Pokyčių indikatorius straipsnių portaluose antraštės. Nepaisant optimistinių politikų ir ekspertų, kurie realiai yra tik lobistai, pasisakymų, tendencijos prasimuša. Tai vienas iš gerų indikatorių, nes paprastai žurnalistai ir viešųjų ryšių atstovai gerai jaučia, kas audrina visuomenę ir verčia „klikinti“. Be geros antraštės net į nuostabų tekstą skaitytojas neateis. Tokie rūstūs šiuolaikinės žiniasklaidos rinkos dėsniai.
Tai ne mano citatos, tai kelios antraštė ir straipsnių antraščių ir šios savaitės pranešimų spaudai.
„Ką padovanoti tam, kuris jau turi viską? Dovanų ekspertas pataria laikytis vienos paprastos taisyklės“
„Nei braškių, nei verslo: gęsta vertikalaus ūkininkavimo žvaigždė iš Berlyno“
„Lietuvos gyventojų ir įmonių skolos per trejus metus sumažėjo 12 proc“
„Restoranai po Naujųjų laukia bankrotų bangos“
„Trys „Girteka Group“ įmonės ketina atleisti 107 darbuotojus“
„Žinia darbuotojams: darbo nuotoliu laikai nebegrįš“
„Estija iš ekonominės recesijos kelio išvairuos tik po 2025 m.“
„Šiemet į Lietuvą gali būti pritraukta mažiau tiesioginių užsienio investicijų projektų nei pernai“
„Mačiulis: kitąmet ekonomika arba augs vangiai, arba stagnuos“
„A. Armonaitė: permainingais metais Lietuvos ekonomika buvo išskirtinai atspari“
„Kas dešimtas jaunas žmogus nepajėgia dirbti visą darbo dieną“
Pilam šios baltos mišrainės ingredientus į vieną dubenį. Nuo džiaugsmingų šūksnių – prieš praeitą krizę taip pat buvo populiaru svarstyti, kaip stilingai leisti lengvai gautus pinigus, meti savo įmones, atsiprašau, patikėti samdomiems direktoriams, ir eiti „gyvenimo gyventi“.
Prekybos centrai ir restoranai lūžo nuo lankytojų. Vėliau buvo kaip visada, kai staiga paaiškėja, kad pinigai dalinami tik trumpą laiką. Vėliau juos tenka uždirbti.
Dabar nutiko tas pats, kas reguliariai nutinka jau keletą tūkstančių metų – ekonomikos ciklas pasikeitė.
Infliacija parodė, kad dalis staiga augusių pajamų tėra nuliai sąskaitose, nes už juos nieko daugiau nenuperki. Tai tiesiog iš malūnsparnio išmėtyti eurai ir doleriai. Tačiau čia yra ir gera žinia. Mes buvome gana žemai, jei lyginsime pagal pragyvenimo lygį, visoje ES, o šie lengvi pinigai leido stipriai šoktelti į viršų.
Atlyginimai pasivijo ir netgi viršijo Pietų Europos šalis, kur, tradiciškai, ekonomika nebeturėjo kaip augti taip sparčiai. Gerai ir tai, kad nuo Naujų metų didėsiantys valstybinio sektoriaus atlyginimai viršijo privataus sektoriaus. Mokesčių mokėtojams teks pasitempti. Tuo labiau, kad dabar atleidinėjami žmonės, kurie uždirba „į rankas“ tiek, kiek vidutiniškai šalyje atlyginimai „ant popieriaus“.
Išgyvenome fantastišką ekonominį ciklą, tikėtina, geriausius laikus valstybės istorijoje. Ir, įdomu tai, kad šie laikai nesibaigia. Žinoma, jei nebus nuotykių su kaimynais iš Rytų.
Pakankamai tvirtai stovime ant kojų, o judėjimui į priekį trūksta tik valios ir sugebėjimų ne tuščiai kalbėti, o siekti tikslų, apie kuriuose kalbame.
Kalbant apie asmenines karjeras – matome, kad puikiai apmokamų darbo vietų ypatingai aukštos kvalifikacijos specialistams bus mažiau. Neateinančios užsienio investicijos tai ne tik tūkstančiai naujų patrauklių darbo vietų, bet ir pajamų šaltiniai tūkstančiams jau dirbančių žmonių – nuo verslo konsultantų, darbuotojų paieškos specialistų iki gamyklų statytojų ir projektuotojų.
Tie, kurie pirko nekilnojamąjį turtą Palangoje, Ispanijoje ar Lietuvos miškuose, po truputį jį pardavinėja. Pandeminės viltys, kad bus galima iki pensijos dirbti viena ranka laistant pomidorus, kita atsakinėjant į tarnybinius laiškus, blėsta. Įmonių vadovai pastebėjo, kad toks darbo modelis neatsiperka. Žmonės įpranta imituoti didžiąją darbo dalį, o juos kontroliuoti, prižiūrėti ir sekti rezultatus sudėtinga bei brangu.
Be to, krenta efektyvumas, ypatingai komandiniuose darbuose, kur galybė mažų, tačiau labai reikšmingų sprendimų priimama ne begaliniuose susirašinėjimuose ir video konferencijose, o geriant kavą su kolegomis, ar tiesiog persimetant keletu žodžių su kolega prie gretimo stalo „open space“ biure.
Besibaigiančių metų išvada – gyvename ir gyvensime puikiai. Ekonomikos griūties, tikėtina, nebus, tačiau teks vėl išmokti dirbti visą darbo dieną ir gyventi kaip normalūs europiečiai. Su tuo ir sveikinu.
Autorius feisbuke
