Lietuvos politinis elitas trisdešimt metų piestu stoja prieš homoseksualų teisę tapti pilnaverčiais Lietuvos piliečiais. Kodėl jie šitaip elgiasi? Pirma, toks jau jų kompleksuoto sovietinio kaimo japo mentalitetas. Antra, matyt įsivaizduojama, kad visi Lietuvos piliečiai juos remia. Todėl, netgi ir galimai suvokdami savo argumentų (prieš, pavyzdžiui, Partnerystės įstatymą, liečiantį ir homoseksualius asmenis) menkumą, bijo prarasti įsivaizduojamas elektorato simpatijas.
Dėl šios baimės bet kokia homofobiškos politikos kritika paverčiama „leftistų“ ir „liberastų“ puolimu. Bent jau kol kas jėgos tarp civilizuotos dalies visuomenės ir nuosavo šešėlio bijančiųjų nelygios. Galia pastarųjų pusėje. Todėl net menkiausias bandymas vesti Lietuvą tolyn nuo sovietinio (fašistinio ir bet kokio kito antidemokratiško) supratimo apie individo laisvę ir žmogaus teises pristatomas apokalipse. Apokalipse Stambulo konvencijos veidu.
Šiame straipsnyje noriu atkreipti dėmesį į svarbiausius „antistambulinės linijos“ veikėjus viešojoje erdvėje. Aiškiai išsiskiria dvi interesų grupės. Pirma grupė – nacionalistų susivienijimai, apsimetantys kovoją prieš Lietuvos nutautinimą, už „lietuvišką šeimą“ ir „tautines vertybes“. Siekdami konsoliduoti savo gretas ir jas didinti, jie nesibodi meluoti arba dėstyti pusiau tiesas, kad tik apsaugotų mus visus „nuo Briuselio užkrato“. Partnerystės įstatymas bei Stambulo konvencija lyginami su Sodomos ir Gomoros tragiška baigtimi.
Ši grupė, beje, yra pasidalijusi į „akademikus“ ir „patvorinius“. Akademikai (kurių didžioji dalis užaugo dar sovietų sąjungoje) neretai nepakenčia demokratijos ir teigia ginantys nuomonės laisvę, į kurią „liberastai“ neva kėsinasi. Šiandien ypač neonaciai griausmingai pristato save žodžio laisvės gynėjais, nors jiems individo laisvė nėra vertybė, o visuomenė, kurioje yra diskriminuojamos tam tikrus grupės, tikras rojus žemėje.
„Patvoriniai“ gi viešai reklamuoja savo nežabotą neapykantą homoseksualams, juodaodžiams, romams, žydams ir visiems kitokiems, o visus kitaip manančius vadina liberastais ir pedofilais. Ši visuomenės dalis tiki Rusijos bei V. Tomkaus „žiniasklaidos“ kanalų skleidžiamomis sąmokslų teorijomis, todėl jos liguistos vizijos ir argumentai „tradicinei Lietuvos šeimai“ apginti kelia sunkiai valdomą juoką.
Puikus tokio paranojiško nusikalbėjimo pavyzdys – humoristo Arturo Orlausko vaizdo įrašas, kviečiantis ginti „tradicinę šeimą“. Jos modelis, anot humoristo, toks: „Jis šeimos galva ir maitintojas, o moteris visų pirma rūpinasi namais, dirba kiek lieka laiko, taip sakant, kad netrukdytų šeimai.“ Žiūrint šį įrašą nejučiom pagalvoji, kad ponas juokauja. Bet ne, pasirodo, jis kalba rimtai, nes tiki, kad iš kažkur atbėgęs homoseksualas gali ketvirtą ar penktą kartą išskirti jo paties šeimą. Tad ir aš, tarp mūsų, humoristų, šnekant, truputį pajuokavau šia tema.
Antra grupė – dešinieji filosofai. Jų tikslas: Stambulo konvencijai suteikti neigiamą moralės (dorovės) filosofijos kontekstą, pagardintą judėjo-krikščioniškomis dogmomis. Šitaip pateikiama filosofija labiau panaši į JAV neokonų skleidžiamą moralinę isteriją. Naujausias variantas – filosofo prof. dr. Tomo Kačerausko ne filosofinė, o angažuotai politinė Stambulo konvencijos kritika apsimetus… feministu. (Laukite sekančios mano video parodijos šia tema).
Perskaičius tekstą kyla klausimas: ar autorius kartais pats nepateisina smurto prieš moteris? Panaikindamas terminą „moteris“ ir pakeisdamas jį nieko nesakančiu „žmogumi“? Tokiu būdu ciniškai nutylimos smurto artimojoje aplinkoje aukos. Ir jos yra konkrečios moterys, o ne šiaip abstraktūs „žmonės“. Ar „feministui“ T. Kačerauskui filosofiškai pavertus ujamą Lietuvos moterį beveidžiu ir belyčiu žmogumi, problema išsispręs pati savaime?
Štai prof. dr. Aušrinės Marijos Pavilionienės atsakymas filosofui T. Kačerauskui į jo šūkį „Esu feministas, bet esu prieš Stambulo konvenciją“. Pateikiu kiek sutrumpintą gerbiamos profesorės FB postą: „Perskaičiau filosofo Tomo Kačerausko straipsnį DELFI apie tai, kad jis esą feministas (garsus pasigyrimas!), bet yra „prieš Stambulo konvenciją“. Daug ten argumentų, nurodant ir į S. de Beauvoir ir J. Buttler bei apie tai, kad gender nereikėtų versti kaip lytis, o kaip „lytiškumas“, kad moteris yra žmogus (naujiena!) ir, kad prieš vyrus taip pat smurtaujama (…)
Tačiau pastebėsiu, – šis dokumentas yra politinis, su visomis politinėmis intencijomis, atitinkamais kontekstais ir derybomis bei susitarimais, o ne filosofo svarstymai, ne kalbos filosofija ir ne M. Heideggerio hermeneutika. Politika nėra abstrakti filosofija, iškiliai (mandariniškai) diskutuojanti metafizines vertimo galimybes, o visados konkreti kova už konkrečias teises arba prieš konkrečius pavojus, didesnius ar mažesnius.
Būtų keista, jei negintume spalvotųjų teisių sakydami, kad jie tik žmonės ir reikia ginti visų teises ir kad žodis „spalvotieji“ blogai išverstas; arba jei neleistume pabėgėliams kirsti sienų, tardami, esą mes visi piliečiai ir yra vizos! O žodis pabėgėliai – nevartotinas! Politikoje ne klausiama, kas yra abstrakti tiesa, o polemizuojama ir tariamasi kaip išspręsti viešą problemą: smurtą šeimoje, prieš moteris ir kitas socialines lytis“.
O kas gi yra tie antikristai, kurie prastūminėja Stambulo konvenciją ir nori sunaikinti „tradicinę Lietuvos šeimą“? Anot gynėjų tai – „liberastai“ ir „leftistai“ – monstrai, atsiradę pagal JAV neokonų modelį suplakus socialdemokratiją ir nuosaikųjį konservatizmą su kairiaisiais radikalais.
Kad abi klasikinės ideologijos (socialdemokratija ir nuosaikusis konservatizmas) nesikėsina į žodžio laisvę, nesiūlo diskusijų apipinti politkorektiškumo pančiais (išskyrus atvejus numatytus įstatyme), piktybiškai nutylima. Tad akivaizdu, kad ne hipotetiniai „leftistai“ ar „liberastai“ kelia grėsmę Lietuvos demokratijai ir konkrečioms žmogaus teisėms bei laisvėms.
Trisdešimtį metų trunkanti institucinė netolerancija kitokiems (formaliai nesantiems už įstatymų ribų) – štai kas demokratiją Lietuvoje daro fiktyvią. Partnerystės įstatymas jau seniai būtų buvęs patvirtintas Seime, o Stambulo konvencija ratifikuota, jei ne politinių partijų tylus pritarimas „liaudyje“ sklandančioms homofobiškoms nuotaikoms.
Lietuvos Bažnyčia, antraip nei popiežius Pranciškus, taip pat tebėra įstrigusi inkvizicijos laikų sutemose. Pamiršusi Dievo žodį, kuris liepia mylėti artimą kaip patį save, ji ramia sąžine remia savo tarnus – neapykantos kitokiems skleidėjus. Ką tai turi bendra su viešai deklaruojama, besąlygiška Dievo meile savo tvarinijai? Lietuvos bažnyčios vadai tyli, tuo pateisindami neapykantos kalbėjimą ir sklaidą, bei skatindami tikrąją viešąją inkviziciją atvirais ir nelabai, politiniais kanalais.
Galia, kartoju, jų pusėje. Dėl šios priežasties diskusija liks neįmanoma tol, kol turintys kitokią nuomonę ir galią keisti bijos ta galia naudotis. Tenka konstatuoti, kad šiandienos kultūringa konservatorių ir liberalų koalicija kultūringai apgavo savo rinkėjus.
Deja, G. Nausėda gina neapykantos kalba besidalinantį kunigą taip, lyg tas būtų šventasis visą gyvenimą kovojęs su smurtu prieš moteris. Ar prezidentas nėra girdėjęs kito, pagrįstai gerbiamo kunigo, vienuolio pranciškono, Vilniaus Bernardinų bažnyčios vikaro, sovietmečio rezistento, buvusio politinio kalinio Juliaus Sanausko reakcijos į kunigo A. Toliačio krikščioniškai nepateisinamą kalbėjimą?
Prašau: „Iš dalies tas konfliktas ir kilo, kad keli bažnyčios atstovai prabilo iš pykčio, neapykantos pozicijų, ir visuomenė sureagavo. Šiuo atveju bažnyčios atstovai pamėgino kalbėti iš jėgos pozicijų, galvodami, kad tebeturi tą įtaką arba galią ir gali kitiems žmonės nurodinėti, patarinėti, kaip jie turi gyventi ir elgtis valstybėje. Klausimas, ko mes kaip bažnyčia turime siekti – ar mes norime, kad mūsų bijotų, kad kas veidmainiškai rodytų pagarbą ar bandytų papirkti, ar mumis pasitikėtų? Aš labai norėčiau, kad visuomenė bažnyčia pasitikėtų“.
J. Sasnauskas pritaria Partnerystės įstatymui, nuo kurio logiškai teigiamo sprendimo bėga Lietuvos prezidentas su visa savo nacionalsocialistine govėda. Ta govėda, kuri vis dar puoselėja romantinį Lietuvos vaizdelį be žydų, romų, homoseksualų. Bet pastarieji vis niekaip nesutinka sėdėti tyliai lyg pelė po šluota, kad juos kur ir kad jos kur galas! Ir tas faktas, ponios ir ponai, po mus ištikusios stambulinės apokalipsės bei viešosios inkvizicijos ir yra Geroji Naujiena Lietuvai.
