Grupuokime keletą pabirų faktų į vieną rinkinį ir iš viso šių sluoksnių spauskime sūrį. Pradėkime nuo tokio dalyko, kaip valdžios noras didinti minimalų atlyginimą iki 730 eurų ant popieriaus. Labai sveikintinas dalykas, nes nenormalu, kai esant teoriniam milžiniškam nedarbui neįmanoma žmonių prisišaukti į darbo vietas tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje.
Viena iš tokio mūsų tautiečių elgesio priežasčių – netinkamos darbo sąlygos ir atlyginimai. Iš kitos pusės, minimalaus atlyginimo didinimas dažnai „pagerina“ statistinį vidutinio atlyginimo augimą.
Tai reiškia, kad pakėlus minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) politikai ir ekonomistai vėl galės šnekėti apie „didžiulį“, „viršijantį infliaciją“ atlyginimų augimą. Verčiant į liaudies kalbą, keliasdešimt papildomų eurų per mėnesį mažiausiai uždirbantiems pagerins ir visą statistiką ir palengvins dalies biudžetininkų būtį.
BNS tai labai gerai paaiškina. Vidutinis paskaičiuotas (bruto) darbo užmokestis Lietuvoje, išskyrus individualias įmones, šių metų antrąjį ketvirtį buvo 1.566,4 Eur – 12 proc. daugiau nei 2020-ųjų balandžio-birželio mėnesiais.
Vidutinis išmokėtas (neto) atlyginimas šalyje palyginamuoju laikotarpiu išaugo 11,8 proc. iki 994,4 Eur, pranešė Statistikos departamentas.
Darbo užmokesčio augimui per metus įtakos turėjo nuo šių metų pradžios padidinta minimalioji mėnesinė alga, valstybės politikų, teisėjų, valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinis dydis, pasikeitusi neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiavimo tvarka ir kitos priežastys.
Per ketvirtį (palyginti su 2021 metų sausio–kovo mėnesiais) vidutinis paskaičiuotas darbo užmokestis padidėjo 3,2 proc., išmokėtas darbo užmokestis – 2,9 proc.. Įsidėmėkite šiuos skaičius, nes jie jau tampa mažesniais nei infliacija.
Indrė Genytė-Pikčienė, „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė komentuoja, kad toks kainų – atlyginimų augimas įgauna vadinamosios infliacijos spiralės požymių. Susidaro užburtas ratas, kuomet kainas aukštyn veja kylantys atlyginimai, o juos kelti verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai. Jei infliacija Lietuvoje užsibus, gali būti sudėtinga šią karuselę sustabdyti.
Kitas faktas įdomesnis. Būsto plėtotojams skaičiuojant augančius pardavimus, Lietuvos bankas pažymi, kad šiuo metu būsto kainos yra apie 7 proc. didesnės nei turėtų būti dabartinėmis makroekonominėmis sąlygomis.
„Palyginti su istorinėmis būsto kainų pervertinimo rodiklio reikšmėmis, svyravusiomis net iki 20-50 proc., dabartinis 7 proc. rodiklis nėra didelis, o Europos centrinio banko skaičiavimai rodo, kad Lietuva yra tarp mažiausią būsto kainų pervertinimą patiriančių euro zonos šalių. Taigi, kol kas rinkos perkaitimo nematyti, tačiau ji kaista“, – VŽ aiškina Jaunius Karmelavičius, Lietuvos banko Sisteminės rizikos modeliavimo skyriaus vadovas.
Kitą naujieną skelbia Statistikos departamentas Metinė infliacija rugpjūtį, palyginti su 2020 m. tuo pačiu mėnesiu, pakilo iki 5,3 proc. – nuo 4,3 proc., fiksuoto liepą. Prekės per metus rugpjūtį brango 5,6 proc., o paslaugos – 4,5 proc.
Vartotojų kainų indeksas kilo aštuntą mėnesį iš eilės, trečiadienį paskelbė Statistikos departamentas.
Per mėnesį kainos vidutiniškai padidėjo 0,4 proc.. Anksčiau skelbta, kad preliminariai metinė infliacija Lietuvoje rugpjūtį siekė 4,9 proc., arba 0,4 proc. punkto mažiau, nei patikslintas rodiklis. Vidutinė infliacija Euro zonoje buvo 3 proc.
Kalbant paprasčiau, pinigai nuvertėja, o algos aukštesnes pajamas gaunantiems žmonėms auga nebe taip sparčiai ir gyvenimo kokybė daugeliui, gyvenančiam tik iš algos pradeda kristi. 7 proc. per didelės būsto kainos, apie kurias kalba Lietuvos bankas, ledkalnio viršūnė, nors, kalbant liaudiškai, tai reiškia, kad šeimos turės tenkintis mažesnio plotu būstu blogesniame rajone arba jam skirti vis didesnę savo pajamų dalį. Kaip ir peržiūrėti vartojamų produktų ir perkamų daiktų sąrašą.
Perkamoji galia menksta. Kaip mėgo sakyti vienas iš ekonomikos analitikų, jei tavo pajamos kiekvienais metais neauga bent 5 proc., kas normaliomis sąlygomis padengia pinigų nuvertėjimą, o siaučiant tokiai infliacijai kaip ši augimas turi būti dar didesnis, turi problemų. Tai realus požiūris, nes tai, kas buvo laikoma geru atlyginimu prieš dešimt metų šiandien jau pajamos arti skurdo ribos.
Kiek toks augimas turėtų būti šiandien, kai realiai perkamoji galia krenta kur kas sparčiau, vargu ar kas gali pasakyti.
Tačiau matomi aiškūs ir išsisluoksniuojantys procesai. Verslas dažnai sunkiai begali konkuruoti su valstybiniu sektoriumi, kuriame atlyginimai didinami nuolat ir „riebiai“. Ypatingai tai pasakytina apie regionus, nes padidinus algas biudžetininkams jos kyla taip pat ar tai įstaiga Vilniaus senamiestyje, ar kuklus jos filialas Kazlų Rūdos miškuose. Kalbos, kad Kazlų Rūdos verslas norėtų ir galėtų tiek pat didinti algą darbuotojams paprastai nebūna. Tačiau gera žinia ta, kad atokesnėse savivaldybėse tai leidžia formuotis pakankamai tvariam viduriniajam sluoksniui – iš valstybės tarnautojų – nes pragyvenimo lygis ten tiesiog žemesnis. Dirbantys versle pasistengia ieškoti darbo valstybiniame sektoriuje, arba važiuoja į didmiesčius, jei tik yra galimybė.
Toks valstybinio sektoriaus spaudimas nėra blogai, nors ir didina infliaciją, tačiau klausimas, gal pagaliau verta peržiūrėti mokestinę bazę, kad su valdininkais galėtų lygiuotis ir mokesčių mokėtojai. Nes tai, kad mėnesio gale pinigų trūksta, nors anksčiau užtekdavo ne tik pasikeitusių įpročių, bet, tikėtina, ir nuvertėjusių pinigų pasekmė.
Išeitis, kaip išplaukti iš šios krizės? Deja, atsakymas vienintelis – didinti pajamas, nes dar po kiek laiko „Gerovės valstybė“ gali nutolti horizonto link.
Savarankiškai, ar valstybės pagalba, jau kitas klausimas. Arba važiuoti toliau nuo didmiesčių išsaugant esamą atlyginimą. Pragyvenimas provincijoje kol kas pigesnis. Ar ilgam, matysime.
