Nuo 2008-ųjų Sakartvelo konflikto buvo neraminančių ženklų, rimtų įspėjimų, tačiau politikai demonstravo nepateisinamą nerūpestingumą, o eilinius piliečius, kaip visada, neramino kylančios kainos ir koronaviruso pandemija. Pralaukėme. Ir ką daryti dabar?
Pirma, įvairiapusiška parama Ukrainai: ne tik moralinė, bet ir materialinė. Šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ – aktualus kaip niekada. Visi atsakingi Europos žmonės turi suprasti, kad įžūlaus agresoriaus nesustabdžius Ukrainoje, nelaimė grės visiems.
Antra, tas populiarus žodis „sankcijos“. Maksimalios ir totalios: asmeninės – pradedant, žinoma, nuo Putino – ekonominės, finansinės, humanitarinės. Taip, gali tekti susiveržti diržus ir šiek tiek pašalti (nors, ačiū Dievui, pavasaris jau čia pat), bet taip geriau, nei gyventi baiminantis įsiveržimo ir okupacijos.
Trečia, visiška šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos – izoliacija nuo laisvojo pasaulio. (Kinija tegul pati sprendžia). Iki diplomatinių santykių nutraukimo ir pašalinimo iš Jungtinių Tautų Organizacijos. Panašu, kad civilizuoti pasaulio lyderiai pagaliau suprato, kad dialogas su Putinu ir jo gauja yra visiškai beprasmis, o jų žodžiai ir pažadai – nieko verti. Tik diktatas. Ir tik naudojant jėgą.
Ketvirta, aktyvios operacijos „hibridinio karo“ – kibernetinio, energetinio, informacinio – frontuose. Ir ne tik gynybiniai, bet ir puolimo veiksmai. Visų pirma, efektyvus Rusijos propagandos ir melagienų blokavimas, įtakos agentų neutralizavimas.
Man labai gaila Rusijos, kurią myliu ir kurią prarandu. Neabejoju, kad šiuolaikinis pasaulis įveiks viduramžišką Putino marą, bet norėčiau mažiau kraujo praliejimo.
Kalbant konkrečiai apie Estiją, be visos Europos ir pasaulio planų norėčiau atkreipti dėmesį į keletą smulkmenų:
1. Nedelsiant nutraukti propagandinių Rusijos TV kanalų – tiek valstybinių, tiek „privačių“ – transliavimą.
2. Imtis prevencinių priemonių prieš Putino „penktąją koloną“ šalyje. Turiu omenyje ne plepius skandalingus deputatus, o tikrus šnipus ir diversantus, kurių, tikiu, Estijoje yra pakankamai daug.
3. Apie karines priemones nėra, ką kalbėti. Žinoma, ypatingą dėmesį reikia skirti pasienio zonoms. Ten galimos ne tik provokacijos, bet, laikui bėgant, ir pabėgėlių srautas iš nuskurdusios „supervalstybės“.
Šlovė Ukrainai! Elagu Eesti! Fašizmas bus sustabdytas! Pasauliui – taika!
