ypatingai įmonės, kurių šaknys eina dar į sovietmetį. Jos buvo kurtos pigaus darbo pagrindu. Kadangi žmonės „beveik nekainavo“, buvo galima samdyti visus iš eilės.
Efektyvumas nelabai domino. Ilgai buvo geriau samdyti kelis piliečius už kelis šimtus eurų, nei modernizuoti gamybą ir vietoj to už padorų atlyginimą dirbti su aukštos kvalifikacijos žmonėmis. Be to, dažnai direktorius skaičiuoja paprastai – geriau už vieno darbuotojo atlyginimą turėsiu kelis žmones. Maža kas.
Bus kuo pakeisti jei vienas susirgs ar išeis.
Grįžtu prie atlyginimų. Skaičiuojant pagal normalų darbo krūvį, vienas žmogus, gaunantis minimalų atlyginimą, iš įmonės darbo gauna savaitei ar dviem per mėnesį.
Nors mėnesio gale išmokamas nedidelis atlyginimas, tačiau jei jį paverstume valandiniu užmokesčiu už realiai atliktą darbą, daugeliui aukštesniosios grandies vadybininkų liktų tik kukliai virkauti kamputyje.
Tiek už darbo valandą jiems niekas nemoka.
Būtų logiška, tokiam žmogui arba duoti daugiau darbo ir mokėti kelis kartus didesnį atlyginimą, arba keturis piliečius, jei jie nenori daugiau dirbti, pakeisti vienu ar dviem, kurie nori. Algos kiltų ne tik šiame sektoriuje.
Tuo pačiu dar labiau suktųsi vartojimo smagratis, atsirastų erdvės mažiems verslams, nes daugėtų mokių vartotojų.
Laikas tinkamas. Darbuotojų trūksta, žmonės turėtų kur eiti ir neliktų gatvėje.
Kodėl nesiimam tokių reformų? Aplinkybių daug. Jei kalbėsime apie valstybinį sektorių – priežastys dvi.
Pirma – politika, nes sumažėtų vietų, kur galima įdarbinti rėmėjus, prieš rinkimus nesinori kelti chaoso ir nepasitenkinimo milžiniškoje biudžetininkų armijoje. Kita priežastis pati valdžios kvalifikacija.
Vien sumažinti biudžetinių įstaigų darbuotojų skaičiaus neužtenka.
Tam, kad nekiltų chaosas, reikia peržiūrėti ir visas įvairių įstaigų funkcijas bei „nukirpti“ nereikalingas.
Biurokratinis aparatas pasižymi tuo, jog visaip stengiasi pateisinti savo buvimą, o paprasčiausias būdas – tiesiog sukurti kokią nors funkciją, nesvarbu, kad niekam nereikalingą, kurios privaloma tvarka turi laikyti įmonės ir įstaigos.
Dar geriau, jei tą funkciją pavyksta padaryti mokama. Galima mojuoti balansu ir šaukti: „mes save išlaikome ir atnešame naudą valstybei“.
Sunkiausia kovoti ne dėl darbuotojų skaičiaus, bet dėl šių funkcijų, nes kiekvienos įstaigos vadovas supranta, kad praradus šią galią dings ir „reikalingumo“ įrodymai. Kol kas nė vienai valdžiai nepavyko kovos laimėti, nors šūkių buvo daug.
Versle motyvai nesikeisti taip pat įvairūs. Vieni tiesiog nenori ką nors keisti, nes „ir taip gerai“. Kita priežastis sudėtingesnė – mes ilgai kūrėme verslą, kuris rėmėsi tik pigiu darbu.
Šis verslas tai ne tik žmonės, bet ir atitinkamai suprojektuoti pastatai, įrengimai ir technologiniai procesai, kuriuos pakeisti naujomis technologijomis kartais reiškia visą verslą kurti iš naujo. Tačiau kito kelio, kaip modernizuoti ir keistis nebėra.
Jau aišku, kad algos kils ir tie keli piliečiai, kurie vienoje vietoje dar dirba už kelis šimtus eurų, po kelių metų norės dvigubai daugiau, nors realiai, jei vertintume jų atliktą darbą, o ne „etatą“ jis labai brangus.
O sukurti daugiau vertės žmonės negalės ne todėl, kad nenori, o todėl, kad verslas paprasčiausiai negali jiems pasiūlyti tokių sąlygų, kad jie dirbtų efektyviau.
Panašiai kaip mokykloje. Jei mokinių mažėja, mes negalime išlaikyti to paties ar didesnio mokytojų skaičiaus, kad ir kaip norėtųsi.
Iš kitos pusės, kol kas žmonės prisitaiko gyventi tokiomis sąlygomis ir taip pat nebenori keistis, nes taip gana patogu, nors ir ne visada sotu. Kai kur, ypatingai provincijoje, žmonės tiesiog neturi pasirinkimo, nors ir mielai dirbtų efektyviau (efektyviau, tai nereiškia tris kartus ilgiau) ir už kur kas didesnį atlyginimą.
Pradėtų veikti netgi verslo paramos programos. Siūlyti keisti gyvenimą ir griebtis verslo žmogui, kuriam reikia pragyventi iš 400-500 eurų ir kuris neturi jokių santaupų ir finansų valdymo įgūdžių kiek keistas užsiėmimas.
Visgi pokyčiai neišvengiami, nes valstybė paprasčiausiai nebegali sau leisti tokios prabangos, kad išlaikytų minias nelabai ką veikiančių ir ant išgyvenimo ribos balansuojančių žmonių.
Teks atmerkti akis ir kurti sistemą, kai vietoj kelių nelabai ką veikiančių ir nelabai ką uždirbančių bus vienas ar du tikrai naudingi ir žinantys ką ir kodėl daro.
Mes nesame šalis, kuri minimalų atlyginimą didintų iki tokio, kuris užtikrina padorų pragyvenimo lygmenį ir tuo pačiu verčia jį mokančią organizaciją sukurti efektyvias, o ne butaforines, darbo vietas.
Jei įdomu – mes jau palyginti netoli netgi nuo tokios gerovės šalies, kaip Vokietija.
Statistikos šį kartą nepateiksiu, tačiau kaip kalba vietiniai, nors ten kai kurios specialybės, pavyzdžiui mokytojai, ar darželio auklėtojai apmokami ypatingai gerai (nuo 2500 eurų, kartais daugiau nei medikai), eilinio Berlyne dirbančio žmogaus atlyginimas prasideda nuo 1500 eurų „į rankas“ ir tai yra normalios pajamos, iš kurių reikia pragyventi ne pačioje pigiausioje Europos sostinėje.