Tarsi viskas gerai, tačiau po poros savaičių suprantu, kad per mažai bruselių, tašelių ir krekvų paimta. Vėl suku tai pačiai lentpjūvei. Viskas tvarkoje, tačiau bendra suma kažkokia įtartina.
– Mediena pabrango 25 proc., – džiugiai praneša lentpjūvės darbuotoja.
Tik tada savo piniginės sąskaita suprantu, kad gyvenu ne pasaulio užkampyje. USA ir Briuselyje spausdinami trilijonai pagaliau atsirito iki Marijos žemės ir kaitina viską, ką galima, aplinkui – nuo nekilnojamojo turto iki jogurto, kuris parduodamas su akcija.
Jei tai būtų ne kelios lentos, o įpusėtos rimtos statybos su prieš metus suskaičiuota sąmata ir tokio pat dydžio paskola, iškiltų rimtų klausimų, kaip tą projektą pabaigti.
Kai prasideda infliacijos pasiutpolkė, kuri taip pat gerai, kaip ir krizė „išvalo“ viduriniojo sluoksnio kišenes, nutinka labai keistų dalykų, galinčių išprovokuoti atskirų sektorių griūtį.
Pavyzdžiui, statybinėms medžiagoms sparčiai brangstant, dalis statybų įmonių atstovų šiandien nebegali įgyvendinti anksčiau pasirašytų sutarčių ir numatytų projektų. Pasak Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Daliaus Gedvilo, jei situacija nesikeis, Lietuva gali sulaukti statybų įmonių bankrotų bangos.
Tai kam nors rūpi? Nė velnio. Skubėdami išsirinkti geriausią variantą, pirkėjai daugiau nei 50 proc. daugiabučio butų išgraibsto matę tik brėžinius.
Žmonės perka ir ima paskolas dešimtmečiams ne tai, kad žvelgdami į pamatų duobę. Jie deda parašus mokėti pinigus net pirmajam statybininkui iš Ukrainos neįžengus į statybų aikštelę Vilniuje. Tiesiog už gražiai nupieštus paveikslėlius, tikėdamiesi, kad gal nutiks stebuklas ir jų butai bus pastatyti už sutartą kainą bei laiku. Pirkėjus galima suprasti. Jau praktiškai fiziškai galima girdėti, kaip piniginėje tirpsta eurai ir bandoma bent taip juos apsaugoti.
Jaunesnioji karta, kuri dabar sudaro šias sutartis, nepamena, kaip tai atrodė 2007 m. Galiu paguosti – lygiai taip pat. Net NT vystytojų formuluotės niekuo nesiskyrė.
Skirtumas kitas – tada Vyriausybės staiga nutraukė visas verslą maitinančias bambagysles – padidino mokesčius, baigė valstybines programas ir ekonomika nusirito velniop. Šiandien pinigai spausdinami ir liejami ant vartojimo malūno. Vienas iš lyderių dalinant pinigus iš malūnsparnio buvo buvęs USA prezidentas Donaldas Trumpas. Daug jo išdalintų milijardų nukeliavo tiesiai į finansines rinkas, o dabar jau pasiekė ir realią ekonomiką.
Todėl korekcija jau vyksta, nes pinigų perkamoji galia mažėja. Realiai butai pinga, nes pinigų, kuriais už juos mokame, perkamoji galia mažesnė nei prieš keletą metų. Įdomesnis klausimas, ar bus kainų kritimas ir nominalia verte – kalbant paprasčiau, ar butai pigs ir skaičiuojant eurais. Mano asmenine nuomone, kai kuriuose segmentuose taip gali nutikti, nes kol kas mes nematome pilno vaizdo, kaip atrodo mūsų ekonomika. Žaliavos – nuo grūdų iki sidabro – pasaulyje jau šoka pasiutpolkę, nes į ten savo milijardus nukreipė investuotojai, nebenorintys žaisti finansų rinkų kazino.
Kita dalis – nežinome, ko griebsis mūsų ir europinė valdžia. Milžinišką valstybės deficitą reikės gelbėti didinant mokesčius, o nulinės palūkanos nebus amžinos. Be to, neramius signalus siunčia ir akcijų birža – neoficialiai kalbama, kad akcijų kainų kritimas vienas iš kelių kaip „sudeginti“ per didelius prispausdintų pinigų kiekius, kurie nuėjo į šias rinkas. Tiksliau, vėl juos išimti iš minios neprofesionalių investuotojų, kurie pamėgino lengvai uždirbti, kišenių. Neprimena 2007 m.?
Čia kalba net ne apie paskolas, o apie tai, kaip prie šios situacijos prisitaikyti vidutiniam statistiniam piliečiui. Nors teoriškai, kaip skelbia statistika, atlyginimai auga vos ne po 10 proc. per metus, o norinčių dirbti už algą „šiek tiek virš minimumo“ jau reikia ieškoti su žiburiu, tačiau, kaip visada, už būsimą pinigų vertės kritimą sumokės vidurinioji klasė – kvalifikuoti darbuotojai, valstybės tarnautojai, prakutę vadybininkai. Jų pajamos nėra tokios, kad būtų galima staiga investuoti didesnes sumas tikintis, jog aktyvas – žemė, akcijos, nekilnojamas turtas – brangs bent panašiu tempu kaip infliacija.
Deja, išeičių ne tiek ir daug. Jei nesate investuotojas, lieka tik reguliariai vaikščioti pas viršininką ir prašyti padidinti atlyginimą. Taupyti taip pat didelės prasmės nėra.
Bendra taisyklė, jaunam ir geresnio gyvenimo siekiančiam žmogui – pajamos per metus net „normaliais“ laikais turi augti bent po 5 proc. Tada pavyks bent nenuskursti.
