Todėl šią savaitę nerašysiu nieko apie mūsų kariuomenės vadą, apie Lietuvos ambasadą Londone ir apie mokytojų atlyginimus. Ir jau tikrai ne apie tai, kad Ingrida Šimonytė paskelbė sieksianti prezidentės posto (nors šiaip mintis tikrai gera).
Rašyti stengiuosi apie tai, apie ką jau visi baigė kalbėti, arba apie tai, apie ką kiti dar šnekėti nepradėjo.
Todėl šiandien kalbėsiu apie tai, ko visi tikisi iš manęs, bet ne dabar: apie maistą, pinigus ir lovas.
Maistui esu neabejingas, ir ne tik ta prasme, apie kurią jūs pagalvojote. Šiemet sukako 15 metų, kai pradėjau vertinti restoranus Lietuvoje ir pasaulyje. Tai darydamas, radau šiek tiek neprietielių ir labai daug draugų.
Turiu tai paminėti, nes visus tuos 15 metų korumpuotos postsovietinės Lietuvos dalies labiausiai sugadinti žmones mane įtarinėjo – kur ten įtarinėjo, kaltino – kad rašymas apie maistą yra elegantiška ir subtili reketo ir korupcijos forma. Kas pamaitina ir sumoka – apie tuos, girdi, gerai. Kas to nepadaro – apie juos negailestingai.
Nieko nepadarysi: tie, kieno širdys netyros, projektuoja į kitus savo pačių tamsiausias sielos savybes.
Tiesa yra tokia, kad man vienodai brangus ir reikalingas (ne tik man, bet Lietuvai) visas svetingumo verslas. Vykęs ir nelabai vykęs, brangus ir pigus, talentingas ir mėgėjiškas. Nes tai, ar į šalį atvyksta svečiai, yra vienas aiškiausių civilizacijos rodiklių.
Viešbučiams turiu atskirus šiltus jausmus. Viešbučiuose, o ne pas mamą ir ne pas gimines, gyvendavau Vilniuje, kai atvykdavau trumpam iš savo užsienių, o Lietuvoje tada būsto neturėjau. Nesuprasdavo ir taksi vairuotojai, ir mano artimoji aplinka. O man daugybė viešbučių yra rodiklis, kad miestas ir šalis yra reikalingi pasauliui ir atvykėliams (taip pat yra su aviacija, ir kodėl aviaciją reikia remti, jau esu kalbėjęs, tai atskiras klausimas; turbūt daugelis prisimenate mano išmintingus tekstus ta tema). Tų žmonių, kurie mūsų šalyje gyvena, kiekis yra menkai kintamas. O svečių galima prisikviesti tiek, kiek leis jėgos. Ir jie čia leis pinigus, ir tai geriausias būdas kurti darbo vietas ir daryti Lietuvą turtinga šalimi.
Tai – pats tikriausias eksportas į užsienio rinkas, tik nieko vežioti nereikia, patys atvažiuoja. O eksportą mes visada remiame, ir ne tik mes, bet ir visos valstybės, kurioms gerai sekasi. Ar mes norime, kad mums gerai sektųsi? Manau, greičiau taip, negu ne.
Kai kurios šalys net tyčia siekia kiek pasilpninti savo valiutą, kad būtų lengviau eksportuotojams.
Apie restoranų, valgyklų, kebabinių, koldūninių, šašlykinių, picerijų, sušių barų, o taip pat ir viešbučių, spa, motelių ir kitokį svečių verslą turiu savo nuomonę, ypač po pandemijos, kurią jie atlaikė, tačiau patirdami didesnius nuostolius ir sukrėtimus, negu daug kas įsivaizduoja. Apie tai esu rašęs, ir netgi esu nekantriai priminęs tos pačios Ingridos Šimonytės vyriausybei, kad prašau, leiskite bent jau staliukus lauke – nes kitaip greitai nebebus ką atidarinėti. Ir taip jau išsivaikščiojo pusė geriausių darbuotojų, susiradę kitus verslus ir užsiėmimus.
Netrukus po to lauko staliukus leido: manau, sutapimas (nors daugelis pagalvojo, kad čia gal aš toks įtakingas, kad spragt pirštais ir yra rezultatas). Ne vienas ir ne penki restoranų savininkai tada man sakė gerus žodžius, nors tebelaukiu dėžių su senu šampanu, omarų ir langustinų pristatymo į namus ir šaltkrepšių, prikimštų erškėto ikrų indeliais. Tebelaukiu ir kvietimų praleisti prabangų savaitgalį prezidentiniuose viešbučių apartamentuose su masažų programa ir putų vonia.
Po to, ką pasakysiu dabar, gal kai kas įtars, kad mane prispaudė šefai ir someljė, bet tie žmonės vis tiek tą patį apie mane kalba kiekvieną sekmadienį, kai rašau maisto apžvalgas.
Yra vienas būdas, kaip vyriausybė gali paremti sunkiai besigaluojančią svetingumo industriją, ir apie jį kalbama dešimtmečiais: tai pridėtinės vertės mokesčio lengvatos. Savaime suprantama, man iškart aiškina: o kodėl remti būtent šiuos verslus, ką jie, tokie ypatingi?
Nors šio mokesčio lengvatos nėra Lietuvoje negirdėtos: maistui, žemei, knygoms, periodikai, vaistams, transporto priemonėms – daug kam įvairiais periodais buvo taikoma visokių palengvinimų. Kai kas buvo, kai ko nebėra, kai kas dar bus.
Kodėl, pavyzdžiui, reikia lengvatinio mokesčio knygoms? Argi jos – ne verslas? Kodėl leidėjai negali mokėti taip, kaip visi? Verslas, bet rezultatas žinioms ir švietimui yra svarbesnis, negu lygybė. Reikia pasistengti, kad knygą žmogus galėtų nusipirkti pigiau, nes kitaip jis pirks ne knygą, o butelį. Žinoma, aš ir čia suinteresuotas, kaip rašytojas ir leidėjas. Bet jūs man atleisite.
Tačiau kodėl visos vyriausybės (ne tik dabartinė) nenori mokesčių nuolaidų restoranų ir viešbučių svečiams? Yra paaiškinimas. Rimtiems ponams atrodo (tą patį sakiau per pandemiją), kad tos visos šašlykinės ir kiti restoranai, o taip pat viešbučiai, yra nelabai rimtas verslas, taikomas į lėbautojus, išlaidautojus, pramogautojus, nebūtino laisvalaikio leidėjus, o kur dar ir taurelių kilnotojus, paklodžių kedentojus ir mėgėjus po stipria karšto dušo srove lepinti savo nuodėmingus kūnus.
Ir kodėl tada tiems visiems išpopintiems lepūnams dar reikia nuolaidas daryti?
Daugumos lietuvių nuomone, virti makaronus, dėti į lėkštes ir užbarstyti sūriu negali būti toks pat rimtas verslas, kaip gaminti sudėtingą įrangą, teikti logistikos paslaugas, krauti krovinius uoste arba mūryti sienas. Tai – patriarchalinis, siaurakaktiškas supratimas, tiesa, ne blogiausias jo variantas.
Baltarusijoje ir Rusijoje aukšti pareigūnai kalba apie tai, kad reikėtų drausti jaunimui išdykauti, filmuojant visokius vaizdo įrašus ar gaminant tinklalaides, o taip pat įkėlinėjant nuotraukas į internetą ir reklamuojant nebūtinas prekes – nes jie todėl ir nedirba „normalaus darbo“.
Manau, ir Lietuvoje yra manančių, kad jei personalas palieka darbą restorane ir išeina dirbti krovikais į logistikos centrus, tai labai teigiamas poslinkis ir kelias į „rimtą ekonomiką“. O tai čia putoja pieną ir ant kavos paviršiaus širdutes piešia, irgi mat užsiėmimas.
„Aš į restoranus nevaikštau, ir jie irgi apsieis, nėra čia ko“, galvoja didelė dalis rinkėjų, kurių mentalitetas apie juos supantį pasaulį sustojo ties ta vieta, kad anūkai mieste „kažką ten dirba su kompiuteriais“, užuot išmokę rimto darbo, ir dar, žinote, jie dėvi suplyšusius džinsus. Į tuos rinkėjus, deja, ir taikoma.
Jei aš būčiau vyriausybės žmogus, aš padaryčiau restoranų ir viešbučių verslą prioritetiniu ir duočiau jų svečiams visas nuolaidas, kokias tik įmanoma duoti, tik tegu verslas dirba. Bet gal būtent dėl to manęs niekas nekviečia dirbti į Vyriausybę, ir man belieka rašinėti tokius straipsnius. Ačiū už dėmesį.
